Judith McNaugth - Tobula

Žako balsas buvo skausmingas ir švelnus.

— Džule, — sušnibždėjo jis, tvirtai ją priglausdamas, — pažiūrėk į save, brangioji, ir pamatysi tai, ką aš matau. Tai tik žiedas, metalo gabalas ir akmenys. Bet tik pažiūrėk, kaip daug jis tau reiškė.

— Tai buvo sutuoktuvių žiedas , kurį man išrinkai! — karštai pasakė ji. — Dėl to aš ir verkiau.

— Iš tiesų? — švelniai erzino jis. — Maniau, verki dėl to, kad deimantai tokie smulkūs.

Ji išsižiojo ir iš burnos jai išsiveržė isteriškas juokas tuo metu, kai ji mirkčiodama bandė sulaikyti ašaras savo stebuklingose akyse.

— O dabar dėmesio, — pridūrė šiepdamasis ir tvirčiau glausdamas merginą. — Čia mano mėgstamiausia dalis. Nežiūrėk, ką jie daro man, — skubiai pasakė, nukreipdamas akis nuo iškeltų policijos vėzdų. — Žiūrėk, ką darai Hedliui ekrano dešinėje, — susižavėjęs pridūrė jis. — Kieta tavo ranka, panele.

Džulė prisivertė žiūrėti, truputį nustebo ir pajuto gėdingą pasitenkinimą, matydama save puolant tą žmogėną.

— Iš teisybės maža ką teprisimenu, — sušnibždėjo ji.

— Bet, galvą guldau, Hedlis prisimena, kas vyko paskui. Kai Ričardsonas atitraukė tave šalin ir tu nebegalėjai pasiekti Hedlio nagais ar rankomis, tu...

— Spardžiau jį! — pasakė ji, priblokšta.

— Tiesiai į slėpsnas, — didžiuodamasis pridūrė Žakas ir susijuokė, kai Hedlis, apkabinęs save rankomis, susirietė dvilinkas. — Ar įsivaizduoji, kiek pasaulyje yra vyrų, troškusių tai padaryti?

Džulė tylėdama papurtė galvą ir stebėjo filmo pabaigą, kai gydytojas bedė jai į ranką švirkštą, o Polas ją laikė. Žakas leido vaizdajuostei suktis ir žiūrint sąmonė blaivėjo.

— Hedlį aš sudraskysiu į gabalėlius teisiškai, kol mane priveiks. Po dviejų savaičių dalyvausiu Teksaso kriminalinio teisingumo valdybos posėdyje. Kai viskas baigsis, Hedlis bus vienoje kalėjimo kamerų.

— Jis velnias!

— O tu, — liūdnai pareiškė Žakas, pirštų galais keldamas aukštyn jai smakrą, — angelas. Ar įsivaizduoji, kaip jaučiuosi kaskart, žiūrėdamas šį filmą?

Ji papurtė galvą, o jis prisipažino:

— Jaučiuosi mylimas. Nepaprastai, nuoširdžiai, besąlygiškai mylimas. Net kai manei, kad esu beprotis žmogžudys, vis dar dėl manęs kovojai ir verkei. — Prisiglaudęs savo lūpomis prie josios, jis sušnibždėjo. — Man niekada neteko pažinti moters, tokios drąsos kaip tu... — Jis pabučiavo jai akies kamputį, braukdamas lūpomis per skruostą ligi burnos kampelio. — Ar galinčios duoti tiek meilės. — Jo delnai nuslydo po jos marškinėliais ir žemyn pro džinsų diržą. — Duok man, brangioji, — šnibždėjo jis. — Viską... Dabar. — Jis pražiodė jos lūpas savosiomis, rankos braukė jai per švelnią nuogą odą, liežuvis ieškojo jos burnos, palengva braudamasis į ją, o kai drebančiais pirštais ji atsagstė jo marškinius, atlapojo juos ir palietė jį, dejonė, kurią jis išgirdo, buvo jo paties. Bet ausyse skambėjo durų skambutis, o galvoje dunksėjo, kaip jis palengva suvokė, — kažkas kumščiais beldė į duris. Žakas keikdamasis atsisėdo, ketindamas nusivesti ją į miegamąjį, ir ištiesė ranką.

— Džule! — Tedo balsas lydėjo antrą beldimo į duris raundą.

— Tai mano brolis! — pasakė Džulė.

— Ar negali jam pasiūlyti, kad ateitų rytoj?

Ji jau ketino linktelėti, kai Tedas juokdamasis sušuko:

— Atidaryk duris savo pačios labui. Žinau, kad esi ten, — bet ji tik purtė galvą, skubiai traukdama žemyn marškinius ir mėgindama susitvarkyti plaukus.

— Verčiau pažiūrėk, ko jis nori. Aš palauksiu virtuvėje, — pasakė Žakas, pirštais braukdamas sau per plaukus.

— Bet aš noriu, kad jis susipažintų su tavimi, jeigu jau jis čia.

— Nori, kad jis dabar susitiktų su manimi? — jis reikšmingai pasižiūrėjo žemyn, o tada linksmai į ją. — Šitaip?

— Gal tu ir teisus, — sutiko mergina smarkiai išrausdama, — verčiau palauk virtuvėje. — Tada pasuko prie durų, o jis nuėjo į priešingą pusę.

Džulė atidarė duris, kai Tedas pakėlė ranką, norėdamas vėl belsti, žvilgsniu supratingai ir linksmai ją tyrinėdamas.

— Atleisk, kad trukdau. Kur Benediktas?

— Virtuvėje.

— Galvą galiu guldyti, — juokėsi jis.

— Ko nori? — paklausė ji supykusi, sutrikdyta ir švytinti jam, nes ji pavėluotai suvokė, kad jis turėjo perduoti jos laišką Polui.

— Galėčiau pasakyti abiem vienu metu, — pareiškė jis, žirgliodamas per holą, stabtelėdamas žvilgterėti į miegamąjį, akivaizdžiai ir visai nesuprantamai smagindamasis.

Žakas gėrė vandenį iš stiklinės prie kriauklės, kai Džulė jam už nugaros pristatė:

— Žakai, čia mano brolis Tedas.

Išgąsdintas tylaus jų atėjimo, Žakas atsigręžė ir jo akis prikaustė kitas pažįstamas veidas.

Tedas linktelėjo.

— Jūs teisus, aš buvau Meksike su Džule.

Atsigaudamas nuo nustebimo, Žakas ištiesė ranką ir pasisveikino:

— Džiaugiuosi, jus sutikęs geresnėmis aplinkybėmis.

— Bet ne šiuo konkrečiu momentu, — pajuokavo Tedas, spausdamas jam ranką, ir Žakas akies mirksniu pajuto stebinančią simpatiją jaunesniam vyriškiui.

— Jumis dėtas, — toliau šypsodamas Žakui postringavo Tedas, — pasiruoščiau sau stipresnio gėrimo už vandenį. — Pažvelgęs į suglumusią Džulę, paaiškino: — Tėtis nori jus abu matyti savo namuose. Nedelsiant , — pabrėžė jis komiškai grėsmingu tonu. — Ten dabar Ketrina su motina bando įtikinti tėtį, kad bus daug geriau, jeigu jis ten ramiai palauks, o jau buvo pasiryžęs atvykti, kai negalėjo jums prisiskambinti.

— Kodėl jis taip nekantrauja su mumis susitikti? — paklausė Džulė.

Atsirėmęs į sieną, Tedas susikišo rankas į kišenes, pakėlė antakius ir žiūrėjo į Žaką.

— Ar nesuvokiat, kodėl Džulės tėvas galėtų būti, sakykim... pasiryžęs... pasikalbėti, jums nelauktai atvykus į miestą?

Žakas nurijo likusį vandenį ir vėl prisipylė stiklą.

— Manau, suvokiu.

— Džule, — paliepė Tedas kikendamas, — eik ir susišukuok plaukus ir pasistenk neatrodyti tokia... ė... žaviai išsitaršiusi. Paskambinsiu tėčiui ir pasakysiu, kad mes netrukus atvyksim.

Ji apsisuko ant vieno kulno ir nuskriejo į savo kambarį, per petį šaukdama, kad telefonas svetainėje, nuimtas nuo svirtelės.

Kai Tedas paskambinęs grįžo į virtuvę, Žakas vonioje skutosi. Jis pasirodė po kelių minučių, vilkėdamas švarius marškinius, susišukavęs ir įėjo į virtuvę. Tedas, trumpam liovėsi tikrinti visas spinteles ir grįžtelėjęs pasakė:

— Nemanau, kad žinotumėt, kur šį sykį Džulė padėjo vodką.

— Šį sykį? — nustebo Žakas, stengdamasis negalvoti apie susitikimą su būsimu uošviu.

— Džulė turi keistą įprotį, — paaiškino Tedas, lenkdamasis ir žiūrėdamas po kriaukle. — Kai kas nors ją jaudina, ji viską pertvarko... sakytum, sudeda daiktus tam tikra tvarka.

Švelni šypsena šmėstelėjo Žako lūpose, kai prisiminė ją tai darant Kolorade.

— Žinau.

— Tad neturėtume nustebti, — tęsė Tedas, atidarydamas šaldytuvą ir mėgindamas rasti ko atsigerti, — sužinojęs, kad kai išėjot į laisvę, ji pertvarkė visas spinteles, stalčius ir spintas, kokios tik yra name, ir perdažė garažą. Du sykius. Žvilgterėkit į šaldytuvą, — paragino jis, rodydamas į lentynėles durelėse. — Pastebėsit, kad visi buteliai ir stiklainiai surikiuoti mažėjančia eile, aukščiausias kairėje... Štai kitoje lentynėlėje, kad būtų meniškiau, sudėliojo viską priešingai, taigi, aukščiausi daiktai yra dešinėje. Pereitą savaitę viskas buvo sudėta pagal spalvas. Buvo į ką pasižiūrėti.