Judith McNaugth - Tobula

— Norėčiau, kad rytoj nereikėtų važiuoti į Ostiną.

Jis pabučiavo jai viršugalvį ir apkabino per liemenį.

— Ir aš norėčiau.

— Neužmiršk rytoj kuo anksčiau grįžti.

— Kodėl? — šaipėsi jis. — Ar ketini mane nustebinti dar vienu būriu susvetimėjusių giminaičių?

Ji pakėlė aukštyn veidą.

— Ar dar daug jų turi?

— Ne, — patikino jis. Žakas pastebėjo, kad ji bando šypsotis, ir pirštais pakėlė aukštyn jai smakrą. — Na, kas negerai?

— Man nepatinka, kai artiniesi prie bet ko, kas susiję su kalėjimais.

Žakas, ramindamas ją, nusišypsojo, tačiau jo tonas buvo griežtas.

— Privalau tai padaryti, bet nerimauti nėra ko. — Ir juokdamasis pridūrė: — Jeigu jie bandys mane uždaryti, galiu neabejoti, kad tu suskubsi išvaduoti mane vestuvėms.

— Tu teisus! — pareiškė ji taip ryžtingai, kad Žakas net susijuokė.

— Būsiu mokykloje rytoj septintą valandą vakaro, — pažadėjo jis.

85

Nostalgiškas pirštais tepliojamos akvarelės ir pastelės kvapas dirgino Žakui uoslę, kai jis lėtai ėjo tuščiu koridoriumi prie vienintelės klasės, kurioje degė šviesa. Artėdamas prie durų, išgirdo moterų juoką ir stabtelėjo įžengęs į klasę dar nepastebėtas, žiūrėdamas į žemus suolus klasės priekyje, kur sėdėjo septynios moterys.

Džulė rymojo prie savo stalo, aplinkui kabėjo rašomosios lentos, virš lentų — vaikų piešiniai, o pasieniais sustatytos didelės raidės. Džulė jau buvo pasipuošusi vakarienei, kuri bus iškart po generalinės vestuvių repeticijos; į minkštą kuodą sukelti plaukai darė ją stebinančiai rafinuotą. Žakas gėrėjosi ja, vilkinčia aptemptą persikų spalvos vasarinę suknelę, kai ji staigiai atsigręžė ir pamatė jį stovint.

— Atėjai pačiu laiku, — tarė ji Žakui ir šypsodama atsitiesė. — Šį vakarą mes jau baigėm ir viską pakartojom, o dabar susėdom prie nedidelių atsisveikinimo vaišių. — Tai sakydama, ji galva mostelėjo į mažą pyragą ir popierinius puodukus ant stalo. Tada ištiesė Žakui ranką ir traukdama jį artyn, savo pirštus sunėrusi su jo pirštais, paaiškino moterims: — Žakas šį vakarą atvyko čia, nes jam labai rūpėjo susitikti su jumis, prieš mums išvykstant rytoj vakare.

Septyni veidai sužiuro į jį, reakcijos buvo kuo įvairiausios: nuo akivaizdaus suglumimo ligi didžiausios pagarbos.

— Polina, norėčiau tave supažindinti su savo sužadėtiniu. Žakai, čia Polina Perkins.

Pristatant antrą moterį, Žakas suprato, jog Džulė stengiasi sukurti įspūdį, kad jam garbė būti supažindintam su jomis, o ne joms — su juo. Jai tai pavyko apie kiekvieną pasakant ką nors ypatinga, ir Žakas matė, kaip atlėgsta įtampa ir šypsenos nušviečia veidus.

Žakas atsitiesė ir, paspaudęs ranką paskutinei moteriškei, atsistojo greta Džulės prie stalo. Nesmagią akimirką nutraukė jauna, kokių dvidešimt penkerių metų moteris su kūdikiu krepšyje ant suolo šalimais, kurią Džulė buvo pristačiusi kaip Rozali Silmet.

— Gal norėtumėt pyrago? — ryžtingai, nors ir kiek varžydamasi pasiūlė Rozali.

— Aš niekada neatsisakau pyrago, — šypsodamas pamelavo Žakas, kad ji pasijustų laisvai, o paskui atsisuko į stalą ir atsiriekė gabalą.

— Pati iškepiau, — nedrąsiai pasakė ji neklausiama.

Jis jau gręžėsi atgal nuo stalo su šokoladinio pyrago gabalu rankoje, kai pamatė, kaip Džulė be garso sako jai vieną žodį:

— Kaip?

— Aš, — ir liesučiai jos pečiai atsitiesė, — perskaičiau receptą, — pareiškė taip išdidžiai, kad Žakas pajuto, kaip jam krūtinę kažkas keistai sugniaužė. — O mus čia atvežė Pegė — pridūrė ji, kryptelėdama galvą į moterį, vardu Pegė Listrom. — Pegė balsu perskaitė visas iškabas pakeliui.

— Jam tai neįdomu! — baisiausiai rausdama Pegė Listrom bandė ją sulaikyti. — Visi tai moka.

— Ne, ne visi, — išgirdo Žakas pats save sakant, nes tą akimirką, kai žvelgė į moteriškes viltingais veidais, būtų galėjęs bet ką padaryti, norėdamas užtikrinti, kad jos išeitų iš šios klasės, jausdamosi ypatingai. — Džulė man sakė, kad ilgą laiką ji pati nemokėjusi skaityti.

— Pati tai pasakė? — paklausė viena jų, apstulbusi, kad Džulė galėjo pati tai pripažinti.

Žakas linktelėjo.

— Aš labai ja žavėjausi, kad jai užteko drąsos tai pripažinti. — Pažiūrėjęs į Pegę Listrom, šypsodamas pridūrė: — O kai išmoksit skaityti žemėlapius, pasakysit man, kur ten slypi visa ta gudrybė. Aš susipainioju kiekvieną sykį, kai kas nors išskleidžia žemėlapį.

Kažkas sukikeno, o Žakas dar paklausė:

— Kas atnešė punšą?

Pakilo viena ranka.

— Aš.

— Ar receptą perskaitėt?

Ji linktelėjo taip didžiuodamasi, kad Žakas nieko nebesuprato, kol moteris nepaaiškino:

— Punšas iš skardinės. Perskaičiau etiketę parduotuvėje. Kainuoja dolerį ir šešiasdešimt centų. Pati perskaičiau.

— Ar galiu įsipilti?

Ji linktelėjo, ir Žakas pajuto tą patį keistą dilgtelėjimą, kai į mažą popierinį puodelį įsipylė raudono gėrimo. Buvo taip paniręs į apmąstymus, kad truputį apliejo savo marškinių rankogalį, ir Rozali Silmet pašoko iš vietos.

— Parodysiu jums, kur kriauklė, kad galėtumėt šaltu vandeniu paplauti.

— Ačiū, — padėkojo Žakas, bijodamas, kad atsisakęs kartais neįžeistų jos. — Tikriausiai šį vakarą jaudinuosi dėl to, kad privalau susitikti su Džulės mokiniais, — juokavo jis. — Bijau, kad ji gali atšaukti vestuves, jeigu aš jums nepatiksiu, — pridūrė jis, eidamas įkandin Rozali Silmet iš klasės, ir pasijuto taip, lyg būtų padaręs kažką nuostabaus, kai nugriaudėjo juokas.

Kai jis grįžo, vaišės jau buvo besibaigiančios, nes visos bijojo, kad Džulė nepavėluotų į vestuvių repeticiją.

— Dar pakaks laiko, — pasakė joms Džulė, kai Žakas atsistojęs šone gurkšnojo punšą.

Jis pastebėjo, kad Rozali Silmet pasilenkusi kažką skubiai kužda Debei Sju Kesidi, o toji purto galvą. Ligi tol Džulės globotinė, — jauna moteris tamsiai rudais lygiais plaukais, užkištais už ausų, viršugalvyje prilaikomais beretės, — beveik nebuvo prasižiojusi, kaip pastebėjo Žakas, ir jis nesuprato, kuo ji galėjusi padaryti tokį įspūdį Džulei. Kitos buvo daug patrauklesnės.

— Džule, — kreipėsi į ją Rozali. — Debė parašė tau gražų eilėraštį, bet dabar nenori jo perskaityti.

Beregint supratęs, kad kaltas jis, Žakas puolė prašyti, tačiau įsiterpė Džulė, ramindama ir drąsindama ją.

— Prašau, Debe, perskaityk.

— Jis nėra labai vykęs, — nedrąsiai teisinosi Debė.

— Prašau.

Rankos Debei virpėjo, kai ji nenorom pakėlė nuo suolo popieriaus lapą.

— Nesirimuoja.

— Eilėraščiams rimai nebūtini. Kai kurie patys gražiausi eilėraščiai visai be rimų. Dar niekas nėra man skyręs eilėraščio. Jaučiuosi pagerbta, — pridūrė Džulė.

Tai, matyt, padrąsino Debę ir jos pečiai atsitiesė. Paskutinį kartą baikščiai dirstelėjusi į Žaką, pasakė:

— Pavadinau jį „Džulės dėka“.

Kai ėmė skaityti, su kiekvienu žodžiu jos balse radosi vis daugiau jėgos ir jausmo.

Jaučiau aš gėdą,

Dabar aš išdidi.

Aplink buvo tamsu,

Dabar visur šviesu.

Vaikščiojau nunarinusi galvą,

Dabar stoviu ją aukštai iškėlusi.

Turėjau vien tik svajones,

Dabar turiu vilčių.

Džulės dėka.

Žakas stebėjo ją, paprasti išraiškingi žodžiai sukosi jam galvoje, punšas, nepasiekęs burnos, liko užmirštas. Jis žiūrėjo, kaip Džulė šypsosi ir klausia, ar galinti tą eilėraštį pasilikti sau, matė, kaip spaudžia prie krūtinės beveik taip, kaip spaudė jo žiedą Meksike. Vaišės baigėsi, Žakas pasakė viską, ką derėjo, ir stebėjo, kaip moterys būriu išeina iš klasės. Kol Džulė kraustė savo stalą, jis nužirgsniavo prie skelbimų lentos ant šoninės sienos, tačiau prieš akis jam tebestovėjo vaikų nupieštos pavasario gėlės. Jis tolydžio prisiminė tą eilėraštį, kurį ką tik buvo išgirdęs, tą, kuris aiškiausiai nusakė, ką jis pats jautė Džulei, ir tolydžio prisiminė, kokia ji buvo Kolorade, kaip tiesė jam ranką, o veidas buvo sklidinas nustebimo ir pagarbos, kai mėgino priversti jį suprasti: „Ak, Žakai, stebėti, kai jos ima suvokti mokančios skaityti tai tas pats , kaip laikyti savo delne tikrą stebuklą “.