Judith McNaugth - Tobula

— Jis prasižengė.

— Ne! Tu taip stengiesi visiems įrodyti, koks esi nešališkas, kad net apgaudinėji mano komandą.

— Jis prasižengė, prasižengsi ir tu pati, jeigu nesiliausi.

— Tu neišdrįsi išmesti manęs iš žaidimo.

Žakas lėtai atsistojo.

— Tu keli sceną, — įgėlė jis. — Sėskis!

— Čia ne scena, — sviedė ji atgal ir apstulbino Žaką, pradėjusi spardyti žemes ant plokštės, kad jam tektų valyti, o paskui ir ant jo batų. — Čia scena! — įsiutusi pareiškė ji.

— Tu pašalinta iš žaidimo! — drėbė jai atgal Žakas, staiga iškeldamas į viršų ranką ir tuo parodydamas, kad teisėjas išvaro trenerį, o ramus vakaras vos neplyšo nuo švilpimo, kaukimo ir plojimų, kai Džulė drožė lauk iš aikštės.

— Išeikit, — rėkė Žakas, mostais rodydamas, kad ir antroji komanda paliktų aikštę, o pats, grįžęs į vietą, susigūžė už plokštės. Akies kampučiu jis stebėjo įsitempusius Džulės pečius, kaip švelniai linguoja jos klubai ir vėjas taršo jai plaukus, kai, nuėjusi prie suolo, ji čiupo savo megztuką. Žinojo, jis gailėsis savo poelgio. Ji pasistengs, kad gailėtųsi.

Tą patį manė ir jaunasis Vilis Dženkinsas. Eidamas iš aikštės pro Žaką, jis savo šiurkščiu garsiu balsu įspėjo:

— Jūs, Žakai, giliai įklimpot į mėšlą.

Džulės komanda pralaimėjo rezultatu 3-4. Kai pralaimėjusieji ir pralaimėjusiųjų tėvai suėjo į vietos restoraną pavalgyti ir atsigerti, kas, kaip suprato Žakas, buvo ritualas po kiekvienų rungtynių. Džulė jau laukė jų. Ji visiems berniukams rado paguodos ir padrąsinimo žodį, o Žakui nieko nepasakė, kai jis pabandė jai duoti ką nors atsigerti. Kiti suaugusieji atrodė buvo linkę užmiršti jo šūktelėjimą, kainavusį pralaimėjimą, o keli pasiūlė pasivaišinti alumi, bet Džulė demonstratyviai atsuko jam nugarą ir toliau šnekučiavosi su Ketrina, Sara Matison bei kitomis savo draugėmis.

Žakui nieko kita nebeliko, kaip arba viešai suglostyti pasišiaušusias jos plunksnas, ko jis nieku būdu nebūtų daręs, arba pasitraukti prie baro, kur pamatė Tedą, Karlą, Džoną ir merą Adelsoną, po rungtynių valgančius picą. Žakas pasirinko antrąjį variantą. Tedas matė, kaip jis pasuko prie jų ir apsigręžė, alkūnėmis atsiremdamas į barą sau už nugaros.

— Tai buvo blogas ėjimas, kurį, Žakai, pasirinkai per žaidimą, — šiepdamasis pasakė Tedas.

— Labai blogas, — pritarė jam Karlas.

— Tikrai blogas, — kikendamas paantrino meras Adelsonas, susiberdamas į burną saują žemės riešutų.

— Bet šūktelėjimas buvo geras, — abejingai pareiškė Žakas.

— Būtų galėjęs būti geras, — pastebėjo Adelsonas, — tačiau ėjimas blogas.

— Po velnių, — susikeikė Žakas, supykęs labiau, negu manė galįs supykti, nes Džulė vis dar jį ignoravo. — Jeigu ji nepakenčia karščio, tegu nesiartina prie ugnies.

Kažkodėl šita paprasta, banali, nuvalkiota frazė prajuokino visus keturis vyrus.

Žakas juos ignoravo, jo pyktis tolydžio vis stiprėjo, suvokus į kokią absurdišką, negarbingą, neteisingą padėtį Džulė jį įstūmė. Jam trisdešimt penkeri metai, jis vertas daugiau negu šimto milijonų dolerių; išskyrus penkerius metus kalėjime, jis visą gyvenimą maitindavosi puikiausiuose restoranuose, apsistodavo geriausiuose viešbučiuose, bičiuliaudavosi su puikiais talentingais, įžymiais žmonėmis, tokiais kaip jis pats. O dabar jis ištremtas valgyti picą stačias kažkokiame sumautame restorane Teksaso Sneik Neivelyje, ignoruojamas tos, kuri turėtų jaustis pagerbta, kad jis nori ją vesti. Jam knietėjo išsivesti ją iš restorano, iškloti, ką apie ją mano, o paskui pasiguldyti į lovą, kaip turi teisę daryti kiekvienas suaugęs vyras su moterimi, su kuria ketina susituokti. Tai nebuvo sandėris, kurį jis sudarė su jos tėvu, tai buvo klastingo, Bibliją atmintinai iškalusio arogantiško šikniaus piktavalis kerštas.

Žakas pasitraukė tolyn nuo baro.

Mero Adelsono ranka sunkiai nusileido Žakui ant peties ir jis tėviškai tarė:

— Paklausykit patarimo žmogaus, kuris jau patyrė, ką jūs dabar išgyvenat. Nedarykit to.

— Ko? — šiurkščiai paklausė Žakas.

Tedas persilenkė pro merą ir nusišypsojo Žakui.

— Pasiimk sau kokio šalto gėrimo, suvalgyk pjausnį, paskui grįžk namo ir dar sykį nusiprausk po šaltu dušu, o tada sėdėk ramiai dar vieną savaitę. Kada nors pažvelgsi į visa tai ir nusijuoksi.

— Nežinau, apie ką čia, po velnių, kalbi?

— Mes kalbam apie tai, kas mieste žinoma kaip Matisono priešsantuokinis metodas, — maloniai paaiškino Tedas. — Tai mano tėvo gerais ketinimais paremtas būdas grąžinti įtampą ir laukimą vestuvių nakties epochoje, kur, kaip jis jaučia, niekas nebepatiria jokios magijos, nes viską pradeda per anksti.

Iš įsiūčio Žakas sukando dantis — jis buvo klaidingai įtikėjęs, kad Džulės tėvas vaikštinėja po miestą, visiems pasakodamas apie tą juokingą sandėrį, kurį jis primetė Žakui, keršydamas už dukters pabrobimą.

— Ką sakėt? — nenugirdo Žakas.

Greisonas, išgirdęs klausimą, persilenkė pro Tedą.

— Jis jau pradėjo širsti. — Ir, mėgindamas nešvankiai pajuokauti, pridūrė: — Ar žinai kas, kaip žmonės sako, nuo to atsitinka?

Tedas nurijo gurkšnį savo gėrimo.

— Nežinai? Nuo to apanki, bet neapkursti.

— Ką čia dabar pliurpiat?

— Mes kalbam apie tave, drauguži, — paaiškino Tedas. — Ne Džulė negali ištverti to karščio, o tu. Ir mums taip buvo. Pusė miesto vyrų buvo prikalbinti sutikti su tokiu sandėriu kaip ir tu, ir dauguma mūsų — tie, kurie ištvėrė, — galų gale ėmė triukšmingai vaidytis dėl niekų su savo būsimomis žmonomis.

Žako įniršis ir neviltis akimirksniu išgaravo: apstulbęs jis negalėjo patikėti tuo, ką girdėjo, o tuo pat metu pašėlusiai smaginosi viso to absurdiškumu.

— Pasakykit jam, mere, — paragino Tedas.

— Tai tikras pragaras. Aš už tave, sūnau, dešimčia metų vyresnis ir pats negalėjau patikėti, kad taip stipriai geisiu to, ko pats sutikau negauti. Moterys taip pat moka savo duoklę, tik, man atrodo, jų diskomfortą mažina slaptas pasitenkinimas matant, kaip vyrų padermė priversta beviltiškai jų geisti. O apie moteris, — pridūrė jis šypsodamas, — čia ne mano teorija, čia apibendrinimas, kuri padarė vienas sociologijos profesorius, dėstęs man, kai mokiausi Senųjų ir šiuolaikinių kalbų fakulteto antrame kurse. Beje, kur jūs lankėt koledžą? Atrodot kaip jankis, bet akcentas kiek kitoks.

Vis dar draskomas pykčio ir negalėdamas patikėti Matisono metodu, Žakas dvejojo, supratęs, kad Adelsonas bando išsklaidyti įtampą, paskui pažvelgė į gražų Džulės profilį ir pagalvojo apie tą juokingą faktą, kad jo seksualinė frustracija pažįstama ir suprantama daugumai kitų vyrų, esančių restorane, ir irzliai atsidusęs kapituliavo:

— Koks buvo jūsų disciplinos profilis?

— Finansai ir kinas.

— Dviguba?

Žakas linktelėjo, nenuleisdamas akių nuo Džulės, vis dar nenorėdamas antrą kartą maldyti nepelnytą jos rūstybę.

Tolimajame baro gale Elas Sandelas užkabino savo nudrengtą batą ant taburetės pakojos ir nosine nusišluostė saulėje įrudusį sprandą, tada pažvelgė į du rančos darbininkus, sėdinčius drauge su juo.

— Mano sesuo Holė sekmadienį buvo sutikusi Benediktą bažnyčioje, — mostelėjo jis galva į Žaką, stovintį greta muzikinio automato. — Sakė esąs labai gražus.

— Jis pliuškis, — pareiškė Džekas Bartonas, vėl užsivoždamas skrybėlę. — Visi Holivudo tipai tokie.