Judith McNaugth - Tobula

— Ne, — atrėžė jis.

— Gerai, tokiu atveju jūsų laukia trigubas šokas. Antroji vaizdajuostė akivaizdžiai buvo nufilmuota kažkokio mėgėjo, kai buvot areštuojamas Meksike. Atidžiai stebėkit Džulę.

Jai išėjus Žakas spustelėjo įjungimo mygtuką nuotolinio valdymo pulte, tačiau pats atsistojo ir nuėjo prie baro. Vien tik paminėjus Džulės Matison vardą, jis prisiminė savo kvailą patiklumą ir jį apėmė noras pasiskandinti alkoholyje. Mintis, kad jam teks į ją žiūrėti čia, šiame kambaryje, namuose, privertė jį ilgai ir sodriai keiktis, kai metė į stiklinę ledo kubelius ir pylė alkoholį, kurį rado artimiausiame grafine. Jam už nugaros mažo miestelio, kuriame Džulė gyveno, meras pranešė, kad tuoj įvyks spaudos konferencija ir visi turėtų pagarbiai elgtis. Paniekinamai nusivaipęs, Žakas grįžo prie stalo, prisėdo ant jo ir sukryžiavo rankas. Nors ir buvo pasiruošęs matyti ir girdėti ją, krūptelėjo, kai nepamirštamas jos veidas pažvelgė į jį, tamsius plaukus surišusi kaspinu. Kai Džulė prašneko, pirmiausia Žakas kiek nustebo, kad ji tokia rami priešais gal du šimtus reporterių.

Po kelių minučių Žakas palengva pastatė ant stalo stiklinę ir susiraukė, negalėdamas patikėti tuo, ką girdėjo. Nors jis ir buvo išsiuntęs ją iš Kolorado, ketindamas sutrypti bet kokį jos jausmą, kurį ji puoselėjo jam, ji žiūrėjo į kamerą labai sėkmingai stengdamasi pavaizduoti savo nelaisvę kaip išdaigą, o patį Žaką — kaip išradingą herojų, kuris linksmai sutrukdė jos bandymui pabėgti poilsio aikštelėje, paskui, per antrąjį bandymą, rizikavo gyvybe, gelbėdamas ją iš upelio.

Kai baigė skaityti pranešimą ir iš visų pusių pasipylė reporterių klausimai, ji nesiliovė šypsojusi, tuo pat metu labai skrupulingai stengdamasi išvengti neapkaltinusi Žako, duodama paaiškinimus, kurie, kaip žinojo Žakas, buvo sąžiningi, tačiau neišsamūs. Kai vienas reporteris paklausė, ar Žakas grasinęs jai pistoletu, o Žakas žinojo, kad buvo tą daręs, ji išvengė klausimo juokdamasi: „ Žinojau, kad jis turi ginklą , mačiau jį, ir man to užteko, kad įsitikinčiau, bent pradžioje, jog man nederėtų susigrumti, arba kritikuoti senus jo filmus.“

Jis susitvardė nenorom nusišypsojęs iš jos sąmojo; Žakas griežtai priminė pats sau, kad gal ji visa tai sakė, manydama, kad jis gali pamatyti jos interviu ir būti greičiau išviliotas iš savo slėptuvės. Tačiau po minutės, kai ji buvo paklausta, ar ketinanti pateikti jam kaltinimus dėl pagrobimo, jis pamatė, kaip ji linksmai nusišypsojo, užuot kalbėjusi apie tai, kas būtų buvę, ir pašmaikštavo: „Nemanau, kad sulaukčiau nuosprendžio. Noriu pasakyti, jeigu tarp prisiekusiųjų būtų moterų, jos beregint jį išteisintų, vos tik išgirdusios, kad jis atlikdavo pusę ruošos darbų gaminant valgį ir tvarkant namus “.

Žakas siekė gėrimo, bet po akimirkos jos atsakymas į klausimą privertė jį vėl pastatyti stiklą, negalėdamas patikėti, jis suraukė antakius: „Panele Matison, ar norit pamatyti Zakarį Benediktą sugautą?“

„Kaip galima norėti, kad žmogus, kuris buvo neteisėtai įkištas į kalėjimą, būtų vėl ten sugrąžintas? Nežinau, kaip prisiekusieji nuteisė jį už žmogžudystę, bet tikrai žinau, kad jis ne daugiau už mane sugebėtą nužudyti žmogų. Jeigu sugebėtų, dabar čia nestovėčiau, nes, kaip jums prieš kelias minutes aiškinau, aš ne kartą rizikavau pabėgti. Taip pat norėčiau, kad jūs prisimintumėt, jog jam pamanius, kad mus aptiko sraigtasparnis, jis pirmiausia rūpinosi mano saugumu, ne savo. Norėčiau, kad šio žmogaus medžioklė būtų nutraukta, o byla — peržiūrėta.“

Žakas paėmė nuotolinio valdymo pultą, ketindamas atsukti juostą atgal ir dar kartą paklausyti paskutinio jos atsakymo, ieškodamas jos veide gudrumo ar apgaulės požymių, tačiau, išgirdus kitą klausimą, jo pirštas ant mygtuko sustingo: „Panele Matison, ar jūs įsimylėjusi Zakarį Benediktą?“

Jis stebėjo, kaip ji dvejojo, o paskui pakėlė akis į kamerą ir švelniai šypsodama atsakė: „Vienu ar kitu metu dauguma šios šalies moterų galbūt įsivaizdavo įsimylėjusios Zakarį Benediktą. Dabar, kai jį pažįstu, manau, kad jos pasirodė labai protingos. Jis...“ Ji sudvejojo, o paskui nežymiai virptelėjusiu balsu baigė: „Jis vyras, kurį bet kuriai moteriai lengva pamilti“.

Žakas, atsuko juostą kiek atgal, kad dar sykį išgirstų du paskutinius atsakymus, stebėdamas ekraną, tyrinėdamas Džulės veidą ir balso intonacijas, ieškodamas užuominos apie ten slypinčią klastą, kurią žinojo esant. Negalėjo rasti. Ką matė ir girdėjo, buvo drąsi ir išdidi laikysena ir visa tai, ką jis joje mylėjo Kolorade.

Tikindamas save, kad kažko nepastebėjęs, kažkokios klastos, paslėpto motyvo šitaip elgtis milijonų žmonių akivaizdoje, jis iš kartoninės dėžutės išėmė antrąją vaizdajuostę, atsistojo ir įkišo ją į magnetofoną. Šį kartą nuėjo už rašomojo stalo ir atsisėdo. Prisivertė žiūrėti sceną, kurios niekada nepamirš, sceną, kuri parklupdė jį ant kelių, pažemino prieš pasaulį, ir viskas įvyko dėl to, kad prarado protą dėl mažos klastingos melagės...

Kuri prisipažino pasauliui mylinti jį.

Nors jis ją pagrobė.

Ir išsiuntė iš Kolorado pasakęs, kad ji nesuvokianti skirtumo tarp meilės ir sekso.

Žakas buvo taip nugrimzdęs mintyse, kad prabėgo valandėlė, kol suprato, kas vyksta ekrane. Jo žandai įsitempė, kai pamatė save, stumiamą prie sienos, ir policiją, dedančią jam antrankius. Visi klykė, šaukė, tas, kuris filmavo, sukiojo kamerą aplinkui, stengdamasis atsekti balsą moters, klykiančios, kad kažkas yra žeidžiamas.

Tada Žakas pasilenkė į priekį ir negalėdamas patikėti žiūrėjo, kaip Džulė bandė prasibrauti pro policiją, klykdama: „Nesužeiskit jo!“ Jis matė Ričardsoną ją griebiant už pečių, traukiant ją atgal, ir matė, kaip ji verkė, žiūrėdama, ką jie daro Žakui.

Kameros objektyvas grįžo atgal prie Žako ir Hedlio, ir Žakas išvydo, kad Hedlis ką tik paėmė vestuvinį žiedą, kurį Žakas turėjo savo kišenėje. Kamera sekė Hedlį, lydėdama jį ligi Džulės, kuri ištiesė ranką, reaguodama į tai, ką jai sakė Hedlis, ir kai ji pažvelgė žemyn į savo delną, ėmė isteriškai verkti, prie krūtinės spausdama žiedą.

Žaką jos iškankintas veidas privertė kilstelėti nuo kėdės, o paskui prisivertė atsisėsti ir žiūrėti, kas, kaip jis žinojo, turėjo įvykti. Viskas buvo taip, kaip jis prisiminė... meksikiečių policija stūmė ji pirmyn, paskui, kai jis atsidūrė beveik greta Džulės, Hedlis juos sustabdė. Tas, kas filmavo, kiek įsidrąsino ir priėjo arčiau, nes net garsas buvo aiškesnis. Bet Žakui nereikėjo nieko girdėti. Ką pasakė Hedlis, visam gyvenimui įsirėžė Žakui į sąmonę. „Panele Matison , buvau labai šiurkštus. Dar nespėjau jums padėkoti už bendradarbiavimą. Jeigu nebūtumėt mums padėjusi įvykdyti šito plano, Benedikto niekada niekas nebūtų sugavęs“.

Žakas prisiminė, kaip riaumodamas jį perskrodė šaltas smūgis ir pamatė save filme, iškamuoto įniršio kupinu žvilgsniu žiūrintį į ją prieš tai, kaip jis trūktelėjo rankas, mėgindamas priversti juos iš ten išvesti...

O tada filme, kaip ir oro uoste, užvirė tas pragaras. Staiga jis suklupo, buvo daužomas... Tik girdėjosi dar vienas triukšmas — Žakas tai pamatė dešiniajame ekrano kampe, ir atsistojęs priėjo arčiau prie televizoriaus, kad geriau įžiūrėtų: Džulė tikriausiai pašėlo, o kai jie ėmė jį mušti, ji puolė Hedlį, raudodama ir nagais draskydama jam veidą, daužydama jam krūtinę, o kai Ričardsonas ją atitraukė, ji du sykius žiauriai spyrė Hedliui į slėpsnas. Paskui ji nualpo, ir Ričardsonas ėmė šaukti daktaro, kai Žakas buvo velkamas iš oro uosto.