Judith McNaugth - Tobula

— Tikriausiai abu jūsų norai išsipildys, — ramiai atsakė Žakas, išsitraukdamas iš kišenės šimto dolerių banknotą ir duodamas jam. — Grįžkit į oro uostą ir paimkit mano pilotą. Jis nėra niekšas, taigi dar dvidešimt penki doleriai už kelionę.

Kažkas jo balse privertė Hermaną suabejoti ir apsisukti sėdynėje.

— Ar ketinate su ja susitaikyti? Dėl to čia ir atvykote?

— Pabandysiu.

Priešiškumas kaipmat dingo.

— Jūsų pilotui teks palaukti kelias minutes. Norėčiau tai pamatyti. Be to, jums gali prireikti draugo minioje.

Žakas jo nebegirdėjo, jis jau žirgliojo į mokyklą, triukšmo link, sklindančio iš už dvigubų durų koridoriaus gale dešinėje.

77

Jis pamatė Džulę minioje prieš tai, kaip jam už nugaros užsidarė sporto salės durys. Ji dirigavo vaikų, apsirengusių įvairiausiais kostiumais, chorui, kai kurie jų sėdėjo invalidų vežimėliuose, o scenoje jiems akompanavo pianistė.

Žakas stovėjo pakerėtas, klausydamas mielo jos balso, stebėdamas neįtikėtiną jos šypseną, ir sukrečiantis švelnumas, kurį pajuto, sugėlė jam krūtinę. Apsimovusi džinsus, plaukus suėmusi į arklio uodegą ir perrišusi skarele, ji atrodė žavi... ir liesutė. Jos skruostai ir akys dabar buvo labiau išryškėję, ir Žakas nurijo kaltės gumulą, įstrigusį jam gerklėje, supratęs, kaip ji sublogo. Dėl jo. Taksi vairuotojas sakė, kad Žakas užtraukęs jai gėdą prieš visą miestelį; dabar, jeigu galės, jis nors kiek visa tai atitaisys. Nekreipdamas dėmesio į išgąstingus žvilgsnius ir kuždesius, kurie pasklido salėje, kai žmonės tribūnose ir parteryje pastebėjo jį ir atpažino, ėjo pirmyn.

— Na, vaikinai, kas nutiko? — paklausė Džulė, kai keli vyresni vaikai liovėsi dainavę ir ėmė kuždėtis bei rodyti pirštais. Už nugaros ji iš toli pajuto, kaip erdvioje salėje viskas pritilo ir per medines grindis ėmė aidėti vyriški žingsniai, tačiau jai rūpėjo vis labiau artėjantis vėlus laikas ir silpstantis jos mokinių dėmesys. — Vili, jeigu dar nori sulaukti progos dainuoti, būk atidus, — įspėjo ji, tačiau berniukas rodė kažką jai už nugaros ir nepaliaujamai kuždėjo Džoniui Everetui ir Timiui Vimpliui.

— Panele Timons, — kreipėsi Džulė, pakeldama akis į pianistę, kuri taip pat išsižiojusi spoksojo į kažką jai už nugaros. — Panele Timons, — pakartokime viską dar sykį. — Bet, kai Džulė vėl pažvelgė žemyn, dalis choro vaikų jau pakriko ir ėjo pirmyn maža grupe, vedami Vilio Dženkinso. — Kur jūs einat? — pratrūko Džulė, jiems einant pro ją. Ji staigiai apsisuko. Ir sustingo.

Už penkiolikos pėdų nuo jos stovėjo Žakas, prie šonų priglaudęs rankas. Susijaudinusi pagalvojo, kad jis bus galiausiai perskaitęs jos laišką ir atvykęs pasiimti savo automobilio. Ji stovėjo, bijodama prašnekti, bijodama pakrutėti, žvelgdama į gražų veidą, kuris vaidenosi jai sapnuose ir persekiojo dienomis.

Vilis Dženkinsas žengė į priekį, šiurkštus jo balsas buvo garsus ir karingas:

— Jūs Žakas Benediktas? — griežtai paklausė jis.

Žakas linkterėjo ir staiga keletas kitų berniukų išėjo į priekį, išsirikiavo priešais Džulę, trys jų buvo invalidų vežimėliuose — visi pasirengę ginti ją nuo pabaisos, esančios tarp jų, suprato Žakas.

— Tad verčiau apsigręžkite ir dinkit iš čia, — įspėjo tas, kuris kvarkė kaip varlė, atkišdamas smakrą. — Jūs pravirkdėt panelę Matison.

Rimtas Žako žvilgsnis sustojo ties išblyškusiu Džulės veidu.

— Ji ir mane pravirkdė.

— Vyrai neverkia, — tyčiojosi berniukas.

— Kartais verkia — jeigu tas, kurį jie myli, labai įskaudina.

Vilis pažvelgė į mylimos mokytojos veidą ir pamatė ašaras lėtai srūvančias jai iš akių.

— Tik pažiūrėkit! Vėl ją pravirkdėt, — pasipiktino jis, rūsčiai žvelgdamas. — Ar dėl to čia atvykot?

— Atvykau čia, — atsakė Žakas, — nes negaliu be jos gyventi.

Visi salėje spoksojo į garsųjį kietą vyruką, kino žvaigždę, kuris kuklinosi šitokiais stulbinančiais prisipažinimais jų akivaizdoje, bet Džulė nepastebėjo jų žvilgsnių. Ji puolė pro vaikus, skubiai ėjo, paskui bėgo tiesiai į glėbį, kuris plačiai jai atsivėrė.

Jo rankos apglėbė ją nepaprastai stipriai, delnais prispaudė prie krūtinės ašarų vagojamą jos veidą, paslėpdamas ją nuo publikos, kai, palenkęs galvą, kimiai sušnibždėjo: „Myliu tave“. Pečiai jai krūpčiojo nuo raudos, ji delnais apėmė jo kaklą, įsikniaubė jam į krūtinę, iš visų jėgų spausdama prie savęs.

Tolimajame salės gale Tedas apglėbė ranka Ketriną ir prisitraukė ją artyn.

— Iš kur tu tokia velnioniškai gudri? — paklausė jis kuždomis.

Hermanas Henklemenas buvo nusiteikęs realistiškiau, nors taip pat ir šiek tiek romantiškai. Mirksėdamas Flosei, sušuko:

— Repeticija baigta!

Tada delnu pliaukštelėjęs užgesino šviesą, panardindamas salę į visišką tamsą, ir nubidzeno prie savo taksi.

Kai kažkas atrado šviesos jungiklį, Žako ir Džulės jau nebebuvo.

— Šokit į vidų, — paliepė Hermanas, iškilmingai mostelėjęs generolo skrybėle, kai jie, susikibę už rankų, išlėkė pro mokyklos duris. — Visada norėjau vairuoti sprunkantį automobilį, — pridūrė jis, nuspaudęs akceleratorių ligi dugno, leisdamas automobiliui su pasišokinėjimu lėkti tolyn nuo mokyklos. — Kur?

Džulė vis dar negalėjo galvoti.

— Į tavo namus? — pasiteiravo Žakas.

— Nepatarčiau, jeigu norit pasislėpti, — patarė Hermanas. — Visas miestas eis pro šalį ir stengsis užsukti.

— Kur artimiausias viešbutis arba motelis?

Džulė susirūpinusi pažvelgė į jį, bet Hermanas buvo atviresnis.

— Mėginsit jos reputaciją sugriauti ar pataisyti?

Žakas pažvelgė žemyn į jos veidą ir pajuto netekęs žado, bejėgis ir nieko daugiau netroško, kaip likti vienas su ja. Iš akių buvo matyti, kad ir ji nori to paties.

— Į mano namus, — nurodė mergina. — Mes nukelsim telefono ragelį ir, jeigu reikės, atjungsim durų skambutį.

Po minutės Hermanas sustabdė taksi priešais jos namą, ir Žakas, siekdamas savo kišenės, kad ištrauktų dar pinigų, šaltai paklausė:

— Kiek šį sykį skolingas?

Vyriškis apsisuko sėdynėje ir su įžeisto orumo išraiška grąžino Žakui šimto dolerių banknotą.

— Penki doleriai: kelionė pirmyn ir atgal. Įskaitant jūsų piloto atvežimą. Tai ypatinga nuolaida, — šelmiškai šypsodamas pridūrė jis, — vyrui, kuris viso miesto akivaizdoje išdrįso prisipažinti mylįs Džulę.

Keistai sujaudintas Žakas padavė jam dvidešimties dolerių banknotą ir tarė:

— Lėktuve palikau lagaminą ir kitą portfelį. Ar nepristatytumėt jo čia po to, kai mano pilotą nuvešit į motelį?

— Žinoma. Paliksiu prie Džulės kiemo durų, kad jūsų netrukdyčiau.

78

Džulė įėjo į svetainę ir uždegė lempą, kai Žakas siekė jos rankos, ji be žodžių puolė jam į glėbį, bučiuodama nebyliai ir neviltingai, glausdamasi prie jo, švelnią savo burną spausdama prie jo burnos, rankomis skubiai glostydama jį. Žakas prispaudė ją arčiau savęs. Jo lūpos siaubė jos lūpas, jo rankos godžiai stengėsi prisiminti jos numylėtą pavidalą.

Šaižus telefono skambutis čia pat greta privertė abu pašokti, ir ji ištiesė virpančią ranką atsiliepti.

Žakas stebėjo ją pakeliant ragelį prie ausies ir nusišypsojo pats sau, jai droviai nuleidus akis, kai nusivilko švarką.

— Taip, teisybė, ponia Adelson, — pasakė Džulė, — jis tikrai čia. — Valandėlę paklausė, o tada tarė: — Nežinau. Pasiteirausiu. — Uždengusi delnu mikrofoną, pažvelgė į jį ir pranešė: — Meras ir ponia Adelson norėtų žinoti, ar tu... ar mes galime su jais šiandien pavakarieniauti.