Judith McNaugth - Tobula

Polas tikėjosi, kad žodžiai tikrai sukels reakciją, bet, išskyrus vieną raumenį, kuris ėmė trūkčioti Benedikto žande, paminėjus jo brolį, nieko daugiau nebuvo, ir jis atkakliai tęsė toliau:

— Džulė grįžo iš Ridžmonto ir tą patį vakarą sužinojo, kad Lemties aktoriams ir filmavimo komandai kažkas telefonu grasina, kaip spėjama, tai esąs jūs, bet ji vis dar neįdavė jūsų mums. Ir tik išvykimo išvakarėse, kai Tonis Ostinas buvo rastas negyvas, ji pagaliau pranešė mums apie jūsų ketinimą susitikti su ja Meksike. — Jis vėl palaukė, o Benediktas tebesėdėjo niekinamai stebeilydamas į jį, Polas nebeištvėrė: — Ar girdėjot mane, po galais! Pradžioje tai nebuvo spąstai. Suprantat?

Benedikto veidas įsitempė, tačiau balsas buvo grėsmingai tylus:

— Dar vieną kartą kreipsitės į mane tokiu tonu, ir aš pats jus išmesiu ant jūsų subinės, nors ir prižadėjau jus išklausyti. — Ir sarkastiškai pridūrė. — Ar supratot?

Prisiversdamas sau priminti, jog yra čia tik dėl Džulės, Polas glaustai pasakė:

— Baikim tas vaikėziškas peštynes. Akivaizdu, kad nemėgstam vienas kito, tad liaukimės. Atvykau čia ne tam, kad rodyčiau jums savo priešiškumą, atvykau įrodyti, kad Džulė iš pradžių nepaspendė jums spąstų Meksike. Iš tikrųjų tai, ką ji pamatė ten, taip pat jūsų atsisakymas leisti jai paaiškinti ar atsakyti į jos laiškus, įskaudino ją labiau, negu jūs galit žinoti ar įsivaizduoti. Jos šeima susirūpinusi dėl jos, aš taip pat.

— Jūs? — įžūliai pasismagindamas pakartojo jis. — Įdomu, kodėl?

— Dėl to, kad, priešingai negu jūs, jaučiuosi atsakingas už tą vaidmenį, kurį suvaidinau Meksike, ir už žalą, kurią jai padariau.

Pasiėmęs portfelį, Polas ištraukė iš jo didelį voką, paskui užsegė portfelį, atsistojo, ir su pasidygėjimu sviesdamas voką ant savo priešo stalo, pasakė:

— Ir dėl to, kad esu ją įsimylėjęs.

Benediktas nesiekė jo paimti, net nežvilgterėjo.

— Kažin kodėl tas jūsų pareiškimas manęs nestebina? — tyčiojosi jis.

— Gal jūs aiškiaregis, — atšovė Polas. — Šiaip ar taip, įrodymai ten, viduje: dvi vaizdajuostės ir laiškas. Nepasikliaukit mano žodžiais, Benediktai, pažiūrėkit pats. O tada, jeigu turit nors krislelį padorumo, darykit ką nors, kad palengvintumėt jos kančias.

— Kaip manot, kiek prireiks jos kančioms palengvinti? — piktai ir sarkastiškai paklausė jis. — Vieno milijonų dolerių? Dviejų? Dvigubai daugiau, nes abu planuojat pasidalinti grobį?

Įsirėmęs delnais į Benedikto stalą, Polas pasilenkė į priekį ir įsiutęs iškošė pro dantis:

— Reikėjo leisti policijai duoti jums per galvą kelyje ligi Teksaso sienos!

— Tikrai? Tai kodėl neleidot?

Išsitiesęs Polas perskrodė jį niekinančiu žvilgsniu.

— Dėl to, kad Džulė privertė mane pasižadėti, prieš įduodama jus, kad niekam neleisiu jūsų skaudinti. Vienintelis dalykas, kurį jinai jums pamelavo, buvo jos nėštumas. Tai padarė tik dėl to, kad leistumėt jai pas jus atvykti. Tikriausiai buvo netekusi proto, manydama, kad įsimylėjo jus, beširdę, arogantišką išperą.

Tai išgirdęs Benediktas pakilo nuo kėdės ir ėmė sukti ratus aplinkui stalą.

— Pabandykit, — kvietė Polas, prie šonų ištiesęs rankas. — Prašau, ekrano žvaigžde, pabandykit. Smokit pirmą smūgį, kad galėčiau užbaigti.

— Užteks! — sugriaudėjo Metas Farelas, griebdamas Žaką už alkūnės. — Ričardsonai, jūs jau išnaudojot savo penkias minutes. O’Hara! — sušuko jis. — Palydėkite poną Ričardsoną ligi durų.

Džo O’Hara akimirksniu atsirado kambaryje iš tarpdurio, kur slapčia klausėsi:

— Puiku, pasidarė labai įdomu, — pasakė jis. Žiūrėdamas į Polą Ričardsoną su šiokia tokia pagarba, jis plačiu mostu parodė duris ir nusistebėjo: — Niekada nesu matęs policininko, vilkinčio kostiumą, pasiruošusio nepaisyti savo ženklo ir paleisti į darbą kumščius. Leiskit palydėti iki automobilio.

Jo humoras nepajėgė išsklaidyti įtampos, kuri jam išėjus liko tvyroti kambaryje.

— Manau, mums derėtų eiti, — pasiūlė Metas.

— O aš manau, — nesutiko Meredit, atitraukdama išgąstingą žvilgsnį nuo abiejų vyrų, — mums reiktų palaukti, kol Žakas pasižiūrės į įrodymus tame voke. — Ji pasisuko į Metą: — Ir dar manau, kad jau metas jums pasakyti, kad aš nė kiek neabejoju, jog Džulė labai jus mylėjo. Taip pat tikiu, kad visa, ką sakė Ričardsonas, teisybė.

— Jei jūs taip galvojat, Meredit, — atšovė Žakas kandžiai ir sarkastiškai, — siūlau pasiimti tuos įrodymus ir pačiai pasižiūrėti! Paskui galėsit sudeginti.

Metas iš įsiūčio išblyško.

— Duodu tau penkias sekundes atsiprašyti mano žmonos.

— Man užteks ir dviejų, — atšovė Žakas, o Meredit nusišypsojo anksčiau už Metą, nes ji klausėsi jo žodžių, o ne tono. Ištiesęs savo ranką jos delnui paspausti, Žakas niūriai nusišypsojo: — Atsiprašau už savo toną. Buvau nedovanotinai šiurkštus.

— Ne nedovanotinai, — paprieštaravo ji, įdėmiai žiūrėdama jam į akis, lyg kažko ieškotų. — Tačiau priimsiu, jeigu atsiprašot. Ir, jeigu jūs neprieštaraujat, aš paimsiu tą voką.

— Kadangi jūsų vyras vis dar svarsto, ar smogti man, ir kadangi aš tą smūgį jau užsidirbau, — be jokių emocijų pasakė Žakas, — nemanau, kad turėčiau rizikuoti, dabar jums atsakydamas neigiamai.

— Manau, elgiatės labai išmintingai, — atsakė ji dabar, besijuokiančiu žvilgsniu žiūrėdama į savo vyrą. — Paėmusi nuo stalo voką, ji įsikibo Metui į parankę. — Buvo metas, kai, vos išgirdęs minint mano vardą, tu panašiai įsiusdavai, — švelniai priminė jam, aiškiai stengdamasi išsklaidyti tarp dviejų vyrų likusią įtampą.

Rūsti jo išraiška dingo ir jis nenorom nusišypsojo:

— Ar aš buvau toks pat asilas kaip Žakas?

Ji nusijuokė:

— Na, štai ir klausimas, dėl kurio aš garantuotai susipešiu su vienu iš jūsų.

Metas meiliai pakedeno jai plaukus ir prisitraukė ją prie savęs.

— Pasimatysim pobūvyje, kai persirengsim, — šūktelėjo ji per petį, kai jie ėjo lauk.

— Puiku, — atsakė Žakas, žiūrėdamas, kaip jie eina; žavėdamasis jų artumu vienas kitam ir tuo, kaip tai pakeitė Metą. Sykį, nelabai seniai, Žakas vaizdavosi, kad jis ir Džulė... Įsiutęs vien dėl to, kad ji įsibrovė į jo mintis, priėjo prie lango ir praskleidė užuolaidas. Nebuvo tikras, ko labiau nekenčia — jos išdavystės ar savo patiklumo. Jį, trisdešimt penkerių metų vyrą, ji taip pažemino, kad jis išliejo savo širdį kvailais meilės laiškais ir valandų valandas stebeilijo į jos atvaizdą, nekalbant jau apie tai, kad rizikavo savo galva, pirkdamas jai patį puikiausią sutuoktuvių žiedą pas vieną geriausių juvelyrų Pietų Amerikoje. Gėda ir pasidygėjimas savimi, kuriuos jis jautė dėl viso to, beveik nustelbė pažeminimą, patirtą, kai, paklupdytas ant kelių, buvo mušamas pusės pasaulio akivaizdoje. Ji ir už tai buvo atsakinga. Ir kiekvienas žmogus, turintis televizorių, pažino ją — jie žinojo, kad jis buvo toks aklas, beprotiškai apkvailintas mažo miestelio mokytojos, kad rizikavo savo gyvybe, norėdamas ją gauti.

Ryžtingai išgujęs ją iš savo galvos, Žakas pažvelgė į lauką, į gausėjančią popiečio šventei besirenkančią minią. Glena Klouz kalbėjosi su Džulija Roberts. Ji pažvelgė aukštyn, pamatė jį stovint prie lango ir pamojo ranka.

Žakas sveikindamas taip pat pakėlė ranką. Ant jo vejos stovėjo kelios gražiausios pasaulio moterys, daugelis jų pasiekiamos jam vos pirštu pamojus. Aukštai į lango rėmą atrėmęs ranką, Žakas apžiūrinėjo jas, ieškodamas vienos, kuri ypatingai išsiskirtų ir trauktų jį — tokios, kuri turėjo itin gražias akis, švelnias lūpas ir storus sveikus plaukus — tokios, kuri turėtų šilumos, sąmojo ir tikslą, ir idealą... tokios, kuri ištirpdytų ledą jo viduje. Jis pasitraukė nuo lango ir pasuko į didįjį miegamąjį pasikeisti drabužių. Pasaulyje nebūtų užtekę deglų atitirpdyti jam ir leisti jaustis taip, kaip jis jautėsi Kolorade, ir net jeigu tai buvo įmanoma, jis niekada nebesileistų, kad jam vėl tai nutiktų. Nesielgs kaip koks iš meilės apakęs asilas: jam tikriausiai buvo pasimaišęs protas. Be abejo, jį paveikė laikas ir vieta. Normaliomis aplinkybėmis jis niekada šito nebūtų jautęs jokiai gyvai moteriai.