Judith McNaugth - Tobula

— Ir ji išjuokė tave.

— Blogiau. Kažkaip iškilo Džastino klausimas, ir tada ji papasakojo man, kad tu jį nužudei po konflikto dėl merginos, ir padavė aplanką, pilną laikraščių iškarpų, kur prisipažįsti jį nušovęs... O aš, — ji trūksmingai atsiduso, nenorėdama jo apkaltinti, — supratau, kad tu, Žakai, man melavai. Bandžiau sau pasakyti, kad jai melavai, ne man, bet, kai buvo nužudytas Tonis Ostinas, jau buvo trys žmonės, su kuriais tu susivaidijai, ir visi jie mirė nuo tavo rankos, bent taip atrodė. Aš pagalvojau... patikėjau, kaip tikėjo ir tavo senelė, kad tu beprotis. Aš tave išdaviau. Maniau, tai bus tavo labui.

— Tau, Džule, aš nemelavau dėl Džastino, — pasakė Žakas, kimiai atsidusęs. — Melavau policijai Ridžmonte.

— Bet kodėl?

— To prašė mano senelis. Matai, savižudybės atveju visada vyksta tardymas dėl galimų priežasčių, o mano senelis ir aš norėjom apsaugoti tą piktą senę nuo žinios apie Džastino homoseksualumą, kai policija tai išaiškino. Man nereikėjo tuo rūpintis, — griežtai pridūrė jis. — Reikėjo leisti jai murdytis ten, ką ji būtų laikiusi gėda. Džastino tai nebūtų žeidę.

— Žinodamas, kaip ji žiūri į tave, — pasakė Džulė, — kaip galėjai pamanyti, kad ji rūpinsis mūsų kūdikiu?

Jis pakėlė antakius, linksmai suintriguotas.

— Kokiu kūdikiu, Džule?

Užkrečiamas šypsnys, praskaidrindavęs jo gyvenimą Kolorade, nušvietė jai veidą, — jo poveikį dar labiau sustiprino apsimestos kaltės išraiška.

— Kūdikis, kurį sugalvojau, kad leistum pas tave atvykti.

— O, tas kūdikis!

Ji atsegė dar vieną jo marškinių sagą, pabučiavo jam kaklą.

— Atsakyk.

— Ir toliau taip daryk, tada turėsi geresnę progą sulaukti tikro kūdikio, negu atsakymo į savo klausimą.

Juokdamasi ji rankomis atsirėmė į jo krūtinę, tačiau jos akys buvo mieguistos.

— Aš labai godi, Žakai. Noriu abiejų...

Žakas švelniai suėmė delnais jos veidą, nykščiais trindamas jai skruostus.

— Ar tikrai, mieloji? Nori mano kūdikėlio?

— Be galo.

— Mes šiąnakt pasistengsim, jeigu tu nusiteikusi.

Ji prikando lūpą, nuo juoko drebėjo jai pečiai.

— Tiksliau, kiek mano atmintis mena, man regis, svarbu, ar tu nusiteikęs.

— Aš? — pakartojo jis, mėgaudamas seksualiniu pasižodžiavimu ir džiugia nuotaika, kurią ji visada leisdavo jam pajusti, kai jie vienu metu ir juokaudavo, ir mylėdavosi.

Ji palingavo galvą.

— Iš teisybės aš „nusiteikęs“ beveik visą laiką po to, kai šįryt perskaičiau tavo laišką. Įrodymą gali pasiekti ranka.

Vėl nuaidėjo durų skambutis, ir jie vėl nekreipė į jį dėmesio, tačiau tai privertė Džulę kaltai atitraukti ranką nuo to, ką jis tikėjosi būsiant „įrodymu“.

— Ar atsakysi man? — paklausė ji.

— Taip, — atsiduso jis. — Jei pagalvosi apie laišką, kurį parašiau tau, prisiminsi, kad specialiai sakiau, jog parašysiu jai, prieš pasiųsdamas tave ten su mūsų kūdikiu. Iš tikrųjų pirmiausia būčiau parašęs Fosteriui, o ne jai.

— Fosteriui? Kalbi apie seną tarną?

Žakas linktelėjo.

— Mudu su seneliu prisaikdinom jį tylėti, nes jis žino, kas įvyko. Jis buvo hole, kai Džastino kambaryje driokstelėjo šūvis, ir matė, kaip aš iš savo kambario bėgau pas Džastiną. Būčiau atleidęs Fosterį nuo pažado ir liepęs pakalbėti su savo darbdave, kad pasakytų teisybę.

— Ji tavo senelė, Žakai. Liaukis ją taip vadinęs. Manau, ji tave mylėjo labiau, negu įsivaizduoji. Jei pamatytum ją dabar, pasikalbėtum su ja, suprastum, kiek sveikatos visa tai...

— Ji man mirusi, Džule, — pertraukė jis su kartėliu balse. — Po šio vakaro nenoriu niekada girdėti minint tos moters vardą ar kalbant apie ją.

Džulė jau žiojosi ginčytis, bet persigalvojo ir susivaldė. Šypsodama pasakė:

— Tu niekam nesuteiki antros progos, ar ne?

— Taip, — negailestingai atšovė jis.

— Išskyrus mane.

Jis brūkštelėjo krumpliais jai per lygų skruostą.

— Išskyrus tave, — sutiko jis.

— Kiek progų aš gaunu?

— O kiek reikia?

— Bijau, kad daugybės, — atsakė ji.

Atsakė ji taip giliai atsidususi, kad Žakas pratrūko juoktis ir čiupo ją į glėbį. Kai paleido, pastebėjo plonytę sidabrinę grandinėlę, išlindusią pro tarpą tarp jos apykaklės krašto ir kaklo.

— Kas čia? — pasiteiravo jis.

Ji palenkė smakrą prie krūtinės.

— Kas?

— Šitas, — atsakė jis, pirštu užkabindamas grandinėlę.

Baimindamasi, kad, pamatęs žiedą, jis prisimins visą Meksike vykusią bjaurastį, Džulė skubiai priglaudė savo ranką prie krūtinės, suspausdama žiedą.

— Palik. Prašau!

Žako akys susiaurėjo, kai Džulė taip sunerimo, ir vėl pajuto, kaip jame kirba ligi to nepažintas įtarimas.

— Kas tai? — paklausė jis, stengdamasis, kad balsas skambėtų normaliai. — Draugo dovana iš senų laikų?

— Panašiai. Aš jo nebenešiosiu.

— Pasižiūrėkim, — pasiūlė Žakas.

— Ne.

— Vyras turi teisę kai ką žinoti apie savo pirmtakų skonį.

— Jis turėjo nuostabų skonį! Tu pritartum. Palik jį.

— Džule, — perspėjo Žakas — meluoji. Kas prisegta prie tos grandinėlės?

Neleidęs jai sulaikyti, jis atstūmė jos rankas ir ištraukė grandinėlę.

Jo rankoje blizgėjo platininis sutuoktuvių žiedas, šviesoje kibirkščiavo deimantai.

Švelnumo banga užliejo jį ir jis prisitraukė mylimąją prie krūtinės.

— Kodėl bijojai, kad pamatysiu?

— Bijau visko, kas gali tau priminti Meksiką. Nemanau, kad kada nors galėsiu pamiršti, kaip žiūrėjai į mane, prieš suprasdamas, kad aš neatvedžiau jų pas tave netyčia. — Balsas jai sudrebėjo. — Ar tą permainą tavo veide, kai supratai, kad viskas padaryta sąmoningai. Žinau, niekada nepamiršiu. Niekada. Visada bijosiu tavo žvilgsnio.

Žakui teko nenorom atidėti meilės žaidimus su Džule, ir atsisėsdamas nustūmė ją nuo savo krūtinės.

— Baikim su tuo.

— Ką? — nustebo ji, jau vėl išsigandusi. — Kur eini?

— Ar turi vaizdo grotuvą?

Jos baimė virto suglumimu.

— Svetainėje.

79

— Ką darai? — paklausė Džulė, kai Žakas atsisėdo šalia ir vaizdajuostė, kurią jis ėmė iš portfelio, pradėjo suktis. Ji nervingai bandė juokauti. — Tikiuosi, kad čia Purvini šokiai, o ne sekso scena, iš kurio nors tavo filmo.

Jis apkabino ją ir ramiai atsakė:

— Čia vaizdajuostė, kurią šiandien žiūrėjau keletą kartų, ta, kurią iš mūsų Meksikoje atėmė FTB...

Ji kaip pašėlusi ėmė purtyti galvą, mėgindama pagriebti nuotolinio valdymo pultą.

— Nenoriu to matyti. Tik ne šį vakarą! Niekada daugiau!

— Mudu, Džule, drauge pasižiūrėsim. Tu ir aš. Paskui tai nebegalės įsibrauti tarp mūsų ar skaudinti, ir tau nereikės bijoti.

— Neversk manęs žiūrėti! — prašė ji drebėdama, kai oro uoste pasigirdo balsai. — Aš neiškęsiu!

— Žiūrėk į ekraną, — nepermaldaujamai reikalavo jis. — Mes ten buvom drauge, bet ligi šios dienos aš nežinojau, ką tu veikei jiems vedant mane į areštinę ir, man regis, tu taip pat visko aiškiai neprisimeni.

— O, taip, aš prisimenu. Tiksliai prisimenu, ką jie tau darė! Prisimenu, kad tai buvo mano kaltė!

Jis pasuko jos veidą į ekraną.

— Žiūrėk į save, ne į mane. Žiūrėk ir pamatysi, ką aš mačiau — moterį, kuri kentėjo daugiau už mane.

Džulė prisivertė pažvelgti į televizorių, nematančiomis akimis įsistebeilijo į sceną, kurią taip troško užmiršti. Matė save klykiančią visiems jo neskaudinti, matė Polą, traukiantį ją atgal, šaukiantį jai, kad „viskas baigta“, matė Hedlį, einantį prie jos ir piktdžiugiškai šypsantį, ir metantį žiedą jai į delną. Matė save, spaudžiančią žiedą ir verkiančią.