Judith McNaugth - Tobula

— Aš tavęs nemaldausiu. — Pasisukusi į langus atsitiesė ir, žvelgdama į ramią gatvę, pridūrė. — Vis dėlto atvykau, kad kai ką tau paaiškinčiau, ir paaiškinsiu. — Ji valandėlę patylėjo, o kai prašneko, jos balse pasigirdo abejonė, kokios Žakas niekada anksčiau nebuvo girdėjęs. — Prieš pat tavo brolio mirtį aš užlipau į viršų pastatyti vazos su ką tik nuskintomis gėlėmis ant stalo laiptų aikštelėje. Išgirdau, kaip judu su Džastinu ginčijotės jo kambaryje. Ginčijotės dėl to, kas turėtų vesti Eimę Prais į šokius kaimo klube... — Drebėdama ji įkvėpė oro ir pasakė: — Po kelių minučių pasigirdo šūvis, ir Džastinas krito negyvas.

Grįžtelėjusi su kartėliu pridūrė:

— Žinojau, kad melavai policijai, kai pasakei atsitiktinai iššovęs, mačiau iš tavo akių. Tik pamaniau, kad meluoji sakydamas atsitiktinai nužudęs.

Žakas žiūrėjo į nykų sielvartą jos veide ir tvardėsi, stengdamasis nereaguoti, bet jis nustebo sužinojęs, kad ji girdėjo jų ginčą su Džastinu, ir po laiko suvokė, kaip jai visa tai turėjo pasirodyti. Iš teisybės Džastinas susiginčijo su juo tik dėl to, kad nenorėjo vestis į šokius Eimės Prais ir įrodinėjo einąs tik dėl Žako.

— Prašau, — kimiu balsu meldė ponia Stenhoup, — pasakyk ką nors.

Džulė, stovėdama šone, atsargiai įsiterpė, kai Žakas vis dar tylėjo.

— Ponia Stenhoup, kodėl jūs nepasakojot policijai apie Žako ginčą su Džastinu?

Margaretė Stenhoup pažvelgė žemyn į savo rankas, uždėtas ant lazdelės, tarytum gėdintųsi savo silpnumo.

— Negalėjau, — atsakė ji. — Negalėjau žiūrėti į Žaką, bet ir negalėjau pakęsti minties, kad jis bus uždarytas į kalėjimą. Ir todėl, — baigė ji, pakeldama akis į abejingą Žako veidą, — aš išsiunčiau tave, kad daugiau nematyčiau. Tolyn nuo namų, nuo brolio ir sesers. Žinojau, kad puikiai išgyvensi, — pridūrė ji nuo užplūdusių emocijų prikimusiu balsu. — Matai, žinojau, kad tu, Žakai, esi stipriausias iš mano vaikaičių. — Ji dar sykį įkvėpė oro ir tęsė: — Ir gudriausias. Ir išdidžiausias. — Kai Žakas vis dar nereagavo, ji paaiškino: — Tavo senelis privertė tave ir Fosterį pasižadėti niekada man neprasitarti, kad Džastinas nusižudė ir kodėl tai padarė. Fosteris pažadą sulaužė tą dieną, kai buvai išleistas iš kalėjimo. Jis jautė, kad tau buvo padaryta per daug skriaudų ir nebepakėlė savo pažado naštos. Dabar aš turiu nešti visų skriaudų, kokias tau padariau, naštą. Atėmiau iš tavęs brolį ir seserį, išvariau iš teisėtų namų, priverčiau Džulę patikėti, kad sugebi žudyti. Ir įbauginau ją, kad tave įduotų valdžiai.

Baigusi ji laukė, kad jis ką nors pasakytų, o kai jis tylėjo, nežinodama ką daryti, pažvelgė į Džulę.

— Sakiau, kad jis neatleis. Jis per daug panašus į mane, kad atleistų tai, ko atleisti negalima. — Ji apsisuko, žengė prie durų, paskui sustojo ir skausmingai juokdamasi pažiūrėjo į Žaką:

— Kokia apgailėtina aš jums atrodau. Ir kokia akla! Pragaišinau visą savo gyvenimą, grūdindama save, kad nemylėčiau jūsų senelio, o paskui — tavęs. O dabar Džulė man sako, kad jūs abu mylėjot mane labiau nei įsivaizdavau. Dabar likusį savo gyvenimą praleisiu apgailėdama iššvaistytą laiką, grauždamasi dėl savo kvailumo, žiaurumo ir aklumo. Pelnyta bausmė man, ar ne, Žakai?

— Ne, — pratrūko Džulė, pajutusi Žako vidinę kovą, stebėdama judančius jo žandus. — Tai nėra pelnyta bausmė, ir jis taip nemano. — Ištiesusi ranką, ji palietė jam sustingusį skruostą, neatsitraukdama nuo žvarbaus šalčio jo akyse. — Žakai, — tyliai tarė ji, — juk neleisi, kad tai įvyktų. Tu dabar pat gali viską nutraukti. Žinau, mylėjai savo senelę, tikrai mylėjai! Supratau iš tavo balso, kai Kolorade apie ją kalbėjai. Ji girdėjo, kaip tu ginčijaisi su Džastinu prieš pat jo mirtį, ar žinojai tai?

— Ne, — atkirto jis.

Spausdama Žakui alkūnę, Džulė maldavo:

— Tu man atleidai daug sunkesnius nusikaltimus.

Ponia Stenhoup pasisuko išeiti, tada stabtelėjo ir iš rankinės išėmė mažą aksomo dėžutę.

— Atnešiau tau, — tarė ji, paduodama Žakui. Kai Žakas atsisakė paimti, padavė Džulei. — Čia buvo tavo senelio laikrodis. — Ji linktelėjo Džulei ir blankiai šypsodama pridūrė. — Ačiū už tai, ką šiandien bandei padaryti. Tu nepaprasta, gera ir drąsi mergina — tinkama žmona mano vaikaičiui. — Tariant paskutinį žodį balsas jai užlūžo ir ji stvėrėsi durų rankenos.

Jai už nugaros Žakas santūriai pasakė:

— Džulė paruošė arbatos; ji tikriausiai norėtų, kad liktumėt išgerti.

Tai buvo arčiausia taikos deklaracijos, kokią jis sugebėjo pareikšti, bet abi moterys suprato, kas tai. Ponia Stenhoup pažvelgė į aukštą, išdidų, išvaizdų vyrą, kuris liko gyvas ir triumfavo nepaisant didžiulių nesėkmių, o paskui — į drąsią merginą, kurią mylėjo.

— Tavo sesuo ir brolis laukia automobilyje, — pranešė ji prikimusiu balsu. — Jie norėtų tave pamatyti, jeigu neprieštarausi.

Džulė sulaikė kvėpavimą, kol Žakas dvejojo, o paskui jis lėtai nužingsniavo į priebutį. Ten sustojo, rankas susikišęs į kišenes, žiūrėdamas į limuziną prie šaligatvio. Prie automobilio jis neprieis, Džulė tai suprato, net nepasitiks pusiaukelėje, tačiau jis davė jiems galimybę. Jie ją priėmė.

Užpakalinės limuzino durelės staigiai prasivėrė ir iš jos iššoko berniūkštis tamsia eilute su išlindusiu kaklaraiščiu, lydimas lėčiau šaligatviu einančių motinos ir dėdės. Berniukas šuoliais užlėkė priebučio laiptukais ir sustojo priešais Žaką, atlošęs galvą, tyrinėdamas pastarojo veidą.

— Ar jūs tikrai mano dėdė Žakas? — paklausė jis.

Žakas pažvelgė žemyn į tamsiaplaukį veidą ir nenorom nusišypsojo, pamatęs, kad Stenhoupų bruožai dar sykį atsikartojo: berniukas buvo toks panašus į tokio amžiaus Žaką, jog atrodė tarsi kažkas antgamtiška.

— Taip, — atsakė berniukui Žakas. — O tu kas būsi?

Berniukas nusišypsojo:

— Aš Demisonas Zakaris Arturas Stenhoupas. Galit mane vadinti Džemiu, visi taip vadina. Mamytė man davė tavo vardą. Tai labai užrūstino senelę, — atviravo jis.

Žakas pasilenkė ir apkabino vaiką.

— Tai jau, — šaltai patvirtino Žakas.

Iš tarpdurio Džulė žiūrėjo į prieš akis atsivėrusį reginį. Girdėjo Žaką ramiai sakant:

— Sveika, Elizabete, — ir su ašaringa šypsena stebėjo, kaip Žako sesuo bėga laiptais aukštyn ir apglėbia Žaką. Žako brolis neryžtingai ištiesė ranką.

— Aš tavęs, Žakai, nesmerksiu, jeigu atsisakysi paspausti man ranką, — pasakė jis. — Tavimi dėtas padaryčiau tą patį.

Žakas pritraukė artyn prie kairiojo šono sūnėną ir verkiančią seserį, o dešinę ištiesė broliui. Aleksas pažvelgė į jį ir paėmė ranką, o tada it lokys apglėbė Žaką ir ėmė plekšnoti per nugarą. Džemis žiūrėjo į savo motiną ir prosenelę, o paskui į Džulę.

— Ko jos verkia? — paklausė jis Žaką.

— Alergija, — pamelavo Žakas šypsodamas. — Kiek tau metų?

Kiek vėliau tą patį vakarą, susėdę ant Džulės priebučio laiptelių, jie stebėjo juodame aksominiame danguje mirgančias žvaigždes, klausydamiesi jiems serenadas traukiančių žiogų.

— Pasigesiu šitos vietos, — tyliai tarė Džulė, atsišliedama į Žako krūtinę.

— Žinau, — atsakė Žakas. — Aš taip pat.

Per pastarąsias dvi savaites jis dusyk su reikalais vyko į Kaliforniją, ir abu sykiu nekantravo grįžti atgal į Kytoną pas Džulę, beveik kaip berniūkštis. Rytoj jam teks skristi į Ostiną į rytinį susitikimą su Teksaso kriminalinio teismo valdyba, kuri svarstė atitinkamų priemonių taikymą prieš Veiną Hedlį. O poryt įvyks jo vestuvės.