Judith McNaugth - Tobula

— Sveiki, Tedai ir Ketrina, — pasisveikino jis, prasibrovęs pro minią ligi jos. — Atleisk, Džule, — pridūrė jis ir, kai ji pažvelgė į jį ir nusišypsojo, paaiškino: — Bilis Bredsonas jau leidžia man savaitgaliais vairuoti taksi. Kad uždirbčiau kiek papildomų pinigų. Turiu už jį kažką pasitikti prie nusileidimo tako. Kažkoks vyrukas nusileis ten lėktuvu po kelių minučių.

— Važiuok tiesiai, — atsakė Džulė, nepastebėjusi, kaip Ketrina skubiai metė klausiamą žvilgsnį į Tedą. — Mes čia jau beveik baigėm, be to, tau ir nebereikia daugiau repetuoti.

— Žinau, — išdidžiai atsakė jis. — Aš puikiai moku vaidmenį: „Pulkit, priešo galas jau nebetoli“.

Ji nusijuokė.

— Tikrai, moki.

Jis dvejojo, žvelgdamas per salę į Flosę Eldridž, o paskui kiek pasilenkė:

— Jeigu Flosė teirausis, kur aš, gal galėtum pasakyti, kad turėjau atlikti kai ką labai svarbaus.

Džulė sąmoningai skyrė jam šį vaidmenį, kad būtų arčiau senyvos dvynės, kuri, jo prakalbinta, vis dar rausdavo kaip mokinukė.

— Kodėl pats jai nepasakai, — sušnibždėjo ji. — Ji žiūri tiesiai į tave.

Hermanas sukaupė drąsą ir, pasukęs prie salės durų, stabtelėjo priešais Flosę ir Adą Eldridž, kurios vilkėjo vienodomis balinėmis suknelėmis, o plaukai abiem buvo suraityti į vienodas mažų garbanėlių kupetas.

— Turiu skubiai važiuoti prie nusileidimo tako vietoj Bilio Bredsono, — pasakė jis Flosei. — Dabar padedu jam savaitgaliais greta elektriko darbo.

— Būk atsargus, Hermanai, — baikščiai patarė ji.

— Nesudaužyk jo automobilio, — piktai pridūrė Ada.

Hermanas pajuto, kaip jam iškaito sprandas. Jis žengė į šalį, paskui vėl atgal, piktai dėbsodamas:

— Ada, — pasakė jis, pirmą kartą per ištisus dešimtmečius atsistodamas priešais šią moteriškę, — esi pagiežinga, kandi, šalta bekraujė moteris ir visada tokia buvai! Sakiau tau tai prieš daugelį metų ir tai ligi šiol tebėra teisybė.

— O tu, — rausdama atkirto ji, — niekam tikęs nenaudėlis.

Jis užsivožė ant galvos generolo kepurę, įsisprendė rankomis į šonus ir nutaisė grėsmingą veidą.

— Kai buvai jauna, šitaip negalvojai, vaikeisi mane ir stengeisi atitraukti nuo Flosės!

Jis išėjo, palikęs Flosę, spoksančią į supykusią ir įžeistą dvynę seserį, ir jis viską suprato.

Ketrina palaukė, kol Džulė užlipo ant scenos sukviesti vaikų repeticijai, o tada smarkiai spūstelėjo Tedui ranką, ir jos veidas virto vilties ir įtampos kauke:

— Tedai, ar manai, kad į aviacijos taką leidžiasi Benediktas?

Jis papurtė galvą.

— To negali būti. Vakar per žinias sakė, kad jis savo namuose surengė savaitgalio pobūvį, pameni?

Jai ištįso veidas, o jis patapšnojo žmonai per ranką.

— Tai greičiausiai Larabis atvyksta iš Dalaso, kaip ir kasmet patikrinti to fabriko, kurį jis stato Ličvilyje.

— Prisisekit diržus, laikykitės ir kalbėkit maldą, — per vidaus telefoną juokavo pilotas, kai „Lyras“ pradėjo greitai leistis pro tirštėjančias sutemas, nerdamas žemyn betono juostos link. — Jeigu tas leidimosi takas būtų šešiais coliais trumpesnis, mes negalėtume ten nutūpti, o jeigu būtų nors kiek tamsiau, mums tektų leistis Dalaso tarptautiniame oro uoste. Matyt, jie naktį neapšviečia šito tako. Beje, ten apačioje jūsų jau laukia taksi.

Neatitraukdamas žvilgsnio nuo vaizdajuosčių, kurias buvo pasiėmęs ir į lėktuvą, Žakas prisisegė diržą. Tačiau po kelių minučių pakėlė akis su išgąstinga raukšle, kai pilotas netikėtai nuspaudė stabdžius, lėktuvui palietus žemę, o grakštus lėktuvas staigiai nutūpė vos per kelias pėdas nuo tako pabaigos ir sustojo, krestelėjęs taip, kad net dantys subarškėjo.

— Ponui Farelui reikės naujų stabdžių dar dukart nusileidus šiame take, — pasakė pilotas, jis atrodė kiek sukrėstas ir dabar pajutęs didžiausią palengvėjimą. — Kokie planai šiam vakarui, pone Benediktai? Turėčiau apsistoti motelyje nakčiai ar grįžti atgal į Vakarų Pakrantę?

Žakas siekė vidaus telefono mygtuko ant konsolės tarp dviejų sofų, paskui padvejojo ir drąsiai pasitiko tai, ką bandė ignoruoti visą kelią: skrisdamas čia, jis neturėjo nė menkiausio supratimo, ar Džulė dabar labiau nekentė jo, negu mylėjo. Jis nežinojo, kaip pasitiks jį ir kiek laiko prireiks, kol įtikins grįžti su juo į Kaliforniją, ir ar iš viso įtikins. Spausdamas mygtuką, nurodė:

— Styvai, apsistok nakčiai motelyje. Aš pasiųsiu taksi tavęs paimti.

Pilotas dar išjunginėjo variklį, kai Žakas nulėkė laipteliais. Taksi vairuotojas pasitempęs stovėjo šalia atvirų automobilio durų, apsivilkęs pačią juokingiausią tariamai pilietinio karo uniformą, kokią Žakui kada nors teko matyti, spėdamas, kad tokia ji turėjo būti.

— Ar žinot, kur gyvena Džulė Matison? — paklausė jis, atsisėdęs ant užpakalinės sėdynės ir pasidėjęs portfelį. — Jeigu ne, man reikės susirasti abonentų knygą. Užmiršau paimti jos adresą.

— Be abejo, žinau, kur ji gyvena, — pasakė vairuotojas ir prisimerkęs pažvelgė Žakui į veidą, jo išraiška tapo nuožmi, kai jį atpažino. Jis atsisėdo priekyje ir be jokio reikalo smarkiai trenkė durelėmis. — Jūs Benediktas? — paklausė jis po kelių minučių, kai važiavo pro pradžios mokyklą į keistai žavų miesto centrą aplinkui teismą, su parduotuvėmis ir restoranais, supančiais aikštę.

Žakas susidomėjęs žiūrėjo į miestą, kur buvo užaugusi Džulė.

— Taip.

Už pusės mylios nuo centro automobilis sustojo prie dailaus vienaaukščio namo su nepriekaištingai prižiūrėta veja ir didžiuliais ūksmingais medžiais, ir Žakas pajuto, kaip iš nekantrumo jam ėmė daužytis širdis, kai kišo ranką į kišenę pinigų.

— Kiek aš skolingas?

— Penkiasdešimt dolerių.

— Juokaujat?

— Kam kitam už važiavimą reiktų mokėti penkis dolerius. Bet tokiam niekšui, kaip jūs, kainuoja penkiasdešimt. O dabar jeigu norit, kad nuvežčiau jus ten, kur iš tiesų yra Džulė, užuot palikęs jus čia, kur jos nėra, teks mokėti septyniasdešimt penkis.

Draskomas apmaudo, nustebimo ir įtampos, Žakas nekeipė dėmesio į šmeižtą, kurio sulaukė, ir atsilošė sėdynėje.

— Kur ji?

— Vidurinėje mokykloje repetuoja maskaradą.

Žakas prisiminė pravažiavęs pro vidurinę mokyklą, prie kurios automobilių stovėjimo aikštelėje buvo pilna žmonių. Jis dvejojo, be galo trokšdamas pamatyti ją, viską išsiaiškinti, laikyti ją savo glėbyje, jeigu tik ji leis. Balsas skambėjo sarkastiškai, kai paklausė:

— O gal jūs, tarp kitko, žinot, ar ilgai ji ten bus?

— Tai gali trukti ir visą naktį, — pamelavo Hermanas, grynai apimtas apmaudo.

— Tada vežkit mane tenai.

Vairuotojas staigiai linktelėjo ir patraukė automobilį nuo šaligatvio krašto.

— Nesuprantu, ko jūs taip skubat ją pamatyti? — paklausė jis, piktai šnairuodamas į Žaką užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. — Visą tą laiką palikote ją vieną susitikinėti su tais reporteriais ir policininkais po to, kai ją pagrobėt ir nusivežėt į Koloradą. Kai išėjot iš kalėjimo, taip pat neatvažiavot pasimatyti su ja. Buvot per daug užsiėmęs išsipusčiusiom moteriškėm ir pokyliais, kad gaištumėt su tokia miela mergina kaip Džulė, kuri per visą savo gyvenimą nieko nėra nuskriaudusi! Jūs užtraukėt jai gėdą viso pasaulio akivaizdoje, viso miestelio akivaizdoje! Žmonės Kytone nekenčia jos todėl, kad ji teisingai pasielgė Meksike, tik tai pavirto blogu dalyku. Tikiuosi, — baigė jis kerštingai, kai jie sustojo priešais vidurinę mokyklą, — ji išdurs jums akį, kai pamatys! Jei būčiau jos tėtis, vos tik išgirdęs, kad jūs mieste, pasiimčiau šautuvą ir ateičiau jūsų ieškoti! Tikiuosi, kad jis taip ir padarys.