Judith McNaugth - Tobula

Žakas nusirišo kaklaraištį, pradėjęs sagstytis marškinius, ir lėtai, pabrėžtinai purtė galvą, žiūrėdamas, kaip ryškus raudonis išpila jai skruostus, kai ji neklysdama suvokė žodžių prasmę.

— Bijau, kad negalėsim. Ne, ir nežinau, kokie artimiausi jo planai. Taip, paklausiu ir jums pranešiu.

Džulė padėjo telefono ragelį, paskui paėmė aparatą ir pakišo po sofos pagalve, atsitiesė ir nervingai patrynė delnus į šlaunis. Dešimtys klausimų kirbėjo jai galvoje, kai stovėjo, žiūrėdama į Žaką, pilna abejonių, svyravimų ir vilčių, bet viską stelbė džiugus nerealumo jausmas, kad jis iš tiesų čia, jos svetainėje, o jo akys — švelnios, linksmos, geismingos.

— Negaliu patikėti, kad tu čia, — garsiai sukuždėjo ji. — Prieš kelias valandas viskas atrodė taip...

— Tuščia? — pasufleravo jis žemu balsu, kurį išgirsti ji geidė. — Ir beprasmiška? — pridūrė jis, eidamas artyn.

Ji linktelėjo.

— Ir beviltiška, Žakai, jeigu tik leisi, aš... aš turiu tau tiek daug paaiškinti. Bet aš... — Jos balsas nutrūko, kai jis paėmė ją į savo glėbį ir ji virpančiais pirštais palietė jam veidą. — O, Dieve, kaip man trūko tavęs!

Žakas atsakė jai savo burna, praskirdamas jos lūpas savosiomis, ištraukė skarelę jai iš plaukų ir panardino pirštus į vešlią tankmę, o ji prisispaudė prie jo, atsiliepdama į jo aistrą su tokiu pačiu pašėlusiu nuostabiu provokuojančiu karščiu, kuris vaidenosi jam sapnuose Pietų Amerikoje, o kalėjime turėdavo pabusti išpiltas prakaito. Atplėšė savo burną nuo jos lūpų.

— Parodyk man savo namus, — paprašė jis kimiu balsu, kurį ji vargiai atpažino. Iš teisybės jis norėjo paprašyti: parodyk man savo miegamąjį.

Ji linktelėjo, tiksliai žinodama, ką jis turi galvoje, ir nuvedė jį tiesiai, kur jis norėjo eiti, bet, kai įžengė pro duris ir pamatė baltus pintus baldus, vešlias žalias gėles puoduose ir baltą raukinių putą ant lovos uždangalo, užuolaidų ir tualetinio stalelio, kambarys jam pasirodė taip atitinkantis jo įsivaizdavimą, kad sustojo kaip įbestas. Tarytum suprasdama, kur krypsta jo mintys, ji dvejodama paklausė:

— Kaip aš įsirengiau?

— Atrodo lygiai taip, kaip įsivaizdavau, kai...

Džulė matė įtampą jo veide ir liūdnai baigė už jį sakinį:

— Kai laive gulėjai lovoje, nori pasakyti, įsivaizduodamas mane čia, šiame kambaryje, nes telefonu to tavęs paprašiau. Kai, — tęsė ji negailestingai atviraudama, — vis dar galvojai, kad būsiu ten su tavimi... Kai netikėjai, kad gudrumu priversiu tave atvykti manęs ir išduosiu tave FTB, ir leisiu tave sumušti ir sugrąžinti atgal į kalėjimą.

Jis žiūrėjo į ją, niūri šypsena palietė jam lūpas ir akis.

— Kaip visa tai buvo tikra.

Ji atsisėdo ant lovos, veidu atsigręždama į jį, akys doros ir ieškančios.

— Ar negalėtume prigulti valandėlei ir pirmiau pasišnekėti?

Žakas dvejojo. Viena vertus, jis norėjo praeitį nustumti, o dabar mylėtis ant tos mergiškai nėriniuotos lovos, kuri atrodė tokia absurdiškai jaudinanti, kai ji ant jos sėdėjo. Kita vertus, ji buvo akivaizdžiai nusiminusi ir jie negalėjo vėl visko pradėti, kol nebuvo išnarplioję praeities.

— Tik trumpą valandėlę, — sutiko jis, ir į galvūgalį atrėmė krūvą pagalvių abiem, ištiesdamas ranką ir apglėbdamas jai pečius, vos tik ji atsigulė šalia. Kai ji patogiai įsitaisė prie jo, ranką uždėjusi jam ant krūtinės, jis prisiminė rytus, kuriuos jie praleisdavo lovoje Kolorade, susėdę lygiai taip, ir jis nusišypsojo.

— Buvau užmiršęs, kaip tobulai man tinki...

— Tu galvoji apie rytus Kolorade, ar ne?

Tai buvo tik teiginys, o ne klausimas, ir jis linktelėjęs galvą nusišypsojo.

— Buvau jau pamiršęs, kokia tu nuovoki.

— Visai nenuovoki. Aš galvojau apie tą patį. — Ji nusišypsojo, o paskui dvejodama pabandė pradėti pokalbį apie jų visai neseną baisią praeitį. — Nežinau, nuo ko pradėti, — kalbėjo ji. — Ir aš... aš... bijau pradėti. Aš net nežinau, kas galiausiai tave šiandien čia atvedė.

Iš nustebimo Žakas suraukė antakius.

— Ričardsonas. Ar nežinojai, kad jis ketino atvykti pas mane? — Kai ji priblokšta ir nuščiuvusi stebeilijo į jį, pridūrė: — Jis pasirodė mano namuose Kalifornijoje, išsipuošęs Brooks Brothers firmos kostiumu, pas Armani pirktu kaklaraiščiu, ir su tikru, autentišku FTB ženklu.

— Polas atvyko tavęs aplankyti? — paklausė ji apstulbinta. — Polas Ričardsonas? Juk kalbi ne apie mano Polą?

Žakas suakmenėjo.

— Matyt, vis dėlto kalbu apie „tavo“ Polą.

Tada Žakui dingtelėjo, kad nors jis tvirtino ją mylįs, ji buvo tik pasakiusi, kad jo pasigedo. Sąmoningai abejingai jis pridūrė:

— Kažkodėl man susidarė toks įspūdis, kad norėsi, jog atvykčiau ne tik tam, kad susitaikyčiau su tavimi. Dabar, kai pagalvoju, tai buvo tik išvada, kurią padariau iš to, ką mačiau tose vaizdajuostėse.

Manau, — griežtai pasakė jis, bandydamas ištraukti ranką, — šiam pokalbiui tinkamesnė vieta būtų svetainė. O gal rytoj mano viešbučio fojė.

— Žakai, — netvirtai kreipėsi ji, stipriai delnu suspausdama jam petį, — nedrįsk palikti šios lovos. Jeigu neleisi man kalbėti, neduodamas progos paaiškinti, niekada tau šito neatleisiu. Polas — mano draugas. Jis buvo čia su manimi, kai buvau be galo vieniša ir nelaiminga.

Jo galva atvirto ant pagalvės, ir jis stipriai apkabino ją, balsas buvo kimus, nurimęs ir ironiškas.

— Kas tavyje taip žlugdančiai mane veikia? Kolorade privertei mane jaustis tarsi būčiau kokia emocinė marionetė, o čia vyksta vėl tas pats.

Grįždamas prie jų pagrindinės temos, jis pasakė:

— Šiandien čia atvykau, nes šįryt Ričardsonas įsiveržė į mano namus, mosikuodamas savo tarnybiniu ženklu, ir bloškė man ant stalo voką, kuriame buvo dvi vaizdajuostės ir laiškas. — Nenuslopinamas pavydas dėl Ričardsono draugystės su Džule ir jo paties kaltė vertė jį ir toliau kalbėti sarkastišku tonu: — Reikšdamas abejones dėl mano teisių ir mėgindamas fiziškai susigrumti su manimi, jis sugebėjo pasakyti, kad, priešingai Hedlio tvirtinimams Meksike, tu atvažiavai pas mane neturėdama tikslo padėti mane įkišti į spąstus. Be to, jis paaiškino, kad apsilankymas pas Margaretą Stenhoup, taip pat ir Ostino mirtis, buvo tai, kas tave galiausiai pastūmėjo mane įduoti.

— Kas buvo vaizdajuostėse ir laiške?

— Vienoje vaizdajuostėje buvo spaudos konferencija, kurią surengei grįžusi iš Kolorado. O laiškas buvo skirtas tėvams, kurį ketinai palikti važiuodama pas mane. Antroji vaizdajuostė buvo iš FTB kartotekų — apie mudu Meksiko oro uoste, kur užfiksuota visa, kas ten nutiko.

Džulė sudrebėjo jo glėbyje, paminėjus oro uostą.

— Atleisk, — trūkčiojančiu balsu sukuždėjo ji, veidu užsikniaubdama jam ant krūtinės. — Aš taip gailiuosi. Nežinau, kaip katras nors iš mūsų kada nors tai pamirš.

Žakas pastebėjo jos reakciją ir apsisprendė, tačiau kelias minutes delsė. Užuot kalbėjęs pirštais kilstelėjo jai smakrą ir paklausė:

— Dėl Dievo, kas tave buvo apsėdę, kad važiavai pas Margaretę Stenhoup?

Suskambo durų skambutis, tačiau nė vienas nereagavo.

Atsidususi Džulė paaiškino:

— Laiške minėjai, kad norėtum būti seniai susitaikęs su ja. Net pasiūlei, kad atiduočiau jai auginti mūsų kūdikį. O telefonu sakei, kad jautiesi, tarsi mes užsitraukėme prakeikimą, šitiek nelaimių palikdami už savęs. Todėl nusprendžiau važiuoti pas ją ir paaiškinti, kad tu ją myli ir apgailestauji dėl nutrukusio ryšio.