Judith McNaugth - Tobula

Jis bus dėmesingesnis savo svečiams, negu buvo ligi šiol, prisiekė sau. Nežinia kodėl, vos po šešių savaičių kai kurie atgautos karjeros džiaugsmai jau pradėjo blėsti. Buvo išsekęs, pamanė jis, atsagstydamas marškinius. Per trumpą laiką, per šešias savaites, jis ne tik susitiko su šešiais prodiuseriais, penkiais studijų vadovais, nesuskaičiuojama daugybe kitų verslo partnerių, jis taip pat perskaitė dešimtis scenarijų, sugebėjo susitarimais iškraustyti nuomininkus iš abiejų savo namų, pasamdyti naują personalą, atnaujinti sutartis su kai kuriais senaisiais, nusipirkti du automobilius ir užsisakyti lėktuvą. Jam reikia atsipalaiduoti ir mėgautis sėkme dabar, kai ji vėl jam nusišypsojo, nusprendė jis, sviesdamas marškinius ant lovos. Užpakaly jo prasivėrė durys ir jis, uždėjęs rankas ant diržo, atsisuko.

— Visur tavęs ieškojau, Žakai, — pasakė raudonplaukė, viliojančiai šypsodama ir ryžtingai eidama pirmyn, krūtims gundančiai veržiantis pro liemenėlės viršų, klubams linguojant šilko kelnėse, brangenybėms blykčiojant ant riešų ir pirštų. — Ir užklupau tave kaip tik tuo metu, kai tu ketini nusirengti. Ar tai ne stulbinantis sutapimas?

— Stulbinantis, — pamelavo jis, mėgindamas prisiminti, kas, po galais, ji tokia. — Bet ar ne tam skirti miegamieji?

— Jie ne tik tam, — sušnibždėjo ji, braukdama rankomis aukštyn jam per krūtinę.

Jis švelniai paėmė jos rankas tarp savo delnų.

— Vėliau, — pasakė jis, apsukdamas ją ir ryžtingai pastūmėdamas durų link. — Man reikia į dušą, o paskui turiu iš čia išeiti ir vaidinti šeimininką.

73

— Fantastiškas pokylis, Zakari, — su niekuo nesupainiojamas balsas pašaipiai kuždėjo jam į ausį, — bet kur tu rasi tiek beždžionių, norinčių vilkėti prašmatnius drabužius?

Šiepdamasis Žakas nusigręžė nuo grupės, kuri šnekėjosi su juo šalia baseino ir, apglėbęs ranka ją per pečius, prisitraukė prie savęs.

— Tikėjausi, kad ateisi.

— Kodėl, kad išblaškyčiau nuobodulį? — paklausė ji, apžvelgdama pokylį, kuris pirmą valandą dienos jau buvo pačiame įkarštyje.

Kai ji norėjo nueiti, jis tvirčiau apkabino ją.

— Pabūk su manimi, — juokavo jis. — Ervinas Levainas artinasi prie mūsų ir jis ketina prikibti prie manęs dėl filmo, kurį Empire nori man duoti. Būk šalia manęs ligi vakaro.

— Bailys, aš tau parodysiu, kaip su tuo reikia dorotis. — Nepaisydama įspėjančio jo spustelėjimo, ji ištiesė ilgus pirštus lakuotais nagais. — Ervinai, mielasis, — murkė ji, bučiuodama jam skruostą, — Žakas nori, kad tu išeitum ir leistum jam ramiai mėgautis pokyliu.

— Tu, Barbra, kaip visada bjauri, ar ne? — piktai pasakė jis.

— Gražiai suveikta, — sausai pastebėjo Žakas, stebėdamas, kaip antras vyriškis po minutės įžeistas nudrožė šalin. — Mano agentas šiuo metu panašiai veikia daugelį žmonių, kai ima kalbėti apie pinigus.

— Galas nematė to tavo agento. Kodėl tu, menkysta, neatsakinėjai į mano laiškus? Žinok, aš bet kam nesiuntinėju siuntinių į kalėjimą.

— Todėl, kad man buvo gėda, ir aš nenorėjau labdaros. O dabar užsičiaupk ir paniūniuok ką nors gražaus, kol mes čia sukiosimės.

Juokdamasi ji apglėbė jį per liemenį ir pradėjo tyliai dainuoti:

— Žmonės, žmonės, kuriems reikia žmonių, laimingiausi žmonės.

74

— Užteks! — Meredit pašoko nuo sofos svetainėje, kur ji, Metas ir Džo O’Hara žiūrėjo vaizdajuostes, paliktas FTB agento. Braukdama ašaras iš akių kampučių, ji visus „įrodymus“ sukišo į voką. — Priversiu Zakarį Benediktą tai pažiūrėti, net jeigu man pirmiau tektų jį surišti!

— Meredit! — švelniai tarė Metas, čiupdamas ją už riešo. — Dėl Džulės tu buvai teisi, matau tai, bet aš pažįstu Žaką. Nepriversi jo žiūrėti, kol jis nebus tam pasirengęs.

Ji dvejojo galvodama, o paskui ryžtinga šypsena nušvietė jai veidą.

— Taip, galiu jį priversti, ir žinau kaip!

Jis atsistojo.

— Jeigu pasiryžusi bandyti, eisiu drauge ir laikysiu, kol jį riši.

— Tai negelbės, — pareiškė ji. — Tu neteksi kantrybės, bet jeigu tavęs ten nebus, aš labai puikiai tavimi pasinaudosiu, kad sugėdinusi priversčiau žiūrėti.

— Abejoju.

— Leisk man pabandyti, — paprašė ji, pasilenkdama ir bučiuodama jam sprandą. — Jei man prireiks pagalbos, ateisiu ir atsivesiu tave.

Nespėjus jam užprotestuoti, ką jis jau atrodė ketinąs daryti, Meredit atstūmė terasos duris ir nudrožė per veją už namo. Pamačiusi Žaką stovint prie baseino, apsuptą grupės kino žvaigždžių ir studijų vadovų, ji iškėlusi aukštyn smakrą nužygiavo į tą pusę, jos itališkiems sandalams tyliai taukšint į basus kulnus, kai ji sąmoningai lankstu apėjo baltašvarkius padavėjus, nešiojančius padėklus, ir būrius svečių, apšnekančių vieni kitus.

Žakas juokėsi iš kažkokio anekdoto, kai pastebėjo Meredit einant per kiemą su didžiuliu rudu voku rankoje, ir jo šypsena išblėso.

— Aš atsiprašysiu minutėlei, — tarė Barbrai ir prisimerkė žiūrėdamas į voką.

— Spėliojau, kur judu su Metu, — pasakė jis sąmoningai kuo žaviau šypsodamas ir tuo pat metu vengdamas pažiūrėti į voką jos rankoje. — Jūs dar nepersirengėt?

— Mes buvom svetainėje ir kai ką žiūrėjom, — paaiškino ji, ir Žakas suprato, kad jos akys atrodo taip, tarsi ji būtų verkusi. — Ar galiu pasikalbėti su jumis akis į akį?

— Vyksta pokylis, — išsisukinėdamas tarė jis. — Eime su manimi ir aš jus pristatysiu Kevinui Kostneriui. Vakar vakare prašė mane supažindinti su jumis.

— Vėliau, — atkakliai spyriojosi ji. — Šis reikalas tikrai negali laukti.

Žakui nieko kito nebeliko, jis linktelėjo ir nusekė paskui ją į vidų, o paskui koridoriumi į biblioteką.

— Kas jums šovė į galvą? — papriekaištavo jis, sėsdamas ant stalo krašto ir degdamas lempą, kai Meredit užtraukinėjo ant langų užuolaidas, panardindama kambarį beveik į visišką tamsą.

Nusisukusi nuo lango, ji priėjo artyn ir atsistojo priešais jį.

— Šito voko turinys mano galvoje.

— Prašiau sunaikinti tai, kas viduje.

— Taip, prašėt, — atšovė ji, žiūrėdama į jį kaip šalta šviesiaplaukė žiežula. — O dabar turiu kai ko paklausti.

— Ko?

— Ar jaučiat kokį įsipareigojimą mano vyrui už visa, ką jis jums padarė, kol buvot kalėjime?

Žakas atsargiai linktelėjo.

— Gerai. Metas negrasins jūsų draugystei, prašydamas už atlyginimą paslaugos.

— Bet tai padarysit jūs, — nusprendė jis.

— Jūs teisus. Kaip atlyginimo už tuos ištikimybės ir pagalbos metus, jo vardu prašau vienos paslaugos. Mes norim, kad jūs atsisėstumėt, peržiūrėtumėt tas vaizdajuostes ir perskaitytumėt voke esantį laišką.

Žako smakras sustingo, bet jis linktelėjo ir atsistojo.

— Vėliau.

— Ne, dabar.

Jis piktai dėbtelėjo į ją šiek tiek iš viršaus, tačiau nesėkmingai.

— Aš labai mažai prašau, — nenusileisdama reikalavo ji. — Tik pusvalandžio jūsų brangaus laiko.

— Puiku, — atšovė jis. — Ar leisit man vienam tai padaryti, ar norėsit mane stebėti, kad įsitikintumėt, jog laikausi žodžio?

Laimėjusi ji nusileido su paperkančiu meilumu.

— Tikiu jūsų žodžiu. Ačiū. — Ji nuėjo prie vaizdo magnetofono, įkišo pirmąją kasetę, įjungė ir padavė jam nuotolinio valdymo pultą. — Pirmoje vaizdajuostėje spaudos konferencija, kurioje Džulė kalbėjo vienai ar dviem dienom prabėgus, kai ji paliko jus Kolorade. Ar jau matėt?