Judith McNaugth - Tobula

— Maniau, kad nori pasisukti apžvalgos ratu, — pasakė Džulė, kai jis paėmė ją už alkūnės ir ryžtingai apsuko.

— Pirmiausia, — pareiškė jis, — noriu laimėti aukso žiedą su dirbtiniu brangakmeniu.

— Kiek sykių žadat bandyti? — paklausė vyriškis, tačiau iškart nutilo, kai įsispoksojo į Žako veidą. — Tu, brolau, man matytas. — Jis paėmė iš Žako pinigus ir, nenusigręždamas nuo jo, padavė šautuvą, o tada atsisuko į Džulę. — Jūsų vaikinas labai panašus į tą, na, žinot, kokia ten jo pavardė... į tą aktorių. Juk žinot, — pasufleravo jis Džulei, kai Žakas, ignoruodamas jį, pakėlė šautuvą ir nusitaikė. — Juk žinot, apie ką kalbu, ar ne?

Džulė provokuojančiu žvilgsniu iš po blakstienų sutiko kreivą Žako šypseną.

— Tas išvaizdus vyrukas? — patikslino, kalbėdama su kviesliu. — Šiurkštus? Gražus? Tamsiaplaukis?

— Aha, jis.

— Styvenas Sygalas, — juokavo ji, o Žakas tuo metu spėjo prašauti pro šalį...

Nuleidęs šautuvą, pasipiktinęs dirstelėjo į ją ir dar sykį nepataikė.

— Ne, tai ne jis. Šitas daug aukštesnis, kiek vyresnis ir gražesnis.

— Vorenas Bytis, — sušuko Džulė, o Žakas vėl prašovė pro šalį.

— Džule! — perkreipęs lūpą įspėjo ją Žakas, o nuo juoko pečiai jam net tirtėjo. — Nori žiedo?

— Ne, — atsakė ji patenkinta. — Noriu meškiuko.

— Tai liaukis tyčiotis iš mano pastangų ir leisk iššaudyti tas prakeiktas antis, kol nesusirinko dar didesnė minia.

Ji apsidairė aplinkui ir pamatė, kad nors žmonės ir stengėsi laikytis mero pasiūlymo ir palikti Žaką ramybėje, susibūrė nemažas pulkelis žioplių, paviliotų stulbinančio reginio, kaip gyvas Benediktas vaidina šaudymo sceną lyg koks personažas iš savo filmų, tik taikiniai buvo ne kokie mafiozai, šnipai ar panašūs nenaudėliai, o metalinės antys.

Žakas iš aštuonių ančių pataikė į aštuonias ir kažkas ėmė ploti, o paskui staigiai liovėsi.

— Nusisuk, mieloji, — paprašė Žakas. — Tu trikdai mane.

Kai ji pakluso, Žakas įsikišo ranką į kišenę, mirktelėjo žmogui, stovinčiam kioske, ir skubiai padėjo deimantinį žiedą ant padėklo greta stiklinių žiedų, o tada dar sykį iššovė ir tyčia nepataikė.

— Gerai, — tarė jis Džulei, imdamas padėklą, — atsisuk ir išsirink žiedą.

Džulė atsisuko.

— Ką? Negausiu meškiuko? — nusiminė ji, užsimiršusi, kad čia pat karnavalo kvieslys išsižiojęs spokso į padėklą su žiedais.

— Atsiprašau. Paskutinius du sykius prašoviau pro šalį. Kuris žiedas tau patinka?

Džulė pažvelgė žemyn į didelių, geltonų, violetinių, raudonų ir tamsiai mėlynų akmenų vaivorykštę, žaižaruojančią virš pigaus aukso apsodų. Ir pamatė deimantą. Žymiai didesnis už visus stiklinius akmenis, kibirkščiavo ir žėrėjo, atspindėdamas besisukančio apžvalgos rato šviesas. Ji atpažino šlifavimo būdą, nes jis sutapo su jos vestuvinio žiedo šlifavimu, o kai pakėlė akis į Žaką; sutiko švelnų jo žvilgsnį.

— Ar patinka? — paklausė jis.

Žmonės, kurie buvo stebėję jį šaudant, pajuto, kad kažkas vyksta, o gal kioskininko spoksojimas paskatino juos prieiti arčiau ir pažiūrėti.

— Man patinka, — tyliai ir netvirtai atsakė Džulė.

— Ar mes jį paimsim ir suieškosim vietą, kur galėtume užsimauti?

Džulė be žodžių palingavo galvą, ir jis paėmė žiedą, o kai apsigręžė, negausus žiūrovų pulkelis pamatė šypsantį Žako veidą ir patys ėmė šypsotis.

— Štai ten, aukštai, — ragino Žakas, tempdamas Džulę prie apžvalgos rato bilietų kasos. — Skubėk, — pridūrė juokdamasis, kai vyriškis būdelėje suglumęs garsiai sušuko:

— Tas vyras, tas, kuris panašus į Voreną Bytį, ką tik išsitraukė iš kišenės didžiausią deimantinį žiedą, kokį man yra tekę matyti, ir padavė jai.

Tėvas Matisonas ir ponia Matison šnekėjosi su meru, jo žmona ir Ketrinos tėvais, kurie buvo atvykę į šventę. Jiems bestovint, Ketrina ir Tedas atbėgo tekini, lydimi savo draugų.

— Tai oficialu, — juokdamasis pareiškė Tedas. — Džulė ir Žakas ką tik susižadėjo. — Ir tyčia pridūrė, norėdamas paerzinti savo tėvą. — Su žiedu, kurį Žakas laimėjo viename iš kioskų.

— Man tai neatrodo labai oficialu, — raukdamasis pastebėjo tėvas Matisonas.

— Aš pajuokavau, tėti. Čia tikras žiedas.

Visi maloniai nustebinti atsigręžė, dairydamiesi sužadėtinių poros, kad juos pasveikintų.

— Kur jie? — švytėdama paklausė ponia Matison.

Ketrina parodė aukštyn į apžvalgos ratą, kuris dabar sustojo, o apačioje garsiai džiūgavo minia.

— Jie ten, viršuje, — paaiškino Ketrina šypsodama, — aukščiausioje kėdėje ant pasaulio stogo.

Kai iškilo į patį viršų, minia skandavo:

— Žakai, bučiuok ją! Bučiuok ją! — O fotografas iš Kyton Crier laikraščio, nutaikęs savo aparatą į porą pačiame viršuje, savo balsu prisidėjo prie choro.

— Jie mūsų nepaleis, kol nepamatys bučiuojantis.

Ji prikando lūpą, skruostai iškaito, akyse spindėjo meilė, delnas saugiai slėpė žiedą, kurį jis buvo jai užmovęs ant piršto.

— Negaliu patikėti, kad padarei tai čia ir dar visų akivaizdoje. Juk nepakenti viešumos.

Žakas, įtempęs ranką, truktelėjo ją į priekį.

— Tik ne šitos. Nekenčiu viso to prakeikto pasaulio, — sušnibždėjo jis, nuleisdamas galvą, — buvusio mūsų nelaimės liudininko. Tegu pasižiūri, kas atsitinka, kai užkietėjęs pabėgęs kalinys sutinka angelą, kuris juo tiki. Pabučiuok mane, Džule.

Ir apačioje skambant džiaugsmingiems šauksmams, kurie kilo į viršų, žiūrint į tvirtai apsikabinusią porelę, meras Adelsonas nusišypsojo savo žmonai ir atsigręžė į Tedą:

— Ar jūsų tėvas privertė jį pažadėti?

Tedo pečiai krūpčiojo nuo juoko.

— Taip.

— Vargšelis, — užjautė Žaką Adelsonas, žiūrėdamas aukštyn į ilgą bučinį, kurį savo naujajai išrinktajai dovanojo Žakas. — Jam nepavyks ilgai ištverti.

— Tikriausiai.

— Kada vestuvės?

— Žakas minėjo norįs po dviejų savaičių.

— Nepakankamai greitai, — įsiterpė supratingai šypsodamas Džonas Greisonas, vienas iš Tedo draugų. Jis pažvelgė į savo žmoną. — Pasirodys tarsi dveji metai. Ar prisimeni, Sjuzen?

Ji linktelėjo, žvilgčiodama į Ketriną.

— Jūsų uošvis atrodo tikrai klastingas žmogus.

— Ir labai išmintingas, — ramiai pridūrė meras Adelsonas.

— Ne taip, mielasis, tu galvojai prieš mūsų vestuves, — priminė jam Marjam Adelson.

— Ne, bet taip jaučiausi mūsų vestuvių naktį!

Greisonas kurį laiką stebėjo besišnekučiuojančią porelę, paskui pridūrė:

— Tikiuosi, jis girdėjęs apie šalto dušo terapiją.

83

— Džule, mieloji, nereikia. Nebegaliu daugiau šito ištverti, — murmėjo Žakas po kelių vakarų, nenoromis atitraukdamas jos rankas sau nuo kaklo ir sėsdamas ant sofos jos svetainėje. Po dviejų dienų, praleistų motelyje Pailsink savo kaulus , Žakas suprato, kad Džulės tėvai buvo nuoširdžiai įsižeidę, kad jis neapsistojo pas juos, ir, išsiregistravęs iš motelio, dėkingai priėmė jų kvietimą. Patogumų buvo daug daugiau, maistas — nuostabus, ir miegodavo jis senajame Džulės miegamajame, apsuptas daiktų, primenančių ją. Dieną, kai ji būdavo mokykloje, jis dirbdavo jos namuose, peržiūrinėjo scenarijus, kalbėjosi su savo personalu Kalifornijoje, telefonu aptarinėjo potencialius sandėrius su prodiuseriais ir dar įstengė galvoti apie ką kitą, ne tik apie savo stiprėjantį seksualinį geismą. Bet, kai Džulė grįždavo namo, užtekdavo tik vieną sykį į ją žvilgterėti ir aistra neišvengiamai įsiliepsnodavo, o tai vėl vesdavo į frustraciją, ir viskas prasidėdavo iš naujo.