Judith McNaugth - Tobula

Žakas dvejojo, galvodamas apie sužadėtuvių žiedą, kurio jam reikėjo, ir apie puikius brangakmenius, kuriais, kaip buvo plačiai žinoma, savo brangiose parduotuvėse prekiavo Bancroft & Company firma.

— Meredit, ar galiu prašyti paslaugos?

— Kokios tik reikia, — ramiai ir nuoširdžiai atsakė ji.

— Man reikia sužadėtuvių žiedo — jei įmanoma, rytojaus rytui. Žinau, ko noriu, bet čia negausiu, o jei pasirodysiu Dalase, mane atpažins. Noriu, kad žiniasklaida neliptų man ant kulnų ir šiame mieste pasirodytų kuo vėliau.

Ji išsyk suprato.

— Pasakyk, ko norėtum. Rytoj, kai atidarys mūsų parduotuves Dalase, paskambinsiu Juvelyrinių dirbinių skyriaus vedėjai ir paprašysiu parinkti keletą žiedų. Styvas dešimtą penkiolika galės juos paimti ir jums atvežti.

— Tu angelas. Štai, ko aš noriu...

82

Dviejų šimtų metų jubiliejaus šventė mažame Teksaso miestelyje, kaip kitą dieną pamatė Žakas, buvo be galo iškilminga. Ją pradėjo pats meras, tardamas įžanginį žodį, ir visą savaitę turėjo vykti įvairūs renginiai: eitynės pagrindine gatve, sportinės varžybos, gyvulių parodos ir visokiausios linksmybės.

— Ten meras Adelsonas, — parodė Žakui Džulė, kai jie atvyko į parką miestelio vidury ir sustojo šone, kur būtų mažiausiai pastebimi. Mostelėjusi galva, ji parodė penktą dešimtį bebaigiantį vyrą, kuris energingai žingsniavo į paviljoną, apdangstytą raudonu, baltu ir mėlynu vėliavų audeklu. — O ten jo žmona Marjam su geltona drobine suknele, — pridūrė ji, rodydama gražią moterį, vilkinčią elegantišką suknelę su skrybėlaite ant galvos, sėdinčią tarp garbingiausių svečių ant specialiai įrengtos pakylos greta paviljono ir stebinčią, kaip jos vyras ruošiasi pradėti šventę. — Meras Adelsonas seniai našlavo, — pasakojo Džulė. — Marjam buvo interjero dizainerė, kai jie prieš dvejus metus susitiko Dalase. Adelsonas parsivežė ją čia, ir tėtis juos sutuokė. Jie turi nuostabią rančą už miesto ir dabar statydinasi naują namą ant kalno. Jie labai malonūs.

Žakas iš užpakalio apglėbė Džulę, priglausdamas prie savęs stangrius jos sėdmenis, ir nusišypsojo jai į plaukus.

— Tave labai malonu liesti.

Ji lengvai atsišliejo į jį, ir jis pajuto, kaip kūnas įsitempia ir standėja.

— Tave taip pat.

Nurydamas seiles, Žakas stengėsi apie tai nebegalvoti ir visą savo dėmesį nukreipė į merą Adelsoną. Tankūs Adelsono plaukai buvo tos keistos pilkšvai geltonos spalvos, kuri atrodė Teksase dažniau sutinkama negu kitose vietovėse, kur Žakui teko būti, bet merui, matyt, buvo būdingas kiekvieno politiko polinkis į pompastiką ir prakalbas, nes beveik ištisą pusvalandį postringavo apie didžiulį mūšį, kuris kadaise įvyko Kytono žemėje, ir apie miesto istoriją, pradedant jo įkūrėjais. Žakas mintyse lygino individualius privalumus ar jų trūkumą scenarijuose, kuriuos buvo perskaitęs pereitą savaitę, kai suvokė, jog meras jau baigė savo kalbą ir dabar šneka apie Žaką.

— Prieš iššaunant patrankai ir atidarant šventę, norėčiau dar pakalbėti apie ypatingą mūsų svečią. Niekam ne paslaptis, kad Zakaris Benediktas yra čia ir vieši pas Džulę Matison. Taip pat niekam ne paslaptis, kad praeityje didžioji Teksaso valstija nebuvo jam draugiška ir čia jis nesijautė laimingas. Žinau, kad jūs visi tikitės susitikti su juo ir kad mes visi norim pakeisti jo įspūdį apie teksasiečius, bet, žmonės, geriausias būdas tą padaryti — nevaržyti jo ir leisti jam susipažinti su mumis taip, kaip jis to norės. Jūs visi žinot, ką jam teko patirti, ir visi žinot, kaip žmonių minios apninka kino žvaigždes ir kaulija jų autografų. Žakas tikriausiai niekur pasaulyje neturi kitos vietos, kur galėtų laisvai atsikvėpti ir kur su juo būtų elgiamasi taip, kaip ir su visais paprastais žmonėmis. Tiktai čia. Parodykim jam, ką reiškia turėti tokį gimtąjį miestą, kokį turi Džulė, kur žmonės neabejingi vienas kitam ir rūpinasi vieni kitais!

Šitas kvietimas buvo sutiktas audringais plojimais, būgnų tratėjimu nuo orkestro pakylos ir šimtų žmonių draugiškais mojavimais bei šypsenomis, skirtomis Žakui, į kurias jis mandagiai atsakė.

Žakas buvo džiugiai nustebintas, kad miestelėnai pritarė mero pasiūlymui, ir jis praleido pačią maloniausią dieną viešumoje, kokią prisiminė per pastaruosius penkiolika metų. Nebuvo jis abejingas ir šventės nuotaikai, ir unikaliai amerikietiškai atmosferai. Vakarop jis be galo smagiai leido laiką, krėsdamas mažas kvailystes — lankėsi kioskuose, kur buvo prekiaujama visokiais naminiais gaminiais, pradedant pyragaičiais ir baigiant drobinėmis staltiesėlėmis, šveitė bandeles su dešrelėmis, tirštai apipiltas garstyčiomis, juokavo su Tedu ir Ketrina, mėgindami spėti, ar visi žaidimai paviljonuose paženklinti, ar tik tie, kuriuos jie bandė laimėti. Tačiau vaikštinėjo jis su Džule, dar Kolorade buvo supratęs, jog ji turi talentą paversti nuotykiu tai, kas atrodė kasdieniška.

Džulė buvo miestelėnų numylėtinė, jų meilė apgaubė taip pat ir Žaką. Kai jis vakar kalbėjo sporto salėje, visi patikėjo, kad jis atvykęs čia „atlyginti“ jai padarytos skriaudos. Žakas nekantravo, norėdamas visam pasauliui tai įrodyti, užmaudamas jai ant piršto sužadėtuvių žiedą, kurį buvo išrinkęs tą rytą, ir tik laukė tinkamo momento. Po baisios nesėkmės, ištikusios juos per paskutinį bandymą sumainyti žiedus, jis buvo tvirtai pasiryžęs, kad šis mėginimas kompensuotų ankstesniojo nykumą ir būtų džiaugsmingas, įsimintinas ir smagus.

Dabar, eidamas su Džule per triukšmingą skaisčiai apšviestą aikštelę, kurioje vyko karnavalas, leidžiantis saulei, jis jautė dešimties karatų spinduliais išpjautą deimantą savo kišenėje, taip pat ir šypsančius, smalsius Kytono gyventojų žvilgsnius, kurie mėgavosi karnavalo pramogomis ir paviljonais ir, be abejo, spėliojo, ar Žakas iš tiesų ketina jiems pasirodyti ir kada. Kartkartėmis juodu su Džule pastebėdavo, kaip žmonės juos fotografuoja, tačiau daro tą diskretiškai.

— Nori pasisukti apžvalgos ratu? — paklausė Žakas Džulę, kai toji stabtelėjo pažiūrėti aukštyn.

— Tik pažadėk neįsupti sėdynės, — paprašė Džulė, atplėšdama gabalėlį rausvos cukrinės vatos ir kišdama Žakui į burną.

— Net nesapnuočiau, — pamelavo jis, kramtydamas vatą. — Džule, koks bjaurus skonis! Kaip gali valgyti? Duok kąsnelį.

Ji nusijuokė ir atplėšė dar vieną lipnų rausvą gabalėlį, ir abu šypsojosi poroms, kurios draugiškai linkčiodamos ėjo pro šalį.

— Aš tikrai turėjau tą galvoje, kai prašiau neįsupti sėdynės, — perspėjo ji, kai jis rausėsi kišenėje, ieškodamas pinigų. — Aš esu, na, truputį jautri apžvalgos ratams.

— Tu? — nepatikėjo Žakas. — Moteris, kuri prieš kelias minutes per plauką mūsų neužmušė toje skrendančioje raketos kapsulėje, kurią įsukai.

— Tai kas kita. Mes buvom uždaryti narve. Apžvalgos ratai, — kalbėjo ji, iškėlusi galvą, žiūrėdama į aukštą apžvalgos ratą, — atviri ir šiek tiek bauginantys.

Žakas jau buvo beeinąs prie bilietų kasos, kai jam čia pat už nugaros sušuko kvieslys:

— Ženkit tiesiai ir laimėkit tikro aukso žiedą, nusagstytą dirbtiniais brangakmeniais. Nušaukit penkias antis ir laimėsit savo merginai žiedą, nušaukit dešimt ir laimėsit didžiulį meškiuką, kurį ji galės glamonėti.

Žakas atsigręžė, pažvelgė į mechanines antis, judančias begalinėje virtinėje, į tariamus šautuvus, atremtus į sieną paviljone, ir į ant padėklo gulinčius žiedus su milžiniškais blizgančiais dirbtiniais „brangakmeniais“, visokiausių spalvų — nuo geltonų kaip trynys ligi raudonų kaip rubinas. Ir jį pagavo įkvėpimas.