Judith McNaugth - Tobula

— Nieku gyvu, — nesutiko Martinas Laflinas. — Žinau, kad tas vyrukas penkerius metus vargo cypėj.

— Didelio čia daikto. Vis tiek jis pliuškis. Pažiūrėk, kokie jo džinsai. Tiesiai nuo dizainerio pakabos.

— Liaukis, Džekai, — nepasidavė Laflinas. — Jis ne tiktai penkerius metus atsėdėjo kalėjime, bet turėjo pakankamai drąsos pabėgti.

— Bet juk jį sugavo. Jis pliuškis, — neatlyžo Džekas.

Edas Sandelas pamojo padavėjai ir tingiai paprašė:

— Šį vakarą jis teisėjavo rungtynėse su Perseviliu. Džulė Matison užsipuolė jį dėl vieno šūktelėjimo ir jis išmetė ją iš žaidimo.

Džekas Bartonas pakėlė akis.

— Nemeluoji?

— Dievaži, ne.

Džeko veide radosi pagarba, jis atsisuko į Zakarį Benediktą, o paskui šypsodamas pažvelgė į padavėją.

— Treise, — pašaukė jis. — Atnešk ponui Benediktui išgerti ir užrašyk į mano sąskaitą.

Džulė skersai per kambarį pažiūrėjo į Žaką. Jis pastebėjo. Jų žvilgsniai susitiko. Jo veidas liko abejingas. Jis laukė. Išblėso paskutiniai pykčio likučiai. Jinai taip jį mylėjo ir abu tiek prisikentėję. Šį vakarą ji buvo neteisi ir pati tai žinojo. Gailėjosi, kad neleido jam anksčiau susitaikyti, vos tik atėjusiam, o dabar turės nepaisyti savo išdidumo ir nueiti prie jo, kai visi tikrai spoksos. Kita vertus, nusprendė Džulė atsiprašyti visiems girdint, beprotybė — jie sugaiš dar vieną brangią minutę juokingai užsispyrę. Priėjusi prie Žako, ji linktelėjo merui, savo broliams ir Džonui Greisonui, o tada, susikišusi rankas į trumpų kelnių kišenes, dar palūkėjo.

— Na, — švelniai kreipėsi į ją Žakas, stengdamasis nematyti, kaip sportiniai marškinėliai gundančiai aptempia jai krūtis.

— Norėčiau užsisakyti ko nors pavalgyti.

Netekęs vilties, kad ji suteiktų jam malonumą atsiprašydama, Žakas pakėlė akis ir galvos mostu pašaukė padavėją, kuri atskubėjo prie jų.

— Ko pageidautumėt? — paklausė Treisė, slėpdama savo sutrikimą dėl plačiai nuskambėjusio ginčo beisbolo aikštėje, ji stovėjo įbedusi akis į bloknotą ir pieštuką rankoje.

— Negaliu apsispręsti, — pareiškė Džulė, o jos žvilgsnis nuo padavėjos nukrypo į sužadėtinį. — Žakai, gal man užsisakyti varną? O gal kuklų pyragaitį?

Nuo tramdomo juoko Žakui virpėjo lūpos.

— Kaip manai?

Džulė žiūrėjo į padavėją, kuri veltui stengėsi atrodyti rimta.

— Ir viena, ir kita, Treise.

— Ir dar sūrio bei pipirų, — pridūrė Žakas, užsakydamas picą, ir nusišypsojo, kai apkabinęs per pečius Džulę, priglaudė ją sau prie šalies. Palaukusi, kol Treisė nueis, Džulė šūktelėjo:

— O, prašom dar atnešti bifokalus teisėjui.

Restorane visi su palengvėjimu tyliai atsiduso, o tada nugriaudėjo juokas ir dar labiau sustiprėjo triukšmas.

Jie ėjo namo ramų pavasario vakarą, susiėmę už rankų.

— Man čia patinka, — prašneko Žakas, kai jie pasuko į šaligatvį prie Džulės namų. — Nesuvokiau, kaip baisiai man trūko normalaus gyvenimo. Nebuvau stabtelėjęs atsikvėpti nuo tos dienos, kai išėjau iš kalėjimo.

Kai, atidariusi paradines duris, Džulė jau buvo beeinanti vidun, jis papurtė galvą ir liko prieangyje.

— Negundyk vėl manęs, — nusišypsojo jis, — glausdamas ją artyn, kaip manė, trumpam bučiniui.

Jo lūpos palietė jos lūpas, ir jau jis ketino jas atitraukti, bet ji dar tvirčiau apkabino jam kaklą, bučiuodama su meile ir tuo pat metu prašydama atleidimo.

Žakas pralaimėjo mūšį ir jo lūpos godžiai apžiojo jai burną, rankos glostė jai krūtis iš šonų, paskui apkabino sėdmenis, spausdamas ją prie suaudrinto savo kūno, jis bučiavo ją tol, kol abu užsiliepsnojo.

Kai galiausiai Žakas atplėšė savo lūpas nuo josios, ji tebelaikė rankomis apsivijusi jam kaklą ir trynė skruostą į jo krūtinę — katytė įtraukusi nagučius, kuriuos pirma buvo jam parodžiusi. Jos kūnas vis dar tebebuvo stipriai prisiglaudęs prie jo. Žakas svarstė, ar kankinti save dar vienu bučiniu, kai ji atkragino galvą ir kviesdama nusišypsojo jam į akis. Jis pajuto, kaip įsitempia jam kūnas ir kyla, atsakydamas į provokuojantį jos žvilgsnį, ir nenorom papurtė galvą.

— Gana, gražus mažas mano žmoguti. Aš jau taip užsivedęs, kad vargiai bepastoviu. O, be to, — pavėluotai pridūrė jis, stengdamasis pasirodyti griežtas, — aš dar tau neatleidau už tai, kad nepasakei, jog tavo tėvas šitą niekingą sandėrį primeta kiekvienam vyrui, kuris paprašo jį sutuokti.

Mėnesienoje Žakas pamatė, kaip jos akyse blykstelėjo sutrikusi šypsena.

— Bijojau, kad nepasijustum dar nepatogiau, jei paaiškės, kad visi žino, ką išgyveni.

— Džule, — pasakė Žakas prie savo įsiliepsnojusių slėpsnų spausdamas jos klubus, — nesmagiau jaustis, negu jaučiuosi, nebeįmanoma.

— Ir man tas pats, — taip įtikinamai pritarė ji, kad jis vėl prapliupo juoktis ir ėmė ją bučiuoti, o paskui švelniai atstūmė. — Su tavimi patyriau daugiau smagumo nei per visą savo gyvenimą.

84

Atsisėdęs už pono Matisono rašomojo stalo, likus dviem dienoms ligi vestuvių, Žakas pakėlė akis nuo scenarijaus, kurį skaitė, ir atsainiai nusišypsojo Merei Matison.

— Žakai, mielasis, — kreipėsi ponia Matison, nutaisiusi liūdną veidą dėdama ant stalo lėkštę su ką tik iškeptais pyragaičiais. — Ar galiu tavęs paprašyti ypatingos paslaugos?

— Be abejo, — atsakė Žakas, siekdamas lėkštės.

— Per daug neprisišveisk, paskui nevalgysi, — perspėjo ponia Matison.

— Neprisišveisiu, — pažadėjo Žakas, šypsodamas kaip koks berniūkštis.

Beveik dvi savaites išgyvenęs jų namuose, Žakas išsiugdė gilų, nuoširdų jausmą būsimiems savo uošviams. Jie buvo jam kaip tėvai, kurių jis niekada neturėjo, ir jų namai buvo sklidini juoko ir meilės, nebuvusių jo paties namuose. Džimas Matisonas buvo protingas ir geras. Jis ilgai vakarodavo, stengdamasis arčiau susipažinti su Žaku, įveikdamas jį prie šachmatų lentos, pasakodamas nuostabias istorijas iš Tedo ir Džulės vaikystės. Su Žaku jis elgėsi taip, tarsi jis būtų įvaikintas jo paties sūnus, įspėjo taupyti pinigus, neišlaidauti ir primygtinai patarė nestatyti filmų, žymimų R[9]. Merė Matison motiniškai globojo Žaką, barė už tai, kad per daug dirba, o paskui siųsdavo į miestą atlikti visokių pavedimų, tarytum būtų jų sūnus. Žaką, kurio suaugusio niekas niekada nebuvo siuntinėjęs pas mėsininką ar į skalbyklą, jaudino ir kartu trikdė, kai jam paduodavo sąrašą visokių reikalų ir išsiųsdavo iš namų. Taip pat keistai malonu buvo sulaukti krautuvininko šypsenos ir klausimų apie jo naująją šeimą.

— Kaip gyvuoja Merė, užgriuvus vestuvių rūpesčiams? — domėjosi mėsininkas, paduodamas Žakui vištieną, įvyniotą į baltą popierių. — Ji turbūt stebi savo kraujospūdį?

Skalbyklos savininkas padavė Žakui glėbį išskalbtų staltiesių.

— Pinigų neimsiu, — pasakė jis. — Mes visi įnešam savo dalį į šias vestuves ir džiaugiamės galėdami prisidėti. Jūs, pone Benediktai, įeinate į įžymią šeimą.

— Į pačią geriausią, — atsakė Žakas ir tikrai taip jautėsi.

Dabar jis išlygino nerimo raukšlę savo veide, kai pamatė Merės Matison susirūpinimą, kurį ji bandė paslėpti, kai taisydama savo prijuostę žiūrėjo į Žaką.

— Kokios paslaugos norėjot? — bandė išklausti Žakas ir šypsodamas pridūrė: — Jeigu vėl teks lukštenti svogūnus kaip vakar, tai vėl jums kainuos krūvą pyragaičių.

Ji prisėdo ant kėdės krašto.