Judith McNaugth - Tobula

Draskomas prieštaringų jausmų, smagindamasis tuo, ką girdėjo, ir apgailestaudamas dėl širdgėlos, privertusios Džulę tai daryti, Žakas pasakė:

— Neabejoju.

— Čia dar nieko, — santūriai tęsė Tedas. — Pažiūrėkit štai čia, — ir, atidaręs vieną spintelę, parodė visas skardines ir dėžutes ant lentynų. — Ji net produktus sudėliojo abėcėlės tvarka.

Žakas vos nepaspringo iš juoko:

— Ką ji padarė?

— Pats pažiūrėkit.

Žakas pasižiūrėjo pro Tedo nugarą. Visos skardinės, buteliai ir dėželės buvo sumaišytos, tačiau kaip kareiviai stovėjo išrikiuoti eilėm priekyje.

— Abrikosai, agrastai, arbūzai, Briuselio kopūstai, burokėliai, braškės, cukrus... — linksmai skaitė jis, negalėdamas patikėti. Jis dirstelėjo į Tedą: — Ji ne ten pastatė grikius.

— Netiesa, — užprotestavo Džulė, įeidama į virtuvę ir stengdamasi atrodyti abejinga, kai abu vyrai nustebę juokdamiesi atsigręžė į ją. — Jie prie raidės K.

— K? — nustebo Žakas, veltui mėgindamas išlaikyti rimtą veidą.

Sutrikusi nukreipė žvilgsnį į kažkokį nematomą pūkelį, prilipusį jai prie megztinio.

— K — kruopos, — painformavo ji.

Žakas springdamas iš juoko, apglėbė ją ir panardino veidą į jos plaukus, šildomas jos linksmumo.

— Kur degtinė? — sušnibždėjo jai į ausį. — Tedas nori jos.

Ji atkragino galvą, o akys juokėsi.

— Ji už raidės G.

— Ką ji, po velnių, ten veikia? — paklausė Tedas, stumdamas į šalį skardines su daržovėmis ir čiupdamas degtinę.

Pečiai jam drebėjo nuo tramdomo juoko, tačiau Žakas sugebėjo ramiai ir tiksliai atsakyti:

— Žinoma. Ji ties G raide — gėrimai.

— Aišku, — kikendama patvirtino Džulė.

— Blogai, kad nėra laiko išgerti, — pasiskundė Tedas.

— Aš nenorėjau, — atsakė Žakas.

— Gailėsitės.

Tedo tarnybinis automobilis stovėjo prie šaligatvio ir jis palaikė pravertas dureles. Žakas nenorom įsmuko į užpakalinę sėdynę už Džulės, o jo veidas įsitempė.

— Kas atsitiko? — paklausė ji, taip jautriai reaguodama į jį, kad akimirksniu pastebėdavo permainą jo balse ar veide.

— Tai nėra mano mėgstamiausia transporto priemonė, ir tiek.

Žakas pamatė, kaip iš sielvarto patamsėjo jai akys, bet ji tučtuojau susiėmė ir tyčia pajuokavo, kad, kaip suprato Žakas, jam pakeltų nuotaiką.

— Tedai, — kreipėsi ji, nenuleisdama nuo Žako šypsančių akių, — tau derėjo atvažiuoti su Karlo bleizeriu. Žakas mano, kad jis daug... patrauklesnis.

Tai prajuokino abu vyrus.

80

Po penkiolikos minučių Žakas jau nebesijuokė; jis sėdėjo priešais Džulės tėvą jo mažame kabinete, leisdamas, kad jam kailį tarkuotų garbusis Matisonas, piktai žingsniuojantis priešais jį. Žakas tikėjosi, kad jam bus karšiamas kailis, net priėmė tai kaip kažką privaloma, tačiau manė, kad Džulės tėvas — dvasininkas — bus mažas, romus žmogelis, kuris atskaitys monotonišką pamokslą apie tai, kokius įsakymus, jo nuomone, sulaužė Žakas. Jis nesitikėjo, kad Džimas Matisonas bus aukštas, tvirtas vyras, sugebantis išpilti kandžiai vaizdingą, iškilmingą tiradą, kuri būtų nurungusi Džordžo K. Skoto monologą „Patono“ įžangoje.

— Negaliu pateisinti ar atleisti, nieko ką padarėt! Visiškai nieko! — pagaliau baigė Džimas Matisonas, atsilošdamas nuzulintoje odinėje kėdėje prie savo stalo. — Jeigu būčiau smarkaus būdo, paimčiau jums botagą. Jaučiu pagundą! Per jus mano dukra patyrė siaubą, viešą pasmerkimą, sielvartą. Jūs suvedžiojot ją Kolorade, aš velnioniškai gerai žinau, kad tai padarėt! Ar išsiginat?

Tai buvo beprotiška, bet tuo metu Žakas žavėjosi viskuo, ką matė tame žmoguje: jis buvo toks tėvas, kokį Žakas būtų norėjęs turėti, — pats norėjo kada nors toks būti, — labai rūpestingas tėvas su tvirtais principais dėl to, kas dera ir kas nedera, kuris iš aplinkinių tikėjosi to paties. Jis norėjo, kad Žakas jaustų gėdą. Jam pavyko.

— Ar neigiat suvedžiojęs mano dukrą? — piktai pakartojo jis.

— Ne, — pripažino Žakas.

— O paskui pasiuntėt čia susitikti su žiniasklaida ir ginti jūsų nuo pasaulio! Iš visų niekingiausių bailių kaip galit po to žiūrėti į save, į mane, į ją.

— Iš teisybės parsiųsti ją namo buvo vienintelis padorus mano poelgis, — pasakė Žakas, pirmą kartą nuo to laiko, kai prasidėjo jo vanojimas liežuviu, gindamasis.

— Tęskit toliau, laukiu, kada išgirsiu, kaip tai įsivaizduojat.

— Žinau, kad Džulė mane buvo įsimylėjusi. Atsisakiau ją vežtis kartu į Pietų Ameriką ir parsiunčiau ją čia jos pačios labui, ne savo.

— Jūsų padorumas tikrai buvo trumpalaikis, ar ne? Po kelių savaičių jau kūrėt planus, kad ji atvyktų pas jus.

Jis vėl laukė, savo tylėjimu reikalaudamas atsakymo, ir Žakas nenorom sutiko:

— Aš maniau, kad ji nėščia, ir nenorėjau, kad ji pasidarytų abortą ar patirtų netekėjusios motinos pažeminimą mažame miestelyje.

Žakas pajuto, kad antrojo vyriškio priešiškumas truputį atlėgo, bet to nebuvo justi kitoje kandžioje jo replikoje:

— Jeigu Kolorade būtumėt laikęsis padorumo ir sutramdęs savo gašlumą , jums nebūtų reikėję rūpintis dėl jos nėštumo.

Žakas, draskomas pykčio, suglumimo ir linksmumo, išgirdęs biblinį žodį „gašlumas“, kilstelėjo antakius ir pažvelgė į jį.

— Būčiau dėkingas, jaunuoli, jei teiktumėtės atsakyti.

— Atsakymas visiškai aiškus.

— O dabar, — vėl piktai pradėjo jis, atsilošdamas senoje kėdėje, — atskrendat į miestą privačiu lėktuvu ir surengiat viešą spektaklį, kuriam galui? Kad vėl užduotumėt jai širdį? Esu pakankamai girdėjęs, ir skaitęs apie jus, prieš jums patenkant į kalėjimą ir išsilaisvinus iš jo, todėl žinau, kokį gyvenimą gyvenot Kalifornijoje, žinau, koks palaidas, paviršutiniškas, amoralus jis buvo — pašėlusios puotos, nuogos moterys, girtavimas, nešvankūs filmai. Ką atsakysit į tai?

— Niekada gyvenime nesu pastatęs nešvankaus filmo, — paprieštaravo Žakas, be žodžių priimdamas kitus kaltinimus.

Džimas Matisonas beveik šypsojosi.

— Jūs bent nesat melagis. Ar suvokiat, kad Polas Ričardsonas ją įsimylėjęs? Nori ją vesti. Prašė mano palaiminimo. Jis puikus, doras vyras su principais. Nori žmonos visam gyvenimui, o ne ligi tol, kol pasirodys kita krūtininga blondinė kino žvaigždė ir apsuks jam galvą. Jis nori vaikų. Pasiruošęs dėl jos aukotis, net važiuoti į Kaliforniją susitikti su jumis. Jis iš darnios, mylinčios šeimos. Kaip ir Džulė. Jų bendras gyvenimas galėtų būti nuostabus. Na, ką atsakysit į tai?

Pavydo liepsnos deginamas, Žakas staiga suprato, kad Matisonas naudojasi juo kaip priemone priversti Žaką matyti savo, kaip potencialaus Džulės vyro, trūkumus, ir taip meistriškai ir apgalvotai pastatė Žaką į tokią padėtį, kad šiam beliko arba prisipažinti ir kloti ant stalo savo kortas, arba atsitraukti ir išeiti. Nepaisant nemalonaus jausmo, kurį Matisonas sąmoningai privertė Žaką patirti, Žako susižavėjimas šiuo vyriškiu dvigubai išaugo ir jis atsilošė kėdėje.

— Štai ką turiu pasakyti, — pradėjo jis, atsiliepdamas į savybių sąrašą tokia eile, kokia jam buvo išvardijęs Matisonas. — Galbūt Ričardsonas yra gipsinis šventasis ir gali būti ją įsimylėjęs, bet aš taip pat įsimylėjęs. Be to, Džulė myli mane. Manęs nedomina krūtiningos blondinės ar raudonplaukės, ar bet kokia kita moteris, išskyrus Džulę. Aš taip pat noriu vaikų, kada tik panorės pati Džulė. Viską dėl jos paaukosiu, ką tik reikia. Negaliu pakeisti to gyvenimo, kokį gyvenau anksčiau, galiu pakeisti tik tą, kurį gyvensiu nuo šiol. Negaliu pakeisti to, kad mano šeima nebuvo darni, galiu tik leisti Džulei išmokyti mane, kokia turi būti šeima. Jeigu negaliu gauti jūsų palaiminimo, norėčiau bent sulaukti nenoromis duoto jūsų pritarimo.