Judith McNaugth - Tobula

Matisonas sukryžiavo rankas ant krūtinės, žvelgė tiesiai.

— Bet aš neišgirdau žodžio „vedybos“!

Žakas nusišypsojo.

— Maniau, tai jau ir taip aišku.

— Kam? Ar Džulė tikrai sutiko tekėti už jūsų, turiu galvoje, po to, kai sugrįžot?

— Nebuvo laiko paklausti.

Jo antakiai staiga pakilo aukštyn.

— Net per tą valandą, kai šį vakarą jos telefonas buvo atjungtas? O gal jūs stengėtės įtikinti ją pradėti tą šeimą, kurios sakot norit?

Žaką pagavo bauginantis jausmas, kad jis paraus kaip mokinukas.

— Man atrodo, — griežtai tęsė toliau Matisonas, — kad jūsų požiūris į tai, kas tinkama ir padoru, kažkoks iškreiptas. Jūsų pasaulyje poros dulkinasi, paskui gimdo Vaikus ir tik tada tuokiasi. Tokia tvarka nepriimtina Džulės pasauliui, nei Dievo pasauliui, nei mano!

Sutramdęs norą pasirangyti kėdėje, Žakas trumpai atsakė:

— Ketinau šį vakarą prašyti, kad tekėtų už manęs. Iš teisybės maniau, kad galėtume stabtelėti prie Taho ežero pakeliui į Kaliforniją rytoj ir ten susituokti.

Matisonas pasviro į priekį sėdėdamas kėdėje.

— Jūs ką! Judu tik septynias dienas pažįstami, jau drauge miegojot, o dabar norit, kad ji viską pametusi išvažiuotų su jumis ir būtų sutuokta kažkokioje niekingoje civilinėje ceremonijoje. Ji turi pagalvoti apie darbą, šeimą, kitus žmones. Argi manot, kad ji koks besmegenis žvėrelis, kuriam gali užnerti pavadėlį ir nusivesti į Disneilendą? Kur jūsų teisybės ir prioritetų pajautimas! Aš daugiau tikėjausi iš jūsų po to, ką kalbėjot prieš kelias minutes.

Žakas žengė tiesiai į spąstus.

— Nemanau, kad suprantu, ką turėčiau daryti?

Matisonas tučtuojau sureagavo į tą klausimą:

— Tikiuosi, kad elgsitės kaip džentelmenas, kad kažką paaukosit. Trumpai tariant, tikiuosi, kad Džulės būsimas vyras kurį laiką praleis čia, artimiau susipažindamas su ja, elgdamasis pagarbiai ir padoriai, kaip Dievas nori, kad mes elgtumės su savo moterimis, o paskui jai pasipirš. Tarkim, kad ji sutiks, tada kurį laiką jūs būsit susižadėję ir galiausiai susituoksit. Medaus mėnuo, — negailestingai baigė jis, — būna tik po vestuvių. Jeigu sutiksit su tokia auka, tik tada aš duosiu savo palaiminimą arba atliksiu apeigas, kurios, beje, vienintelis būdas Džulei pasijusti tikrai ir laimingai ištekėjus. Ar aišku?

— Labai, — susiraukė Žakas.

Džimas Matisonas tai matė ir pasinaudojo proga.

— Jeigu tų kelių jūsų asmeninio patogumo ir fizinio pasitenkinimo aukų jums per daug, tada...

— Aš nesakiau, kad per daug, — pertraukė jį Žakas, o mintys jam beviltiškai susinarpliojo, aiškiai supratus, kad Džulė, be jokios abejonės, norės, kad vestuvių apeigas atliktų tėvas.

— Puiku, Žakai, — pirmą sykį Matisonas į Žaką kreipėsi vardu. Ir šiltai, tėviškai šypsodamas pridūrė: — Tada viskas nuspręsta.

Atsipeikėjęs Žakas pastebėjo patenkintą Matisono šypseną ir, supratęs, kad teks sutikti su kai kuo, apie ką absoliučiai negalėjo būti net kalbos, pridūrė:

— Ne, ne viskas, aš mielai liksiu mieste, kol galėsiu, bet nėra jokios priežasties mudviem su Džule „susipažinti vienam su kitu“ prieš man pasiperšant, ir aš nenoriu mėnesių mėnesius laukti vedybų. Paprašysiu, kad ji nedelsdama tekėtų už manęs. Kai tik ji sutiks, mes susižadėję.

— Būsit susižadėję, kai užmausit jai ant piršto žiedą. Formalumai ir tradicijos, jaunuoli, turi pagrindą. Taip kaip ir celibatas ligi vestuvių. Visa tai pačiam įvykiui suteikia ypatingą, ilgalaikę prasmę.

— Puiku, — irzliai atsakė Žakas.

Matisonas nusišypsojo:

— Kada norit būti sutuokti?

— Kiek įmanoma greičiau. Ne vėliau kaip už dviejų savaičių. Aš pasitarsiu su Džule.

— Ar tikrai tau, mama, nereikia jokios pagalbos? — šūktelėjo Džulė, žiūrėdama, kaip motina deda padėklą su pyragėliais ant stalo valgomajame.

— Ne, mieloji. Jūs, vaikai, likit svetainėje ir pasišnekėkit. Taip smagu matyti jus visus laimingus.

Džulė buvo daugiau susinervinusi negu laiminga. Žvilgčiodama į uždarytas tėvo kabineto duris, nenuleido akių nuo Tedo ir Ketrinos, kurie drauge sėdėjo ant sofos, draugiškai erzindami Džulę dėl Žako kalbos sporto salėje.

— Kas čia dedasi, po galais? — paklausė ji.

Tedas išsišiepė ir pažiūrėjo į savo laikrodį.

— Patys žinot, kas dedasi. Tėtis sako vieną iš savo garsiųjų priešvedybinių pamokslų būsimam jaunikiui.

— Iš teisybės Žakas man dar nepasipiršo.

Ketrina pažiūrėjo į Džulę, negalėdama tuo patikėti.

— Po gražių kalbų šį vakarą, girdint pusei miesto, argi gali tuo abejoti?

— Ne, iš tiesų ne. Bet tėtis per ilgai gaišta.

— Šis pamokslas trunka ilgiau, — neslėpdamas pasitenkinimo paaiškino Tedas, — nes tėtis jaučia tėvišką poreikį Žakui duoti pylos visų pirma už tai, kad tave pagrobė, o paskui ir už visa kita.

— Žakas jau daugiau negu pakankamai atkentėjo už viską, ką man padarė, — užjausdama pasakė Džulė.

Ketrina drauge su kokakolos gurkšniu nurijo savo juoką.

— Jis dar ne tiek prisikentės, jeigu užkibs ant jauko ir sutiks su įprastiniu sandėriu.

— Kokiu sandėriu? — susidomėjo Džulė.

— Žinai, su tuo „svarbiausia tradicijos“, „jokio sekso prieš vestuves“, „ilgos sužadėtuvės — geriausia“, — tai sandėris, kurį tėtis stengiasi išpešti iš kiekvieno būsimo jaunikio.

Džulė nusijuokė.

— Ak, tai, Žakas su tuo niekada nesutiks. Jis vyresnis, išmintingesnis ir rafinuotesnis už daugumą vyrų, su kuriais susiduria tėtis.

— Sutiks, — nusijuokė Tedas. — Kas jam belieka. Tėtis yra ne tiktai gudrus dvasininkas, kuris atliks santuokos apeigas, bet jis, tarp kitko, dar ir tavo tėvas. Jis sutiks dėl tavęs ir dėl šeimyninės harmonijos. Žakas žino, kad tėčio knygose yra trys įrašai prieš jį.

— Sakai, tikiesi, kad sutiks, — šaipėsi Ketrina, — dėl to, kad ir pats sutikai.

Tedas pasilenkė ir gnybtelėjo jai į ausį.

— Liaukis, tu glumini Džulę.

— Džulė juokiasi. Rausti tik tu.

— Aš raustu, mano plepioji žmonele, prisimindamas, koks buvo pats ilgiausias ir labiausiai kankinantis mėnuo mano gyvenime ir kuo virto mūsų vestuvių naktis po mėnesio susilaikymo.

Ketrina pažvelgė į jį, akimirkai užmiršusi čia pat esant Džulę.

— Buvo nuostabu, — nesutiko ji. — Nepaprasta, tartum tai būtų buvęs pirmas kartas abiem. Man atrodo, kad tuo tikslu tavo tėvas ir prašo palaukti ligi vestuvių nakties, nors jie būtų ir anksčiau mylėjęsi.

— Negi niekam nerūpi, kad ir aš visa tai girdžiu, — neryžtingai pajuokavo Džulė.

Prasivėrė kabineto durys ir visi atsigręžė. Tėvas Matisonas atrodė patenkintas, Žakas — apstulbęs ir supykęs, o Tedas netvėrė juokais.

— Jis šito siekė, — kvatojo Tedas. — Jo veide ta pati suglumusi, pikta veido išraiška kaip ir jų visų veiduose, — šaipėsi Tedas, purtydamas galvą. — Mano filmų herojus. Visi tie plakatai su jo portretais, kuriuos buvau pasikabinęs kambaryje, o jis galiausiai pasirodo esąs paprastas mirtingasis, dar vienas nieko neįtariantis molio grumstas tėčio rankose. Kalėjimas jo nepalaužė, tą padarė tėtis.

Žakas, eidamas artyn, mąsliu žvilgsniu dirstelėjo į linksmą būrelį svetainėje, bet ponia Matison sustabdė jį, kviesdama valgyti pyragėlių, ir jis apsigręžė:

— Ne, ačiū, ponia Matison, — padėkojo jis, žiūrėdamas į rankinį laikrodį. — Jau vėlu. Turiu susirasti viešbutį ir užsiregistruoti.