Judith McNaugth - Tobula

Širdžiai ėmus plakti giliais skausmingais dūžiais, Žakas atsuko juostą atgal, tik šį kartą jis neatitraukė akių nuo Džulės veido ir tai, ką matė, suspaudė jam paširdžius. Ranka jam drebėjo, kai jis išėmė laišką iš voko ir išskleidė jį.

Brangieji Mama ir Tėti, brangieji Karlai ir Tedai,

Tuo metu, kai skaitysit šį laišką, jau žinosit, kad išvykau pas Žaką. Nesitikiu, kad atleisit man už tai, ką darau, bet noriu, kad gal jūs bent kada nors galėsit tą suprasti.

Myliu jį.

Taip labai noriu nurodyti jums ir svarbesnių priežasčių, negu tiktai tą vieną ir mėginau jų sugalvoti, bet atrodo, daugiau jų nėra. Gal dėl to, kad svarbi tiktai ši...

Man išvykus, jūs išgirsit apie Žaką dar daugiau baisių gandų ir piktų spėliojimų iš reporterių, policijos ir žmonių, niekada jo nepažinojusių. Aš taip norėčiau, kad jūs būtumėt galėję jį pažinoti. Nes tai neįmanoma, palieku jums kai ką jo, kas nors probėgšmiais parodys, koks žmogus jis iš tiesų. Tai nuorašas laiško, labai asmeniško parašyto man. Maža dalis laiško bus išimta ne dėl to, kad ten būtų kas nors, kas galėtų pakeisti jūsų nuomonę, bet dėl to, kad tai liečia kitą žmogų ir ypatingą paslaugą, kurią tas žmogus padarė mums abiem. Kai skaitysit Žako laišką, manau, suprasit, kad vyras, kuris jį parašė, mylės ir globos mane kaip galėdamas. Mes susituoksim, kai tik būsim drauge.

Žakas atsilošė ir užsimerkė, draskomas kančios ir švelnumo dėl to, ką buvo matęs ir perskaitęs. Regėjo iškamuotą jos veidą, kai buvo surakinamas, girdėjo jos švelnų balsą per vienintelį jų pokalbį telefonu. „Aš taip myliu tave... negaliu liautis tavęs mylėjusi... Pataupyk savo maldas vėlesniam laikui , mielasis. Tau nudils keliai, kai ten atvyksiu ... meldžiantis, kad aš leisčiau tau naktį nors kiek pamiegoti , meldžiantis, kad aš liaučiausi gimdžiusi tau vaikelius...“ Prieš daugelį savaičių jis spėjo, kad ji pamelavo, sakydama esanti nėščia, buvo tvirtai įsitikinęs, kad taip ji norėjo įvilioti jį į spąstus.

Visa kita buvo teisybė.

Džulė Kolorade, griaunanti jį į sniegą... naktį gulinti jo glėbyje, atsiduodanti jam nesavanaudiškai ir aistringai uždegdama jį beprotišku geismu ir versdama patenkinti ją taip, kaip jinai patenkino jį... Džulė spindinčiomis akimis, melodingu juoku, mandagia kalba ir smagia šypsena.

Jis vis dar jautė ją gulint savo glėbyje tą paskutinę naktį, jos pirštus, uždėtus jam ant širdies, kai sakė mylinti jį... vis dar matė tamsėjant jos akis iš užuojautos, kai jis jai pasakojo tą kvailą įvykį, kai viena mokytoja atsisakė su juo šokti... Aš, Žakai, niekada nebūčiau tavęs atstūmusi... Jis prisiminė, kaip nušvito jai veidas, kai ji ėmė kalbėti apie tai, kaip stebi suaugusias moteris, besimokančias skaityti... Ak, Žakai... Tarsi rankose laikytum stebuklą!

Jeigu jai į galvą nebūtų šovusi ta beprotiška mintis aplankyti jo klastingą senelę, svarstė Žakas, ji gal nebūtų palūžusi po Tonio žūties. Ričardsonas sakė, kad su pirmu smūgiu ji susidorojo neprarasdama ryžto. Palūžo po antrojo.

Ji buvo tikra. Ir ji buvo jo. Mylėjo jį tada, kai jis neturėjo, ką jai pasiūlyti, išskyrus gyvenimą slapstantis su bėgliu. Ji spaudė sau prie širdies vestuvinį žiedą ir raudojo taip, tarsi plyštų širdis.

Ji visa tai darė ir buvo tokia. Jam staiga dingtelėjo, kad Ričardsonas nepasakė, ar Džulė jį vis dar tebemyli, tik kad dabar jaučiasi priblokšta kaltės dėl to, kas įvyko Meksike. Po truputį jam ėmė aiškėti: Ričardsonas, be abejo, pakankamai daug laiko praleido su ja per pastaruosius tris mėnesius, kad ją įsimylėtų. Žaką ji pažinojo tik savaitę, bet jis jos gyvenimą pavertė tikru pragaru. Verčiamas būtinybės ką nors daryti ir kaustomas baimės, Žakas palengva atsistojo.

75

Metas ir Meredit persimetė didžiausio pasitenkinimo šypsniais, kai Žakas, nešinas lagaminu, įžirgliojo į svetainę. Atsilošęs sofoje, Metas ištiesė kojas ir, apžiūrinėdamas mėlyną kostiumą, kurį vilkėjo Žakas, išmanančiai šypsodamas pastebėjo:

— Niekas nevilki kostiumo Kalifornijos pobūvyje, Žakai. Taip nedaroma.

— Visai užmiršau tą nelemtą pobūvį, — nusikeikė Žakas, dėbsodamas pro langą į svečius. — Pavaduok mane, gerai? Pasakyk jiems, kad atsirado labai skubus reikalas. Ar galiu pasiskolinti tavo pilotą? — pridūrė jis, išsiblaškęs pastatė lagaminą ir ėmė rištis kaklaraištį.

— Tik mano pilotą? — nustebo Metas, pakeldamas akis į Meredit, kuri, prisėdusi ant sofos ranktūrio, uždėjo ranką jam ant peties. — Ne mano lėktuvą?

Žakas pasisuko į šalį, kai įlėkė šeimininkė paduoti jam dviejų portfelių, kuriuos jo nurodymu buvo sukrovusi.

— Tavo lėktuvą ir tavo pilotą, — nekantriai patikslino jis.

— Tai priklauso nuo to, kur planuoji vykti?

Įsitikinęs, kad turi viską, ko prireiks artimiausias dvi dienas, Žakas pagaliau atkreipė dėmesį į draugus.

— Kur, po velnių, aš dar galiu vykti?

— Iš kur man žinoti. Jeigu į Teksasą, į Kytoną, ar nemanai, kad pirmiau reiktų paskambinti Džulei?

— Ne, nežinau, kaip ji reaguos. Nenoriu, kad ji kur nors išvyktų, bandydama išvengti manęs. Jeigu skrisčiau komerciniu reisu, man prireiktų daug daugiau laiko ten nusigauti.

— Ko skubėti? Tu jau leidai jai laukti šešias savaites, kol Ričardsonas buvo ten ir laikė už rankos, be jokios abejonės, leisdamas jai išsiverkti ant jo plataus peties. Maža to, privatūs lėktuvai — brangus žaisliukas...

— Neturiu laiko šitiems š... — Žakas neištarė keiksmažodžio dėl Meredit ir žengė į priekį, kad atsisveikindamas ją pabučiuotų, tada stabtelėjo, kai O’Hara iš tarpdurio jam už nugaros pranešė:

— Pastačiau automobilį priešais namą, Metai. Ir automobilio telefonu pakalbėjau su Styvu. Jis sako, kad lėktuvas jau pripildytas degalų ir pasiruošęs skristi. Žakai, kada būsit pasiruošęs važiuoti?

— Manau, — santūriai pajuokavo Metas, — jis jau pasiruošęs.

Žakas piktai dirstelėjo į Metą ir apkabino Meredit.

— Ačiū, — padėkojo jis ramiai ir nuoširdžiai.

— Nėra už ką, — atsakė ji šypsodama. — Pasveikinkit Džulę nuo manęs.

— Nuoširdžiausiai atsiprašyk už mane, — paprašė Metas, atsistodamas ir surimtėdamas, kai ištiesė ranką paspausti Žakui dešinės. — Sėkmės.

Jie žiūrėjo, kaip jis skubiai išžirgliojo pro duris, tada Meredit pažvelgė į Metą ir jos šypsena suvirpėjo, kai ji pasakė:

— Tas žmogus taip ją myli, kad jam nė motais, jog žmonės palaikys jį kvailiu, kad jis jos vis dar trokšta po to, ką ji jam iškrėtė Meksike. Jam svarbu tik tai, kad Džulė jį myli.

— Žinau, — niūriai atsakė Metas, žiūrėdamas į jos apsiblaususias akis. — Pažįstu tą jausmą.

76

— Ei, Hermanai, ar gali pasitikti vyruką, kuris nusileis po dvidešimties minučių aerodrome?

Racijos spiegimo buvo beveik negirdėti pro triukšmą vidurinės mokyklos sporto salėje, kur buvo susirinkę 175 Kytono piliečiai į generalinę dviejų šimtų jubiliejaus maskarado, kuris turėjo vykti rytoj po parado, repeticiją. Pastūmėjęs į šalį lenktą kardą, kabantį prie jo generolo uniformos diržo, Hermanas Henklemenas apgraibomis surado raciją po juo ir prisidėjo prie burnos.

— Žinoma, Bili, Džulė Matison ką tik sakė, kad aš jau puikiai išmokau savo rolę.

Jausdamasis įspūdingai su savo uniforma, Hermanas dairėsi Džulės, kuri buvo atsakinga už visą maskaradą, ir pastebėjo ją stovint šone greta brolio ir brolienės ir stebint scenoje vykstančią repeticiją.