Judith McNaugth - Tobula

Kol Žako nebuvo, jo nuomininkai tebelaikė jo sodininką, ir senstančio vyriškio stropios priežiūros rezultatai buvo akivaizdūs: spalvingos gėlės vešliai žydėjo po rūpestingai apkarpytais krūmais ir pavėsingais medžiais.

Soliariumą supantis storas stiklas slopino už kelių pėdų vykstančio pasilinksminimo, jau visai įsisiūbavusio, garsus, kur šimtas žmonių šokinėjo jo baseine, naudojosi jo teniso kortais arba kaitinosi saulėje. Likę trys šimtai svečių sugrįš vakare antrai šventės nakčiai ir maisto tiekėjai jau ruošėsi baltoje palapinėje rytiniame vejos pakraštyje.

— Kur Zakaris Benediktas? — moteris žaliu bikiniu šūktelėjo savo draugams, nesuvokdama, kad Žakas galėjo ją matyti ir girdėti. — Aš čia jau visą dieną, o dar jo akyse nemačiau. Pradedu galvoti, kad jis legenda, neegzistuojanti tikrovėje. — Nenuostabu, kad ji dar nematė, nes šitas namo sparnas buvo uždarytas visiems, išskyrus Metą ir Meredit Karelus. Jie buvo vieninteliai tikri Žako namų svečiai, vieninteliai žmonės, įleidžiami į jo vidinę šventovę. Todėl jis susiraukė, išgirdęs kitos moters balsą koridoriuje, čia pat už soliariumo.

— Ei, ar kas nors matė Žaką? — Matyt, teks jiems pasirodyti, pamanė, jeigu tas šūkavimas nesiliaus, ir niekas jo neras.

Jam už nugaros tylus, išlavintas Meredit Farel balsas juokdamasis paklausė:

— Gal jūs matėt Zakarį Benediktą?

— Ne, deja, nemačiau, — nusijuokė Žakas, mandagiai pakildamas iš vietos.

— Atrodo, visi jo ieško, — šaipėsi ji, dėdama ranką į ištiestą jo delną.

Žakas pasilenkė ir pabučiavo jai skruostą, truputį išsigandęs nudegintas šilto jausmo, kurį pajuto Meto žmonai. Kol pats jos nepamatė prieš dvi dienas, Žakas buvo linkęs atmesti didžiumą Meto pagyrimų savo žmonai ir šiaip jam nebūdingą aklą susižavėjimą, tačiau, sutikus ją, įspūdis buvo didžiulis. Meredit Bankroft Farel buvo būdinga ta laikysena ir grožis, kurį visada jai priskirdavo aukštuomenės skilčių laikraščiuose autoriai, tačiau be jokios šaltos puikybės, kurios tikėjosi Žakas. Užtat ji turėjo švelnumo, elegancijos ir natūralios šilumos, kurie kaipmat jį nuginklavo ir jaudino.

— Girdėjau, — prisipažino jis, — Benediktas yra vienas iš tų nesocialių žmonių, kuriems nelabai patinka dideli, daug vietos užimantys pobūviai, bent jau ne šitas.

Ji prablaivėjo, žvilgsniu ieškodama jo akių.

— Iš tiesų? Kodėl taip spėjat?

Jis nusišypsojo ir truktelėjo pečiais.

— Man regis, šiandien aš nekaip nusiteikęs.

Meredit svarstė, ar jai neprakalbus apie Džulę Matison, kaip jau daug sykių buvo svarsčiusi per pastarąsias dvi dienas, bet Metas ne tiktai prašė, bet net neleido minėti Džulės vardo.

— Ar aš jums netrukdau dirbti? — paklausė ji, žiūrėdama į storus aplankus ant stalo šalia jo kėdės.

— Visai ne, man bus malonu pabendrauti su jumis. — Žakas apsidairė aplinkui, ieškodamas žavios dvejų metų Farelų dukrytės, kuri, kaip jis tikėjosi, įlėks į kambarį kaip įprastai reikalaudama, kad jis ją apkabintų. — Kur Marisa?

— Geria arbatą su Džo prieš pogulį.

— Mažoji koketė, — pasakė jis, dirstelėjęs į senovinį Sevro porceliano arbatos servizą, kurį prieš valandą buvo liepęs savo šeimininkei išdėlioti ant stalo, — ji žadėjo su manimi gerti arbatą.

— Net negalvokit, — perspėjo Meredit, — leisti Marisai imti šiuos puikius puodukus. Pastaruoju metu ji ėmė manyti, kad atsigėrus puodukus reikia mesti žemėn.

Taip besišnekučiuojant atžingsniavo Metas, kuris atrodė pailsėjęs, atsipalaidavęs ir linksmas.

— Matyt, taip daro todėl, kad pasakiau, jog ji esanti princesė. Tokia juk ir yra. Kur Džo? — paklausė jis. — Man reikia jį pasiųsti...

Tarsi vien užteko paminėti geraširdžio vairuotojo vardą, ir jis stebuklingai atsirado; Džo O’Hara ryžtingai įėjo į soliariumą, tačiau nesišypsojo.

— Žakai, — tarė jis. — Jūsų šeimininkė susistabdė mane koridoriuje. Atrodo, pas jus atvyko svečias, kuris švystelėjo jai savo ženklu ir baisiausiai sujaudino. Jis iš FTB. Pavarde Polas Ričardsonas. Jinai nuvedė jį į biblioteką.

Patyliukais keikdamasis, kad jam teks kalbėtis su FTB agentu, Žakas išėjo iš kambario.

— Žakai? — šūktelėjo Metas jam įkandin. Kai jis atsisuko, paklausė: — Vienas? Ar su liudininkais?

Žakas dvejojo.

— Su liudininkais, jeigu neprieštarauji.

— Ar tu pasiruošusi, kad ir kas ten būtų? — pasiteiravo jis Meredit.

Ji linktelėjo ir abu pasivijo Žaką, eidami greta jo per ilgą koridorių į raudonmedžio paneliais iškaltą biblioteką.

Šiurkščiai ignoruodamas aukštą tamsaus gymio vyrą, kuris apžiūrinėjo knygas lentynose, Žakas palaukė, kol Metas ir Meredit susėdo, tada pats atsisėdo už savo stalo ir piktai pareikalavo:

— Parodykit savo asmens pažymėjimą.

FTB agentas, kurį Žakas jau buvo matęs Meksike, ištraukė odinį dėklą iš vidinės kišenės ir ištiesė.

— Nuotrauka netikusi, bet panaši į jus.

— Baikim tuos žaidimus, — atšovė Polas taip pat nemandagiai, ieškodamas tinkamiausio būdo bendrauti su savo priešu. — Jūs puikiausiai žinojot, kas aš, vos tik mane pamatęs. Atpažinot iš Meksiko.

Benediktas tiktai gūžtelėjo.

— Bet kokiu atveju neketinu kalbėtis nei su jumis, nei su kuo kitu iš FTB, nedalyvaujant mano advokatams.

— Tai nėra oficialus vizitas, tai asmeninis. Toliau galėsit neištarti nė vieno žodžio. Kalbėsiu tiktai aš.

Užuot pakvietęs jį sėstis, Benediktas, kryptelėjo galvą, rodydamas į kėdę priešais savo stalą. Slopindamas apmaudą dėl tono, kurį jau Įgavo susitikimas, Polas atsisėdo, pasidėjo portfelį ant grindų šalimais ir atsegė užraktus.

— Iš teisybės norėčiau tai aptarti privačiai, — tarė per petį dirstelėjęs į vyrą ir moterį, stebinčius jį nuo sofos, iš pirmo žvilgsnio juos atpažinęs, — nedalyvaujant ponui ir poniai Farelams.

— Man absoliučiai neįdomu, ko jūs norėtumėt, — atkirto Benediktas. Atsilošęs odiniame krėsle, paėmė auksinį rašiklį, gulintį šalia bloknoto ant stalo, ir ėmė ritinėti jį tarp pirštų. — Pasiklausykim, ką jūs turit pasakyti.

Slėpdamas augantį įniršį, šaltai ir mandagiai Polas pradėjo:

— Pirmiausia norėčiau priminti jums, kad esat itin pažeidžiamas dėl Džulės Matison pagrobimo. Jeigu ji apsispręstų pateikti jums kaltinimus, turės puikią progą įkišti jus už grotų dėl to, ką esat jai padaręs. Grynai dėl asmeninių paskatų, — pridūrė jis maloniai, — mielai imčiausi šios bylos.

Polas stebėjo šaltą Benedikto veidą ir, neišvydęs jokios reakcijos į savo pašaipą, pabandė kalbėti nuoširdžiai ir mandagiai:

— Klausykit, atsilygindamas už asmeninę garantiją, kad ji jūsų neapkaltins, visa, ko prašau, — suteikti man penkias minutes ir nepertraukiant mane išklausyti.

— Ar čia tikrai buvo mandagus prašymas, kurį ką tik išgirdau iš jūsų?

Polas užgniaužė norą suknežinti jam veidą.

— Taip.

Benediktas dirstelėjo į laikrodį:

— Tokiu atveju jums liko keturios minutės ir penkiasdešimt sekundžių.

— Jūs pažadėjot leisti man užbaigti?

— Jeigu sugebėsit tai padaryti per keturias minutes ir keturiasdešimt sekundžių. — Auksine plunksna jis ėmė bilsnoti į bloknotą, aiškiai rodydamas nekantrumą, ir Polas atžariai pareiškė:

— Kad jūs neabejotumėt mano informacijos patikimumu ar jos pagrįstumu, noriu, kad suprastumėt, jog buvau atsakingas už jūsų bylą. Buvau Kytone, kai ji Kolorade buvo su jumis, buvau ten, kai ji grįžo, ir esu tas, kuris nuolatos ją stebėjo, kai palikome Kytoną, nes nujaučiau, kad bandys nusigauti pas jus ar jūs pas ją. Taip pat esu tas, kuriam ji skambino tą vakarą prieš susitikdama su jumis Meksike. Dabar, — kalbėjo Polas įtaigiai, kai pasiekė tą vietą, kurią jam reikėjo pabrėžti, — kad ir ką jūs galvojat, kad ir kaip žiniasklaida tai pateikė, aš taip pat, be jokios abejonės, žinau, kad Džulė nenorėjo susitikti su jumis Meksike tam, kad galėtų jus įvilioti į spąstus ir perduoti mums. Iš teisybės mano įstaiga nieko nežinojo apie jos planą susitikti su jumis ligi to vakaro, kai ji turėjo tą padaryti. Ji galų gale supanikavo ir paskambino man dėl dviejų priežasčių: likus trim dienom ligi jos išvykimo, ji nuvažiavo aplankyti jūsų senelės, Margaretės Stenhoup, vedama kažkokios kvailos minties jūsų labui užlyginti seną šeimyninį priešiškumą. Užuot pasiekus tikslą, jai buvo pateikti įrodymai, kad jūs prisipažinot atsitiktinai nušovęs savo brolį ir paskui jūsų senelė pasakė jai pati tikinti, kad jūs tyčia nužudėt tą vaikiną, o vėliau ir savo žmoną.