Nustebęs ir akimirką susierzinęs, kad Tedas kišasi, Polas padvejojo, o paskui pritariamai linktelėjo.
— Aš ją įsimylėjęs.
— Taip sakė ir Ketrina. Ji taip pat sakė, kad Džulę drasko sąžinė, nors, jeigu kas nors ir nusipelnė jaustis kaltas, tai tik tas šunsnukis Benediktas. Džulė nieko daugiau nepadarė, tik pasisiūlė jį pavėžėti, manydama, kad jis sutvarkė padangą. O viso to rezultatas — 200 milijonų žmonių šioje šalyje matė filmą, kaip Žakas buvo mušamas Meksike, ir dabar už tai jie smerkia ją. Tie patys žmonės, kurie jai plojo už drąsą įduodant jį, dabar ją laiko klastinga ragana, nekaltą žmogų parklupdžiusią ant kelių. Bent šitaip nemano žmonės, esantys šalia jos, ir tai jau šis tas. Nedaug, tačiau šis tas. Žurnalistai vis dar ją persekioja, bandydami priversti kalbėti, o jų klausimai pikti.
Iš miegamojo išėjo Ketrina su chalatu ir šlepetėmis, akivaizdžiai pasiryžusi įsitraukti į pokalbį, ir atsisėdo šalia Tedo ant kėdės ranktūrio. Nepaisydama viešosios nuomonės klausimo, kuris jai atrodė nereikšmingas, ji iškėlė pagrindinę problemą:
— Džulė rašė jam laiškus, kai jis buvo kalėjime, o jis neatplėšęs juos grąžindavo. Jam išėjus į laisvę, rašė per jo advokatus — paprastus, mandagius laiškus, klausdama, kaip jam grąžinti automobilį, kurį buvo davęs. Ir į juos nesulaukė atsako. Kol jis atsakys... kol ji ar kas nors kitas privers jį suprasti, kad Džulė nemelavo, sakydama norinti prisidėti prie jo Meksikoje, kad galėtų išsiveržti iš jūsų spąstų, ji neleis sau pamilti tave ar ką nors kitą. Jokiam vyrui neleis savęs pamilti. Taip ji baudžia pati save.
Polas, iš nuostabos suraukęs kaktą, žiūrėjo į ją.
— Tai viskas, kas jai neleidžia suartėti su manimi?.. Jai reikia Benedikto atleidimo?
— Kiek žinau, tikrai reikia, — vengdama tiesaus atsakymo, tarė Ketrina.
— Puiku, — po valandėlės griežtai pareiškė jis. — Jeigu jai šito reikia, galiu gauti ir nereikės laukti dar šešių savaičių ar šešių dienų. — Jis atsistojo kaip žmogus, turintis aiškią užduotį. — Užteks keturiasdešimt aštuonių valandų. Pasakyk Džulei, kad buvau skubiai iškviestas ir man teko išvykti.
Staiga apsisukusi Ketrina stebėjo, kaip jis įeina į svečių miegamąjį.
— Bet jis, Polai, su ja net kalbėti nenori.
— Su manimi norės! — grįžtelėjęs patikino Polas.
— Kodėl manai, kad jis kalbėsis su tavimi? — paklausė Tedas, kai Polas po kelių minučių išėjo iš svečių miegamojo, nešinas krepšiu.
— Šitas, — atsakė Polas, mesdamas savo tarnybinį ženklą Tedui į skreitą ir imdamas iš spintos švarką.
— Jis gali tau padėti patekti į jo namus, bet neprivers jo tavimi patikėti.
— Tam šunsnukiui nereikia manimi patikėti. Kas turi laišką, kurį Džulė ketino jums palikti, bėgdama pas jį?
— Aš, — tarė Ketrina, stodamasi jo ieškoti, — bet jis jo neįtikins. Negali įrodyti, kad jis parašytas ne vakar, — pridūrė ji, grįždama iš miegamojo su laišku, ir padavė jį Polui. — Nepamiršk, dabar jis turtingas ir įžymus, bus dvigubai įtaresnis bet kam, kas atrodys kaip Džulės bandymas susitaikyti.
— Galbūt. Bet turiu dar kai ką savo kabinete Dalase, kuo jam teks patikėti!
— Ką?
— Vaizdajuostes, — trumpai atsakė jis, ištiesdamas ranką Tedui, kad paimtų iš jo savo tarnybinį ženklą. — Vaizdajuostę tos spaudos konferencijos, kai ji bandė pasaulį palenkti į jo pusę.
— Tai irgi nepadės. Jis manys, kad čia dalis didžiojo plano įvilioti jį į spąstus.
— Ir, — pridūrė Polas, kišdamas kaklaraištį į švarko kišenę ir imdamas kelioninį krepšį, — konfiskuotą vaizdajuostę su tuo, kas iš tikrųjų vyko Meksike, — tą dalį, kur aiškiai matyti, kaip Džulė reagavo areštuojant Benediktą. Bet koks žmogus, kuris gali žiūrėti į ją tame filme ir nesijausti plėšomas, turi stipresnį skrandį negu aš. Jeigu tu dar neperpratai, — pridūrė jis, perkreipęs veidą, eidamas prie durų, — aš važiuoju į Dalasą pasiimti, ko man reikia, paskui rytą skrisiu į Los Andželą. Kažkur savo kartotekose mes turim jo adresą Kalifornijoje.
Tedas pašaipiai nusišypsojo:
— Juk neketini sugadinti jam puotos?
— Tegu galas tą puotą! Jis daugelį mėnesių drumstė man ir Džulei gyvenimą, ir man tai įkyrėjo. O jeigu ir tai nepadės, — pridūrė jis Tedui, — jeigu jis vis dar neklausys manęs ar nepaisys įrodymų, kuriuos jam pateiksiu, tada pasiūlysiu tau iškelti jam civilinę bylą už Džulės pagrobimą ir už psichologinį kankinimą, kurį ji dėl to patyrė. Jei Benediktas manęs neklausys, galės pasiklausyti teisme ir užmokėti stambios pinigų sumos čekiu.
— Ačiū tau, Polai, — padėkojo Ketrina, bučiuodama jį po to, kai jis paspaudė ranką Tedui. — Sudie, — atsisveikino, jos balse galėjai išgirsti susijaudinimą. — Paskambink, kai būsi susitikęs su juo. — Ji valandėlę žiūrėjo, kaip jis žingsniuoja šaligatviu tolyn, paskui uždarė duris ir pamatė Tedą, stebint ją keistu mąsliu žvilgsniu.
— Tavo balsas buvo labai liūdnas, tarytum amžinai atsisveikintum su juo. Kodėl?
— Todėl, kad, — atsakė ji, kaltai žiūrėdama, — iš tiesų esu baisus žmogus, nevertas meilės tokio nuostabaus žmogaus kaip tu.
— Nesupratau? — paprašė paaiškinti kreivai šyptelėjęs.
— Yra kai kas, ko nepaminėjau nei tau, nei Polui, — pripažino ji. — Matai, Džulė galbūt mano, kad jai reikia tiktai Žako atleidimo, bet iš tikrųjų ji trokšta paties Žako, vyro. Visada jo norėjo. Net tada, kai jis buvo gaudomas bėglys. Jeigu Polas pasieks savo tikslą, Džulė atgaus daugiau negu ramybę. Ji atgaus Zakarį Benediktą.
— Tas vyrukas vėl tapo sėkmės išlepinta kino žvaigžde. Šį vakarą per televiziją matei jį apspistą moterų. Matei, kokiuose rūmuose jis gyvena. Jam nereikia Džulės Matison.
— Aš skaičiau laišką, kurį jis parašė jai, — pasakė Ketrina tvirtai tikėdama tuo, ką sako, ir ramiai apžiūrinėdama savo manikiūrą. — Tai buvo meilė, tikra meilė. Bent aš taip manau. — Pakeldama akis, šypsodama pridūrė: — O jeigu jis tikrai ją mylėjo, tada tegu jis verčiau tikisi, kad ir mažytė Džulė Matison vis dar nori jo po to, ką jis privertė ją iškęsti. Ji supykusi, Tedai. Giliai viduje įniršusi, baisiai įniršusi už neteisybę, kurią per jį patyrė. Ji kaltina save praradusi tikėjimą Žaku, bet kaltina ir už viską, ką jis tyčia leido jai patirti, pradedant jos pagrobimu ir melu apie savo brolio mirtį, atsisakymu skaityti jos laiškus ir pasimatyti su ja, kai nuvyko pas jį į kalėjimą pasikalbėti.
— Ji visą laiką juokiasi ir dažniausiai nuoširdžiai, — prieštaravo Tedas, nes negalėjo galvoti kitaip. — Šį vakarą ji mus vertė kvatoti susiėmus už pilvų, kai pasakojo apie tai, kaip netyčia klijais apipylė direktoriui kostiumą.
— Ji supykusi, — priešgyniavo Ketrina, — ir turi tam teisę. Iš teisybės tikiuosi būti netoliese, kai ji jam duos tai, ką jis pelnė. Tai bus jo asmeninės vertės išbandymas, jeigu jis sugebės tai priimti ir įveikti.
— O jeigu negalės ar nenorės kvaršinti sau galvos?
— Tada ji bus išgujusi jį iš savo širdies, susitaikiusi su juo ir vis dar galės gauti Polą.
Atsistodamas ir gesindamas lempą, jis paklausė:
— Ką tu palaikai, Ričardsoną ar Benediktą?
— Džulę.
72
Sėdėdamas saulėtame soliariume, Žakas atidžiai analizavo duomenis, kuriuos jam pristatė Metas, kad supažindintų su jo finansiniais ištekliais. Lauke, anapus stiklo sienų, kurios buvo nuspalvintos, kad niekas negalėtų pažiūrėti į soliariumo vidų, kažkas pašaukė jį vardu ir jis pakėlė akis ne tam, kad atsilieptų, bet kad pasimėgautų sugrįžus į namus ir pasidžiaugtų pažįstamu reginiu. Kitoje stiklo pusėje vešli žalia veja leidosi žemyn ligi didžiulio lanko formos plaukimo baseino su grakščiomis romėniškomis kolonomis ir marmuro statulomis. Kiemo pakraštyje buvo tos pačios romėniškos architektūros paviljonas svečiams — dabar visur knibždėjo žmonių.
Читать дальше