Judith McNaugth - Tobula

Seniai seniai, labai toli, aš sapną sapnavau,

O šiandien čia aš gyvą jį matau .

Kaip tyro oro, kaip vandens ilgėjaus jo seniai.

Kaip spindulys šviesos skaistus čionai tu atėjai .

Man virpa rankos ir dangus atsiveria staiga.

Užlieja širdį man šilta jausmų banga.

Abu drauge su tavimi mes žengsim į dausas,

O švelnūs muzikos garsai lydės mūsų dienas.

Žakas siekė Džulės rankos ir tvirtai suėmė ją savo delne, o tada abu atsisuko į priekį.

Tėvas Matisonas nusišypsojo ir iškėlė į viršų knygą, kurią laikė rankoje.

— Brangūs bičiuliai, mes čia susirinkom, kad Dievo akivaizdoje...

Bažnyčios priekyje Metas Farelas, nenuleisdamas žvilgsnio, žiūrėjo į savo žmonos akis, Tedas ir Ketrina Matisonai švelniai šypsojosi vienas kitam.

Netoli durų Hermanas Henklemenas ranka siekė Flosės delno, o paskui tvirtai sunėrė savo pirštus su josios.

Tiesiai už jų jaunasis Vilis Dženkinsas stebėjo, kaip senyva pora persimetė žvilgsniais ir susiėmė už rankų, o paskui niūktelėjo mažai mergytei greta savęs ir garsiai šnibždėdamas, kaip šnibždama scenoje, juokaudamas pareiškė:

— Galvą galiu guldyti, kad Hermanas Henklemenas nepriims tėvo Matisono sąlygos. Jis per senas, kad galėtų laukti.

O mergytė oriai atsakė:

— Užsičiaupk, Vili, kokias nesąmones čia paistai.

O Vilis, nėmaž nesutrikęs, atšovė:

— Mano vyresnysis brolis sakė, kad sandėris sudaromas dėl to, kad ligi vestuvių nakties niekas nesibučiuotų.

— Aha, — krūptelėjo mažoji mergaitė ir atsitraukė tolyn nuo jo. — Kad nesibučiuotų.

87

Pokylis parke, kurį Žakas manė būsiant gana kuklų, virto gausiomis vaišėmis su mirgančiais žiburiais medžiuose, lininėmis staltiesėmis apdengtais stalais, lūžtančiais nuo gražiai papuoštų valgių, kurie skoniu prilygo bet kam, ką Žako tiekėjai kada nors buvo atgabenę.

Stovėdamas šone su Metu Farelu, Žakas stebėjo, kaip Patrikas Sveizas atima partnerę iš Harisono Fordo, šokančio su Džule, ir nusišypsojo pats sau, prisimindamas jos išgąstingą veidą, kai pažindino beveik su visais vyrais, kuriuos ji buvo išvardijusi kaip mėgstamiausias ekrano žvaigždes. Tačiau ji greit atsitokėjo ir su įžymiais savo svečiais bendravo natūraliai ir maloniai, kuo Žakas labai didžiavosi.

— Šaunios vestuvės, Žakai, — pagyrė Vorenas Bitis, prilaikydamas viena ranka savo žmoną, o antrąja žongliruodamas lėkšte su užkandžias. — Maistas fantastiškas. Beje, kas čia?

— Ant atviros ugnies kepti šonkauliukai pagal Teksaso papročius, — santūriai paaiškino jis.

Kai jie nuėjo, Žakas žvilgterėjo į laikrodį, paskui ėmė dairytis Džulės ir pamatė ją vėl šokančią su Sveizu ir besijuokiančią iš visko, ką tas sakė.

— Ji pakerėjo visus, — pritariamai šypsodamas pastebėjo Metas.

— Ypač Sveizą, — pabrėžė Žakas, matydamas, kaip ji gerai šoka, ir stengdamasis nepastebėti, kaip arti priglaudęs Sveizas ją laiko.

Metas po kelių minučių niūktelėjo Žakui ir galvos mostu parodė į Meredit.

— Pažiūrėk, ką man tenka ištverti. Čia jau trečias Kostnerio šokis su ja. Meredit, — pridūrė jis, — didelė jo gerbėja.

— Gali pamanyti, kad Kostneris jai neabejingas. Laimei, ir Sveizas, ir Kostneris — abu vedę, — tingiai šypsodamas tarstelėjo Žakas. Pastatęs ant gretimo stalelio šampano taurę, tarė: — Man regis, jau gana vėlu, tad galima skelbti paskutinį šokį ir pasišalinti.

— Nekantrauji pradėti savo medaus mėnesį?

— Nepatikėsi, kaip nekantrauju, — juokavo Žakas.

Jis ištiesė delną ir paspaudė Metui ranką, bet nepadėkojo už ilgus ištikimos draugystės metus ir daugybę paslaugų. Jo dėkingumas buvo per gilus, kad išreikštum jį žodžiais, ir abu tai suprato.

Stabtelėjęs paprašyti orkestro sugroti dar vieną dainą, Žakas nuėjo atsiimti žmonos. Jam buvo malonu, kad ji nedelsdama paliko Patriką Sveizą ir atskubėjo į Žako glėbį, šypsodama jo akims.

— Jau metas tau mane pasiimti, — tyliai pasakė.

— Pasiruošusi? — paklausė jis orkestrui baigus groti.

Džulė mirtinai troško išeiti, išvažiuoti su juo, būti tiktai su juo. Ji linktelėjo ir ėmė eiti šalin, tačiau jis papurtė galvą ir kimiu balsu labai reikšmingai sustabdė ją:

— Po kitos dainos.

— Kokios dainos? — susidomėjo ji, bet jis tik šypsojosi, o tada suskambo energingas lygus ritmas dainos, kurią atlikti buvo prašęs Žakas.

— Po šitos, — atsakė jis, kai gundantys Feliciano žodžiai suskambo naktyje.

— Uždek, Džule, mano liepsną, — kimiai paliepė jis, pradėdamas judėti su ja pagal muzikos taktą.

Per kelias sekundes Džulė pateko į jo sunkiavokių akių ir viliojančios šypsenos kerus. Nematydama žmonių, kurie gręžėsi į juos pažiūrėti, ji prisiglaudė prie Žako, prisiderindama savo kūnu prie subtilių jo judesių. Jo rankos apglėbė jai liemenį ir prispaudė tvirčiau.

— Dar.

88

Susirangiusi ant sofos prabangioje lėktuvo kabinoje, Džulė žiūrėjo į juodą kaip derva tamsą anapus langų. Apačioje, toli, retkarčiais išvysdavo švieselę, bet šiaip atrodė, kad jie leidžiasi į juodą dykrą. Žakas sėdėjo priešais, kojas užsikėlęs ant stalelio, frako švarkas — atlapotas: patenkintas ir kupinas ramybės. Kai jie išėjo iš pokylio, Žakas, neleidęs Džulei persirengti kelionės drabužiais, nuvedė ją į laukiantį Meto Farelo lėktuvą. Tačiau dabar, kai buvo pakeliui į savo kelionės tikslą, kurį įvardinti jis atsisakė, atrodė nusiteikęs laukti, kol jie ten atsidurs, ir tik tada mėgausis savo santuoka.

— Aš jausiuos baisiai kvailai su šia suknia įėjusi į viešbučio fojė, — skundėsi Džulė.

— Ar tikrai, mieloji? — paklausė jis, nežymiai šypsodamas.

Džulė linktelėjo, norėdama, kad jis leistų jai persivilkti vienu iš jos naujųjų drabužių, gulinčių lagamine.

— Per kelias minutes galėčiau persirengti.

Jis papurtė galvą.

— Norėčiau, kad, nuvykę ten, būtume apsirengę lygiai taip kaip dabar.

— Bet kodėl?

— Pamatysi, — atsakė Žakas, ją apkabindamas.

Ji persėdo šalia.

— Kartais aš visai tavęs nesuprantu, — nusiminusi tarstelėjo ji.

Bet vis dėlto suprato. Puikiai suprato iškart, kai, išlipę iš lėktuvo, įžengė į siaurą pakilimo taką, kur jų laukė automobilis, o Džulė apsidairė į aplinkui dunksančius kalnų šešėlius.

— Koloradas! — atsiduso ji, gūždamasi nuo žvarbaus nakties oro. — Mes Kolorade, ar ne?

Važiuojant aukštyn privačiu keliu į kalnų prieglobstį, kuriame jie drauge buvo praleidę tą neramią savaitę, Džulę užplūdo nepakeliamai stiprūs jausmai. Tą patį ji pajuto, įeidama į namą drauge su Žaku ir vėl matydama gražius, pažįstamus kambarius, kuriuose grūmėsi su juo, šoko su juo, o paskui jį įsimylėjo.

Kol jis nešė lagaminus ir kūrė židinį, ji priėjo prie langų ir žvelgė ten, kur jis buvo pastatęs savo „sniego pabaisą“.

Žakas priėjo prie jos iš nugaros ir, viena ranka apkabinęs per juosmenį, prisitraukė artyn, o lange atsispindėjo jų abiejų siluetai: aukštas jaunikis, laikantis glėbyje nuotaką. Jie žiūrėjo į savo atspindį ir Žakas pamatė ašaras, blizgančias jos akyse.

— Ko tu verki? — tyliai paklausė ir pasilenkęs nosimi patrynė jai sprandą.

Džulė nurijo ašaras ir atlošė galvą.

— Todėl, — sukuždėjo ji skausmingai, galvodama apie tą jausmingumą, kuris reiškėsi visur, kad ir ką jis jai darytų, — kad tu toks tobulas.