Judith McNaugth - Tobula

Tik viena problema privertė Džulę trumpam stabtelėti — tai buvo vestuvinė suknelė jai ir suknelės Ketrinai, Sarai ir Meredit, kurios, kaip ji nutarė, turėjo būti vienintelės jos pamergės. Kai Džulė paskambino Meredit, kviesdama į vestuves, pastaroji pasiūlė, kaip išspręsti šį klausimą. Ji naktiniu paštu atsiųsdino iš Bancroft & Company salono nuotakų suknelių nuotraukas, kad Džulė jas apžiūrėtų. Džulė apsistojo prie trijų pavyzdžių, kuriuos kitą dieną Čikagoje paėmė Farelų pilotas ir atskraidino į Kytoną. Reičelė gaišo ištisas savaites, rinkdamasi vestuvinę suknelę, Džulė, Ketrina ir Sara apsisprendė per dvi valandas, išrinko ir nunešė sukneles pas dvynes Eldridž, kad pataisytų. Meredit, grįžusi į Čikagą su Metu, savo suknelę prisitaikė ten.

Per tą laiką vienintelis konfliktas tarp Žako ir Džulės kilo jų sužadėtuvių vakarą ir įsižiebė jis dėl atkaklaus Žako užsispyrimo apmokėti visas vestuvių išlaidas. Galų gale šį klausimą jie išsprendė dviese su Džulės tėvu, kuris, laimei, visiškai nieko nenutuokė, kiek kainuoja vestuvinė suknelė iš Bancroft & Company firmos arba degalai lėktuvui, už kurį Žakas ketino atlyginti Metui, ir daug kas kita. Žakas „teikėsi“ nusileisti ir sutiko, kad tėvas Matisonas duotų 2 000 dolerių vestuvių išlaidoms, o paskui pasiūlė, kad jo buhalteris Kalifornijoje maloningai, bet ne taip sąžiningai, tvarkytų nuobodų sąskaitų apmokėjimą ir grąžintų tėvui Matisonui visas papildomas išlaidas.

Dabar Žakas, žiūrėdamas į Džulę, kaip ji žymisi kažką bloknote, pagalvojo, kokią didžiulę įtampą jai teko atlaikyti, ir kaip puikiai ji susidorojo. Palyginti, jo paties dienos buvo nuostabiai ramios ir pilnos pasitenkinimo. Išsivadavęs nuo nuolatinių trukdymų, kurie būtų kamavę jį Kalifornijoje, jis galėjo ramiai skaityti scenarijus ir svarstyti, koks bus jo pirmojo filmo projektas. Studijos vadovai, prodiuseriai bei bankininkai, kuriuos jam reikėjo sutikti, visi laukė jo grįžtant namo. Dramatiškas jo pabėgimas iš kalėjimo, areštas ir paleidimas, o dabar vedybos su jauna mokytoja, buvusia jo įkaite, — visa, krūvon paėmus, padarė jį dar didesne legenda, negu jis buvo prieš patekdamas į kalėjimą. Žakui nereikėjo skaityti Variety, kad sužinotų, jog dabar visi, dalyvaujantys kino versle, labiausiai pageidavo jo.

Greta tiesioginio darbo vienintelė problema, kurią reikėjo išspręsti jam pačiam paskutinę savaitę, buvo Džulės viešo įvaizdžio klausimas. Iš pradžių, kai buvo parodytos jo suėmimo Meksiko mieste vaizdajuostės, pasaulis į Džulę žiūrėjo kaip į didvyrę, padėjusią sugauti pamišusį žudiką. Po kelių savaičių, kai Žako nekaltumas buvo įrodytas ir jį paleido iš kalėjimo, tos pačios vaizdajuostės pavertė jį herojiška policijos brutalumo auka, o Džulę — klastinga kale, išdavike. Užuot leidęs jai toliau kentėti dėl šios dėmės, Žakas ramiai nusiuntė vaizdajuostės, gautos iš Ričardsono, kopiją savo draugui į CNN, prieš tai nepasitaręs su Džule. Per dvidešimt keturias valandas po pirmojo demonstravimo pasaulis reagavo į isterišką Džulės kančią lygiai taip, kaip buvo reagavęs Žakas, pamatęs juostą. Dabar, prisiminęs viską, kas nutiko jo gyvenime, Žakas suprato esąs kaltas ir pajuto gėdą dėl savo dirglumo, sukelto priverstinio dviejų savaičių celibato šalia moters, kurios jis geidė labiau, negu manė esant įmanoma.

Priėjęs prie Džulės, paėmė iš jos rankų bloknotą ir, pabučiavęs jai kaktą, tyliai tarė:

— Tu nepaprasta moteris, mylimoji. Deja, išteki už pernelyg seksualaus pikto nevidono, be galo geidžiančio tavęs.

Ji pasilenkė ir pabučiavo jį taip aistringai, kad jam teko vėl suvaitoti ir nustumti ją šalin.

— Tau nieko daugiau nereikia daryti, — priminė jam Džulė, — tiktai sulaužyti savo žodį; ar pasakyti tėvui, kad nutrauki su juo sutartį...

— Po galais, aš neketinu laužyti savo žodžio.

Ji susijuokė, papurtė galvą ir, vėl paėmusi bloknotą, ištraukė pieštuką iš spindinčių plaukų, tarsi jau būtų užmiršusi bučinį, nuo kurio vis dar kaito kraujas.

— Žinau, jis nusiviltų, jeigu tai padarytum.

— Tai galėtų pagelbėti, — spėjo Žakas, nesuprantamai suerzintas tos pačios kantrybės, kuria prieš kelias akimirkas taip žavėjosi, — jeigu manyčiau, kad šitas sumanymas ignoruoti seksą tave nors dvigubai mažiau vestų iš proto, kaip veda mane.

Džulė nusviedė į šalį bloknotą, o jis pirmąsyk suprato, kad arba ji nebuvo tokia rami dėl vestuvių planų ir priverstinio celibato, kaip jis buvo manęs, arba jo paties laikysena palaužė ją. O gal viskas drauge paėmus.

— Ar žinai, kad šiandien mes turime būti beisbolo aikštėje? — nekantriai priminė ji Žakui. — Tai labai ypatingos rungtynės tarp Mažosios lygos komandos, kurią padėjau treniruoti visus metus, ir mūsų varžovų iš Persevilio. Tu sutikai teisėjauti ir visi dėl to labai jaudinasi. Nesiginčykim. O jeigu ketinam nesutarti, palikim tai rungtynėms.

Žakas sutiko ir daugiau nebesiginčijo.

Po dviejų valandų, stebint dviem apstulbusioms Mažosios lygos komandoms ir nustebusių tėvų prisigrūdusioms tribūnoms, Zakaris Benediktas skynė ištisos savaitės savo nepagrįsto nekantrumo, kurį iškęsti privertė savo sužadėtinę, vaisius. Susigūžęs už plokštės po septintojo perdavimo, kai bazės buvo pilnos, o rezultatai vienodi, Žakas stebėjo, dangstydamasis teisėjo kauke, kaip antras geriausias Džulės bėgikas nučiuožė savo bazės link.

— Pražanga! — sušuko Žakas ir kaip įprasta iškėlė aukštyn rankas.

Žakas jau per pastaruosius septynis padavimus buvo pastebėjęs, kaip rimtai Teksaso gyventojai žiūri į savo sūnų Mažosios lygos rungtynes, ir net įžymi ekrano žvaigždė, kurią visi jau buvo pamilę, negalėjo apsaugoti nuo pasipiktinimo bet kokiu teisėju už nepopuliarų, nors ir teisingą šūktelėjimą. Minia iš Kytono kaukė ir spiegė, demonstruodama savo nepasitenkinimą Žaku.

Džulei, kuri sėdėjo ant trenerio suolelio aikštės pakraštyje, Žako šūktelėjimas, nepalankus jos komandai, pasirodė ne tik nepopuliarus, bet ir neteisingas bei klaidingas, kaip ir pirmieji du. Šį kartą ji ne tik sugriežė dantimis, bet ir nušokusi nuo suolelio, nudrožė į aikštę pasikalbėti su Žaku.

— Ar proto netekai? — pratrūko ji apstulbusiam ir negalinčiam patikėti Žakui. — Jis neprasižengė.

— Prasižengė, — nepasidavė Žakas.

Ji įsisprendė rankomis į šonus ir, ginčydamasi toliau, stebint rėksmingai ir kvatojančiai miniai, įniršusi pridūrė:

— Tu savo kvailą apmaudą bandai išlieti ant mano komandos, o aš šito nepakęsiu.

Žakas, kuris tupėjo susigūžęs, pažvelgė aukštyn į ją, dabar ir jį jau pagriebė siutas už tai, kad ji, visiems matant, taip neteisingai ir piktinančiai užsipuolė jo teisėjavimą ir paniekino jo sportinę kvalifikaciją.

— Jis prasižengė. O dabar sėsk ant to suolo, kur tavo vieta, — paliepė jis, rodydamas pirštu. Jau buvo per vėlu, jis tai suprato, nes nuo juoko, lydėjusio Džulę, kai ji apmaudžiai paklususi nužingsniavo atgal prie suolo, jis visiškai neteko kantrybės.

Trečias jos mušėjas smogė dusyk ir pasitraukė nuo lekiančio kamuolio, kuris per plauką netapo lemtingas.

— Trenk tris, — rėkė Žakas, nes situacija buvo tokia prasta, kad Žakas, žiūrėdamas iš patogios pozicijos, visai nenustebo išgirdęs iš pasipiktinimo riaumojančią publiką. Tačiau nustėro, pamatęs, kaip Džulė, pašokusi nuo suolelio, įsako nusiminusiai savo komandai likti aikštėje ir tarsi įdūkusi žiežula drožia prie Žako.

— Tau reikia akinių! — pratrūko ji drebėdama iš įniršio. — Čia buvo ne mušimas, o metimas, pats puikiai žinai.