Judith McNaugth - Tobula

— Visai ne tai. Man reikia patarimo. Iš teisybės tiktai nuraminimo.

— Dėl ko? — paklausė Žakas, pasiruošęs paguosti ją, kad ir kas būtų nutikę.

— Dėl kai ko, ką padarė Džulė. O aš ją paskatinau. Turiu jums užduoti hipotetinį klausimą — kaip vyrui.

Žakas atsilošė kėdėje, visą dėmesį skirdamas jai.

— Sakykit.

— Tarkim, mano vyras, — pradėjo ji, ir Žakas sumetė, kad aptarinėjamas vyras, be abejo, yra Džimas Matisonas, — tarkim, jis turi senyvą giminaitę, su kuria labai seniai susipyko, ir aš tikrai žinau, kad ši giminaitė labai norėtų susitaikyti su juo, kol dar nevėlu. Jeigu mes, Džulė ir aš, taip pat žinotume, kad Džulės vestuvės gali būti paskutinė ir geriausia proga tai padaryti, — ar būtų teisinga pakviesti tą giminaitę, jo neperspėjus?

Žakas užslopino negailestingą ir smagią mintį, kad čia puiki proga atmokėti uošviui už tą nepakeliamą sandėrį. Tačiau iš tiesų jis nemanė, kad Džulės ir ponios Matison planas geras, ir jau ketino tą pasakyti, kai uošvienė nedrąsiai pridūrė:

— Visa bėda, kad mes jau ją pakvietėm.

— Supratau, — šyptelėjo Žakas. — Tada jau nieko nebegalima padaryti, tik tikėtis, kad viskas bus gerai.

Ji linktelėjo ir atsistojo, vėl užsirišdama prikyštę.

— Taip mes ir pamanėm. Svarbiausia nepamiršti, — reikšmingai pridūrė ji, kai buvo beveik beišeinanti, — kad negerai laikyti širdyje pagiežą; Biblija įspėja mus atleisti tiems, kurie mums nusižengė. Viešpats tai labai gerai išaiškino.

Žakas, išlaikydamas deramą rimtį, atsakė:

— Taip, ponia. Ir aš esu tai girdėjęs.

— Vadinkit mane mama, — pataisė jinai, o tada žengė artyn ir nuoširdžiai kaip motina apkabino jį per pečius, o jis pasijuto labai jaunas ir labai ypatingas.

— Tu, Žakai, puikus žmogus. Labai puikus. Mudu su Džimu didžiuojamės, kad įeini į mūsų šeimą.

Po valandos jis vėl pakėlė akis, kai Džulė, grįžusi po pamokų, dirstelėjo jam per petį.

— Kas čia? — paklausė, bučiuodama jam skruostą, uždėjusi rankas jam ant pečių.

— Scenarijus filmui, kurį norėčiau statyti... Vadinasi Paskutinė interliudija, bet ten yra kelios vietos, kurios pareikalaus daug darbo.

Jis trumpai nupasakojo siužetą ir iškilusias problemas, o Džulė įdėmiai klausėsi. Kai ši tema buvo išsemta, ji dvejodama tarė:

— Noriu tave paprašyti svarbios paslaugos. Rytoj bus ne tiktai paskutinė mano darbo mokykloje diena, bet ir paskutinis vakaras su moterimis, kurias mokiau skaityti. Joms labai svarbu galvoti, kad tu specialiai atvykai su jomis susitikti. Ypač norėčiau, kad susipažintum su Debe Kesidi. Ji tokia nuovoki, tačiau visai savęs nevertina, nes mano, kad per kelis mėnesius neišmokusi skaityti kaip koledžo absolventė pasirodė esanti beviltiška. Ji labai apsiskaičiusi. — Kai Žakas suglumo, tai išgirdęs, Džulė paaiškino: — Ji klauso į magnetofono juostelę įrašytas knygas, ir sugeba pasakyti labai paprastai ir priversti tave jausti, ką ji sako. Ji norėtų kada nors parašyti knygą.

— Kas to nenorėtų, — pasišaipė Žakas.

Keistu kaltu žvilgsniu Džulė pažiūrėjo į jį, paskui linktelėjo:

— Galbūt. Bet nenuvertink jos. Tačiau jeigu ją paskatins tas, kuriuo ji labai žavisi...

— Toks kaip aš?

Džulė nusijuokė ir pabučiavo jam į kaktą.

— Iš kur žinai?

— Kada turėčiau rytoj pasirodyti?

— Apie septynias. Dar mums liktų pakankamai laiko dalyvauti repeticijoje.

— Sutarta. Beje, viena iš tų damų dvynių sustabdė mane, kai buvau mieste, ir privertė užeiti į jos parduotuvę pažiūrėti siuvinių. Nesu ekspertas, bet jie tikrai atrodo gražūs.

— Jūs, miesčionys, visi vienodi, — erzino jį Džulė. — Manot, kad talentai klesti tik dideliuose miestuose. Mūsų vietinį gėlininką Floristų asociacija išrinko vadovauti brigadai, puošiančiai Baltuosius Rūmus per inauguraciją; palūkėk, kol pamatysi, kokia bus mūsų vestuvių puota. Visos moterys, kurios dirba ją ruošdamos, bus taip pat pakviestos, todėl jos dvigubai stengiasi, kad viskas būtų nuostabu.

— Kol tu čia ir kol mes susituoksim, viskas bus nuostabu, — pasakė Žakas, apdairiai nepareikšdamas savo nuomonės apie pobūvį ruošiančių damų kompetenciją.

Be jokio įspėjimo Džulė apniuko ir kiek sunerimo.

— Aš ten būsiu. Dabar svarbiausia, kad mane taip myli ir atleisi, jeigu ką nors padarysiu, kas tau pasirodys kvaila ar net labai netinkama.

— Tai juk nesusiję su kitu vyriškiu, ar ne?

— Žinoma, ne.

— Tokiu atveju, — kilniai pareiškė Žakas, — esu pats atlaidžiausias iš visų vyrų. Tačiau dėl tavęs ir kitų vyrų, atrodo, turiu savininkiško pavydumo bruožą, platumo per visą pėdą, — pridūrė jis, galvodamas apie Ričardsoną. — Na, ką tu padarei, kas yra bloga ir kvaila?

— O aš nesakiau, kad ką nors tokio padariau, — išsisuko ji. — Tai buvo tik retorinis klausimas. Privalau eiti — reikia padėti mamai ruošti vakarienę, — pridūrė, staigiai pasitraukdama.

— Ar tu tikra, kad ten nieko bloga?

— Kol kas dar nieko blogo nėra, — neabejodama patvirtino Džulė ir dingo.

Nors Džulė užtikrino, kad nėra nieko bloga, Žakas per visą vakarienę jautė, kad yra kažkas, kas labai rūpi Džulei ir jos tėvams. Kai tik buvo nukraustytas stalas, tėvas Matisonas ir ponia Matison staigiai išskubėjo, sakydami, kad ketina aplankyti draugus, o tai dar labiau sustiprino Žako įtarimus, kad vyksta kažkas keista. Vėliau Džulė atsisakė jo pasiūlymo padėti jai ruoštis virtuvėje, tai taip pat buvo neįprasta, todėl jis grįžo į kabinetą, susimąstęs dėl nesuprantamo visų elgesio. Jis peržiūrėjo kai kuriuos teisinius dokumentus, kuriuos buvo atsiuntęs jo advokatas, kai po pusvalandžio Džulė vėl pasirodė tarpduryje.

— Žakai, — pašaukė ji, o jos šypsena buvo kiek per linksma. — Kai kas nori su tavimi pasimatyti.

Žakas atsistojo, nuėjo į svetainę ir sustojo kaip mietą prarijęs, jo žvilgsnį prikaustė senyva moteriškė su lazdele rankoje viduryje kambario. Jos balsas skambėjo lygiai taip, kaip jis ir prisiminė — stiprus, šaltas, arogantiškas.

Nelyginant karalienė linktelėjusi, ji prašneko:

— Daug laiko prabėgo, Žakai.

— Nepakankamai, — atrėžė jis.

Nukreipęs šaltą ir piktą žvilgsnį į Džulę, paklausė:

— Po velnių, ką visa tai reiškia?

— Tai reiškia, — ramiai atsakė Džulė, — kad privalai išklausyti savo senelę. — Žakas jau ketino atsukti jai nugarą, bet Džulė uždėjo delną jam ant rankovės. — Prašau, mielasis. Dėl manęs. Padaryk kaip vestuvių dovaną man. Aš nueisiu į virtuvę paruošti arbatos.

Žakas atplėšė savo žvilgsnį nuo jos veido ir niekinamai dėbtelėjo į senąją moterį.

— Sakykit, ko pasakyti atėjote, o tada nešdinkitės velniop iš mano gyvenimo ir daugiau nebepasirodykit.

Užuot jam atkirtusi, ji linktelėjo ir trūkčiojančiu balsu tarė:

— Atvykau tau pasakyti, kaip... kaip skaudžiai apgailestauju dėl visko, ką esu tau padariusi.

— Puiku, — sarkastiškai nusišaipė Žakas. — O dabar išeikit.

— Atėjau taip pat paprašyti, kad man atleistum.

— Nebūkit juokinga.

— Ir pasakyti tau, kad aš... aš... — Jos balsas nutrūko ir ji bejėgiškai ėmė ieškoti Džulės, melsdama pagalbos, bet mergina jau buvo nuėjusi į virtuvę. Ištiesusi ranką prašančiu mostu, ji sušnibždėjo. — Žakai, prašau.

Žakas dirstelėjo žemyn į aristokratišką ranką; ranka dabar atrodė senesnė ir pernelyg plona, auksinis sutuoktuvių žiedas buvo vienintelis jos papuošalas. Kai Žakas atsisakė paimti ranką, moteriškė nuleido ją prie savo šono ir išdidžiai atkraginusi galvą pareiškė: