Judith McNaugth - Tobula

Ji klausiamai pasižiūrėjo į savo vyrą, o šis nusišypsojo, lėtai palingavo galvą ir pasiūlė:

— Mes pageidautume, kad apsistotumėt pas mus.

Žakas pagalvojo apie daugybę telefono skambučių, kurių jis sulauks, kiek kartų pats skambins iš Kytono ir kaip savo buvimu sutrikdys jų namus, ir papurtė galvą.

— Ačiū, bet manau, bus geriau, jeigu apsistosiu viešbutyje. Atsivežiau darbo, atsisiųsdinsiu dar daugiau, be to, gal turėsiu kelis verslo susitikimus, — pridūrė jis, matydamas, kad Džulė nuoširdžiai nusivylusi. — Manau, kad apartamentai viešbutyje labiau tiks.

Jis nepastebėjo keisto susirūpinusio Džulės žvilgsnio, kurį ji sviedė į Žaką, kai tas užsiminė apie viešbučio apartamentus, tačiau nekantravo kuo greičiau iš čia išeiti, paprašyti, kad viešbučio patarnautojas atneštų šampano, paskui paimti ją į glėbį ir deramai bei iškilmingai tinkamoje aplinkoje paprašyti jos rankos.

— Ar nepalydėtum manęs į viešbutį? — paprašė Žakas Džulę.

81

— Na štai, — tarė Džulė po pusvalandžio, kai jie sustojo priešais vienintelį motelį Kytone. — Čia geriausias Kytono motelis.

Tedas ir Ketrina išlaipino juos prie Džulės namų, jie paėmė Žako lagaminus, portfelius ir sudėjo į Džulės automobilį.

Žakas, negalėdamas patikėti savo akimis, žiūrėjo į seną ilgą pastatą su juodomis durimis tarpuose kas penkiolika pėdų, kuris jam kažkodėl priminė iškirmijusius dantis, į tuščią plaukimo baseiną prie pat plento, paskui pakėlė akis į blykčiojančią neono iškabą ir balsu perskaitė:

— Motelis Pailsink savo kaulus. Turėtų būti netoliese ir koks nors kitas.

— Norėčiau, kad būtų, — tramdydama juoką atsakė Džulė.

Kai jie privažiavo arčiau prie motelio užsiregistruoti, priešais kontorą ant metalinės kėdės sėdėjo senis su „stetsono“ skrybėle, prisikimšęs pilną žandą kramtomojo tabako, mėgavosi ramiu vakaru. Žakui išlipus iš automobilio, senis atsistojo.

— Sveika, Džule, — šūktelėjo senis, kai, dirstelėjęs pro priekinį stiklą, pažino ją.

Žakas prarado visas viltis susirasti gražų anonimišką kampelį pasimatymams, ir nuotaika visai subjuro, kai įžirgliojo į kontorą.

— Ar galiu pasilaikyti atminimui? — paklausė administratorius, kai Žakas brūkštelėjo savo pavardę ant registracijos blanko ir stumtelėjo per stalą.

— Ne.

— Zakaris Benediktas, — pagarbiai perskaitė administratorius, įsistebeilijęs į parašą. — Zakaris Benediktas apsistoja čia, mano motelyje. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad tai kada nors įvyks?

— Tik ne aš, — abejingai atkirto Žakas. — Nemanau, kad pas jus būtų apartamentų.

— Mes turim apartamentus jaunavedžiams.

— Juokaujat, — nepatikėjo Žakas, per petį žvilgterėjęs į nepatrauklų pastatą, paskui pamatė Džulę, atsirėmusią į kontoros duris, kojos per kulkšnis sukryžiuotos, veidas iškaitęs nuo šelmiško juoko, ir jam išsyk pakilo nuotaika.

Prie jaunavedžių apartamento yra ir maža virtuvėlė, — pridūrė administratorius.

— Kaip romantiška. Gerai, imu, — pasakė Žakas ir išgirdo, kaip žaviai skamba slopinamas Džulės juokas. Tai privertė jį nusišypsoti.

— Eiva, — pakvietė jis, išlydėdamas ją iš kontoros savo kambario link, tuo metu administratorius išėjo jiems įkandin ir liko stovėti po stogeliu. — Ar man pasivaideno, — paklausė šaltai Žakas, atidaręs duris į apartamentus jaunavedžiams ir žengęs žingsnį į šalį, kad praleistų Džulę, — ar tas vyrukas iš tiesų mus stebi, norėdamas pamatyti, kada tu išeisi?

— Jis stebi, ar aš įeisiu, ar mes užsidarysim ir kaip ilgai čia būsiu. Rytoj visas miestelis žinos atsakymus į visus klausimus.

Žakas įžiebė šviesą, žvilgtelėjo į apartamentus ir skubiai vėl užgesino.

— Kiek laiko mes galime praleisti tavo namuose, nesukėlę per daug apkalbų?

Džulė dvejojo, norėdama, kad jis vėl pasakytų, jog ją myli ir ką žada daryti.

— Tai priklausys nuo tavo ketinimų.

— Mano ketinimai labai garbingi, bet jiems teks palūkėti rytojaus. Atsisakau juos atskleisti kambaryje su raudono pliušo širdies pavidalo lova ir purpuriniais krėslais.

Džulės palengvėjimas išsiveržė melodingu juoku, ir Žakas čiupo ją į glėbį. Tamsoje apgraibomis radęs jos veidą, suėmė delnais ir juokdamasis pradėjo bučiuoti, o paskui jo juokas nurimo, kai ji priglaudė jį prie savęs ir savo ruožtu pati ėmė jį bučiuoti.

— Myliu tave, — kuždėjo jis. — Su tavimi aš nežmoniškai laimingas. Slapstymąsi Kolorade tu pavertei tikra pramoga. Šituose sumautuose apartamentuose jaučiuosi tarsi nuotakos pavėsinėje. Net kalėjime, kai nekenčiau tavęs, sapnuodavau, kaip tu mane pusiau suledėjusį tempei namo, kaip šokai su manimi ir kaip mes mylėjomės, ir nubusdavau, geisdamas tavęs.

Ji pirštų galiukais brūkštelėjo jam per lūpas ir skruostu pasitrynė jam į krūtinę.

— Ar ilgai nelaukęs nenuvežtum manęs į Pietų Ameriką, kad galėtume gyventi tavo laive. Sapnavau, kad esu ten drauge su tavimi.

— Ne kažin koks ten laivas. Aš turėjau didžiulę jachtą. Nupirksiu tau kitą ir mes išplauksim į kruizą.

Ji papurtė galvą.

— Norėčiau likti su tavimi laive Pietų Amerikoje, kaip buvom planavę, net jeigu tai būtų tik viena savaitė.

— Mes padarysim ir viena, ir kita.

Nenorom paleidęs ją, išėjo pro atviras duris į lauką.

— Kalifornijoj dabar dviem valandom anksčiau, ir man reikia kai kam paskambinti bei šį tą sutvarkyti. Kada galėsiu vėl tave pamatyti?

— Rytoj?

— Žinoma, — santūriai atsakė jis. — Ar anksti?

— Kada tik panorėsi! Bus didelė apygardos šventė. Didžiulės eitynės, maskaradas, piknikas, viskas skirta dviejų šimtų metų jubiliejui. Tęsis visą savaitę.

— Skamba neblogai, — pats nustebdamas, nes iš tiesų šito ir laukė. — Paimk mane devintą. Pavaišinsiu tave pusryčiais.

— Aš žinau tinkamą vietą — geriausias maistas visame mieste.

— Iš tikrųjų? Kur?

— Pas Makdonaldą, — erzino jinai, juokdamasi iš išgąstingos jo išraiškos, o paskui pakštelėjo į skruostą ir išėjo.

Vis dar šypsodamasis Žakas uždarė duris, uždegė šviesas, priėjo prie lovos ir nenorom padėjo ant jos savo portfelį. Išėmęs mobilųjį telefoną, pirmiausia paskambino Farelams, žinodamas, kad jiems rūpi jo kelionės rezultatai. Valandėlę lukterėjo, kol Džo O’Hara išėjo į lauką ir tarp pokylio svečių surado Metą ir Meredit.

— Na? — pasigirdo viltingas Meto Farelo balsas. — Meredit čia, o tu prie mikrofono. Kaip Džulė?

— Džulė nuostabi.

— Ar tu jau vedęs?

— Ne, — atsakė Žakas ir suirzęs prisiminė susitarimą, kurį jam primetė Džulės tėvas. — Mes susitikinėjam.

— Ką darot? — greitakalbe paklausė Meredit. — Mes manėm, kad jūs jau būsit atvykę prie Taho.

— Aš dar Kytone.

— O!

— Motelyje Pailsink savo kaulus.

Jis išgirdo slopinamą Meredit juoką.

— Apartamentuose jaunavedžiams.

Meredit prapliupo dar labiau kvatoti.

— Ten yra ir virtuvėlė.

Ji jau klykė iš smagumo.

— Jūsų pilotas, vargšelis, matyt, ten įstrigo. Turėčiau jį pakviesti pokerio.

— Jeigu kviesi, būk atsargus, — šaltai perspėjo Metas. — Jis išsineš visus tavo pinigus.

— Čia jis neįžiūrės savo kortų. Apžlibs nuo širdies pavidalo lovos raudono pliušo ir purpurinių gulimųjų kėdžių. Kaip pobūvis?

— Aš mandagiai pranešiau, kad skubiai buvai iškviestas verslo reikalais. Meredit apsiėmė prižiūrėti personalą ir pabūti šeimininke. Viskas kuo puikiausia.