Judith McNaugth - Tobula

Savitvardos likučiai buvo tokie gležni, kad užuot likęs vienas namie su ja, jis vakarus ėmė praleidinėti su Džule ir jos draugais restoranuose ir pramogų centruose. Prieš du vakarus jis galiausiai ėmė glamonėtis su ja paskutinėje vietinio kino teatro eilėje, kur, kaip visi žinojo, neįmanoma buvo nueiti per toli, o pereitą vakarą pasiūlė žaisti boulingą, kur išvis niekas negalėjo nutikti.

Patyliukais keikdamasis Žakas ryžtingai atstūmė Džulę nuo savęs ir pakilo nuo sofos.

— Man nereikėjo tavo tėvui pasižadėti, kad laikomės to juokingo priešvestuvinio celibato. Tai pasenę, beprasmiška, vaikiška. Jis to reikalavo, kad suvestų su manimi sąskaitas už tavo pagrobimą. Tas žmogus gudrus ir sadistiškas! Vienintelį kartą jaučiau, kad tas pažadas teisingas, tai buvo sekmadienį bažnyčioje.

Džulė užgniaužė bejėgę šypseną ir paklausė stengdamasi atrodyti rimta.

— Kaip manai, kodėl tai atsitiko?

— Žinau kodėl! Valanda, praleista bažnyčioje, buvo vienintelė praeitą savaitę, kai man nebuvo erekcijos.

Jau nebe pirmą kartą Žakas užsiminė apie savo susitarimą su jos tėvu, bet šiuo klausimu jis buvo toks jautrus, kad Džulė beveik bijojo jam priminti, jog jis esąs ne vienintelė auka. Žakas buvo labai išdidus, bet ir be galo uždaras žmogus. Dėl to ji nenumanė, kaip jis reaguotų sužinojęs, kad visi miestelio vyrai, kuriuos buvo sutuokęs Džulės tėvas, puikiai žinojo, kas su Žaku dedasi. Ji pakėlė akis, kai jis ėmė žingsniuoti priešais ją.

— Man trisdešimt penkeri, — su kartėliu kalbėjo jis. — Esu protingas rafinuotas žmogus, daugiau negu vidutinės inteligencijos, ir ne tik jaučiuosi kaip išalkęs sekso gašlus vaikėzas, bet ir elgiuosi taip. Aš tiek kartų per dieną lendu po šaltu dušu, kad tavo motina greitai pamanys, jog esu apsėstas švarumo manijos. Darausi irzlus.

Džulė nubraukė plaukus sau nuo kaktos, atsistojo ir linksmai erzindama pažvelgė į jį.

— Niekada nebūčiau pastebėjusi.

Piktai atsidusęs, jis sukrovė ant stalo šūsnį scenarijų, kuriuos buvo perskaitęs, ir paklausė:

— Ką šiandien veiksim?

— Ar pagalvojai, kaip raminamai paveiktų virtuvės spintelių tvarkymas? — šaipėsi Džulė. — Man tai visuomet padėdavo. Galėtume šito imtis.

Žakas jau žiojosi atsikirsti, tačiau suskambo telefonas, ir jis staigiai pašokęs išliejo savo apmaudą ant galvos tam, kas atsitiktinai buvo kitame laido gale.

— Kokių velnių jums reikia?

Selė Morison, jo spaudos atstovė Kalifornijoje, šaltai pasisveikino.

— Laba vakarą, Žakai, kaip malonu su jumis pasišnekėti. Skambinu, nes man reikia pasitarti su Džule. Ji turi pasakyti, ar jūs norit, kad pakvietimai į vestuves būtų rytoj rytą išvežioti limuzinu ar perduoti per pasiuntinius. Aš jau skambinau pusšimčiui laimingųjų, gausiantiems trokštamus kvietimus, todėl spės susiruošti ir atsirasti Teksase ankstų šeštadienio rytą. Niekas neatsisakė. Mudvi su Bele, turiu omeny sekretorę, užsakėme limuzinus, kurie juos pasitiks prie DFW ir nuveš į Kytoną, o aš — daugybę apartamentų Dalaso viešbučiuose, kuriuos jūs pasirinkot.

Ankstesnis Žako suirzimas kiek aprimo. Jis palūkėjo, kol Džulė nuėjo į valgomąjį, tada tyliai paklausė:

— Ar ji įsivaizduoja, kas čia įvyks?

— Ne, šefe. Juk nurodėt, kad tai turėtų būti staigmena; pasakiau, kad galime sulaukti penkiasdešimt pačių nuobodžiausių verslo partnerių. Penkiasdešimt vieno, įskaitant ir mane.

— O kaip žiniasklaida? — susidomėjo Žakas. — Kaip išvengti žurnalistų? Jie žino, kad aš čia ir šeštadienį susituoksiu. Visa tai jau pagarsinta. Mačiau tik kelis reporterius, besisukiojančius čia, bet jie laikosi atokiai. Tikėjausi, kad jie apniks mus kaip skėriai.

Selė reikšmingai tylėjo.

— Ar Džulė nesakė, kaip ji ketina tvarkytis?

— Ne.

— Ji davė jiems tik vieną valandą. Jeigu jūs neparemsit, man bus velniškai sunku išsipainioti iš mūsų susitarimo su jais.

— Kokio susitarimo? — susidomėjo Žakas.

— Paklauskit Džulę. Ar galiu dabar su ja pasišnekėti?

Žakas ištiesė Džulei ragelį, grįžtelėjęs į ją.

— Džule, Selė nori su tavimi pasitarti.

— Tuojau, — atsakė Džulė.

Ji įėjo nešina bloknotu, su kuriuo jau niekada nebesiskirdavo ir kuriame pasižymėdavo visas smulkmenas, svarbias moterims artėjant vestuvėms, ir Žakas pamatė, kaip ji timptelėjo savo dešinį auskarą ir įspraudė telefoną tarp peties ir smakro.

— Sveika, Sele, — maloniai ir švelniai pasisveikino ji, ir Žakas nenorom pasijuto esąs vaidingas, savanaudis nedorėlis, nesugebantis tramdyti savo geismų ir elgtis kaip dera džentelmenui.

— Kas nutiko? — valandėlę paklausiusi tarė ji. — Pasiteirausiu Žako.

Ji nusišypsojo jam, ir Žakas pasijuto dar blogiau.

— Selė vis dar nori sužinoti, ar pakvietimai Kalifornijoje gyvenantiems asmenims turi būti rytoj išvežioti limuzinu ar perduoti per pasiuntinius. — Ji dirstelėjo į savo bloknotą. — Limuzinu kainuotų keturgubai brangiau.

— Limuzinu, — pasakė Žakas.

— Limuzinu, — pakartojo Džulė į ragelį.

Kai ji padėjo ragelį, Žakas pažvegė į ją ir nekantravimas virto susižavėjimu. Nors Džulė ir patyrė didžiulę įtampą, ruošdamasi vestuvėms savaitės pabaigoje, ji sugebėjo neprarasti savitvardos. Reičelė jų vestuvėms sugaišo ištisus mėnesius ir išleido ketvirtį milijono Žako pinigų, sukurdama baisiausią sumaištį, kurioje dalyvavo trys eilės žurnalistų, ištisa armija tarnų, konsultantų ir padėjėjų, kad viskas vyktų sklandžiai, o Reičelė buvo įpratusi prie viešumos. Ir vis tiek artėjant vestuvių dienai, Reičelė elgėsi kaip paklaikusi žiežula ir saujomis rijo raminamuosius.

Džulė jų vestuvėms sugaišo savaitę, padedant tik Ketrinai ir kompetetingam Žako personalui Kalifornijoje. Tuo pat metu ji kaip visada dirbo mokykloje, susitarė išnuomoti savo namą ir nepraradusi sveiko proto ir neignoruodama Žako. Kadangi visi Kytono gyventojai taip stengėsi, kad Žakas jaustųsi jaukiai, mielai laukiamas, ir kadangi Džulė buvo taip suaugusi su jų miestu, buvo nutarta, kad popietinėje vestuvių ceremonijoje dalyvaus šeimos nariai ir artimiausi draugai, o visas platus Matisonų draugų ir pažįstamų ratas bus sukviestas į vakarinę puotą, kuri turėjo įvykti parke. Žakas pareikalavo pakviesti 650 asmenų, užuot surengus nedidelį intymų pobūvį. Gyvenant Kytone, jam teko bendrauti su daug sąžiningesniais, dorais ir praktiškais žmonėmis, su kokiais beveik nebuvo susidūręs per visą savo gyvenimą. Nors ir skundėsi, tačiau visa, ką čia darė, jam buvo malonu, jam patikdavo šokti su Džule restorane, kur neįkyrėdami prisijungdavo jų bičiuliai, jam patikdavo su ja kartu eiti į miesto kino teatrą, valgyti apdžiūvusius spragintus kukurūzus, glamonėti ją atsisėdus paskutinėje eilėje, o paskui lydėti namo šiltą naktį, laikant jos ranką. Praeitą vakarą jis žaidė biliardą vyresniųjų Keihilų namuose su Tedu ir jo draugais, o tuo metu Džulė, Ketrina ir kitos žmonos atnešė jiems valgyti, ir Žakas nustebęs žiūrėjo, kaip Džulė susirėmė su laimėtoju ir galiausiai jį įveikė.

Kažkokiu būdu ji sugebėjo visa tai daryti ir tuo pat metu suorganizuoti dešimt vietinių moteriškių, kad jos parūpintų maisto puotai, pasamdyti muzikantus, peržiūrėti parinktą muziką, užsakyti gėles iš vietinio gėlininko, atsisiųsdinti iš Dalaso pavėsines, po kuriomis parke turėjo darbuotis maisto tiekėjai. Žakas, kuris nuolatos girdėjo kalbas apie pasiruošimą, patenkintas vylėsi, kad šių antrųjų jo vestuvių puotos šiluma ir šventiška atmosfera kompensuos etiketą ir grožį, kurio tikriausiai pritrūks. Jeigu ne — viskas taps juokingu nesusipratimu. O tuo atveju jis nuoširdžiai tikėjo, kad ims lyti lietus.