Judith McNaugth - Tobula

Žakas dar tvirčiau, tarsi saugodamas, apglėbė ją.

— Mes abu tobuli, — sušnibždėjo jis.

— Tu būsi laimingas su manimi, — pažadėjo ji iš susijaudinimo virpančiu balsu. — Prisiekiu, būsi laimingas.

Jos vyras apgręžė ją savo glėbyje, o jo balse girdėjai šypseną, kai jis pakėlė ranką ir suglostė jai plaukus.

— Buvau laimingas nuo tos pirmos nakties, kurią čia drauge praleidom, kai tu, sėdėdama ant sofos, įrodinėjai futbolo taisyklių absurdiškumą.

Ji šyptelėjo, tačiau pamatė liepsnos atšvaitus ant jo sutuoktuvių žiedo, kurį mūvėjo ant kairės rankos, ir prispaudė jo delną sau prie skruosto, o lūpomis palietė žiedą.

— Myliu tave, Žakai, — šnibždėjo ji. — Myliu tavo balso skambesį ir tavo rankos prisilietimą, ir tavo šypseną. Noriu dovanoti tau kūdikį... ir gyvenimą, kupiną juoko... noriu atiduoti save.

Geismas ėmė įnirtingai pulsuoti jo gyslose, kurstomas ilgų susilaikymo savaičių ir Žakas prisitraukė ją artyn, o burna staiga reikliai apžiojo jai lūpas.

— Žmona, eikš į lovą pas savo vyrą.

Vyras. Žmona. Žodžiai palengva sukosi Džulės sąmonėje, švelnūs, malonūs, gilūs, kai ji drauge su juo ėjo į miegamąjį, kur jau buvo abu miegoję. Jie užtvindė jai širdį, kai jis paėmė ją į glėbį patale ir atsigręžė, verčiamas meilės ir geismo. Su begaliniu noru ji atsiliepė ir į viena, ir į kita, kas privertė Žako rankas drebėti, kai jos skubėjo Džulės kūnu, glostydamos jos odą ir traukdamos jos klubus prie savųjų. Jo aistrą ji pasitiko savąja, skatindama jį jaudinančiais bučiniais ir, kai galiausiai jis įslydo gilyn į ją, ji tvirtai apkabino jam pečius ir sukuždėjo:

— Sveikas parvykęs namo, Žakai.

Tie mieli žodžiai išplėšė tylią dejonę jam iš krūtinės, ir jis ėmė judėti joje, žmona judėjo drauge, panardindama jo pojūčius nepaprastame malonume, kol pašėlęs grožis to, ką jie darė vienas kitam, privedė juos patirti sukrečiančią kulminaciją.

Apglėbę vienas kitą, pasisotinę ir išsekę, jie palengva grįžo į tikrovę toje pačioje lovoje, kurioje tada nedrįso galvoti apie ateitį. Palengva braukdamas ranka jai per nugarą, Žakas mąstė apie metus, laukiančius jo su moterimi, kuri jį mylėjo, juo pasitikėjo ir išmokė atleisti. „Sveikas, parvykęs namo“. Pirmą kartą gyvenime jis pagaliau suprato, kaip jautiesi turėdamas namus ir šeimą. Džulė buvo jo namai ir jo šeima.

Epilogas

Apsupta didžiulių ilgastiebių visų vaivorykštės spalvų rožių puokščių, Džulė glaudė prie krūtinės savo naujagimį sūnelį prieš dvi dienas išvydusį šį pasaulį atskiroje palatoje Kedrų-Sinajaus medicinos centre, bet pirmą kartą jos dėmesys buvo skirtas ne mažučiam tobulam kūdikėliui, kurį jiedu su Žaku buvo sukūrę.

Prieš kelias minutes slaugės buvo suvirtusios į palatą drauge stebėti Akademijos apdovanojimų, bet paskui išsiskirstė išnešioti kūdikių mamoms. Džulė slapčia džiaugėsi likusi viena. Netrukus bus apdovanotas geriausias aktorius už pagrindinį vaidmenį, ir nors ji buvo tikra, kad tai bus Žakas, nenorėjo palatoje žiūrovų, kai bus paskelbtas laimėtojas.

— Žiūrėk, Niki, — kuždėjo Džulė, truputį jį pasukdama, kad galėtų matyti televizorių. — Čia tavo būsimas krikštatėvis ir krikštamotė — ponas ir ponia Farelai. O tavo tėtukas greta, nors kamera šį sykį jo neparodė.

Nikolas Aleksandras Benediktas, kuris vos prieš kelias minutes liovėsi žįsti, tučtuojau ėmė prieštarauti, atitrauktas nuo motinos krūties, ir Džulė paguldė jį atgal į vietą, padėdama jam rasti tai, ko ieškojo, o tada vėl visą savo dėmesį nukreipė į televizorių.

Pirmasis Žako filmas po jų vedybų ne tik pajamomis pranoko lūkesčius. Paskutinė interliudija gavo Akademijos nominaciją daugelyje kategorijų už jo kūrime dalyvavusius žmones, ir šiandien skynė laurus. Žakas buvo apdovanotas už geriausią režisūrą, Semas Hadžinsas — už geriausią scenografiją, taip pat buvo apdovanoti ir žmonės, dalyvavę kuriant filmą nuo vaizdo efektų ligi muzikinės partitūros.

Žakas norėjo likti čia ir drauge su ja stebėti apdovanojimus ir, kai Džulei nepavyko jo perkalbėti jokiu kitokiu būdu, ji negailestingai įrodė, kad reikia ten būti dėl kitų žmonių, dirbusių prie Interliudijos, net ir dėl techninio personalo, kurie taip pat buvo verti „Oskarų“.

Iš teisybės Džulė jautė, kad šis vakaras — Žako žvaigždžių valanda ir buvo tvirtai nusprendusi, kad nei ji, nei kūdikis, nei koks Dievo veiksmas tam nesukliudys. Šįryt galiausiai pasiekė jų namus signalinis egzempliorius knygos, kurią Žakas jai buvo leidęs parašyti, už kurią gautus pinigus skirs moterų neraštingumo programai paremti. Nors ji ir labai nekantravo parodyti jį Žakui ir išgirsti jo nuomonę, paprašė Selę persiųsti, o paskui privertė ją pasižadėti, kad neparodys Žakui ir nepasakys, kad jis gautas.

Buvo paskelbtos nominacijos Geriausiam originaliam scenarijui, ir Džulė susirūpinusi prikando lūpą, o paskui tyliai nusijuokė, kai išgirdo Pyterio Listermano pavardę, kuris skubiai nudrožė į sceną atsiimti savo apdovanojimo už darbą Interliudijoje.

— Niki, žiūrėk, — laiminga kuždėjo ji. — Ten Pytas, ir jis laimėjo. Tu turėtum būti labai dėkingas Pytui, — juokavo ji. — Jo dėka turi vienintelę pasaulyje paaukštintą kėdutę, kuri atrodo kaip režisieriaus kėdė, su tavo vardu ant nugarėlės.

Pytas buvo vienas iš Džulės favoritų. Iš dalies dėl to, kad tas į mokslininką panašus vyras labai daug laiko praleido jų namuose, dirbdamas kartu su Žaku prie Interliudijos, ir Džulė gerai jį pažino, o iš dalies dėl to, kad jis, atrodo, užmezgė kažkokį kontaktą, savotišką meilės-neapykantos ryšį su Debe Sju Kesidi, kuri vieną dieną, kai jie bandė sugalvoti geresnę pabaigą scenarijui, ramiai užsiminė jam ir Žakui jau sugalvojusi. Pyto rami išvaizda slėpė smarkų artisto temperamentą ir nuo jo rūstybės už kišimąsi ją išgelbėjo tik tai, kad Žakui išsyk patiko sumanymas. Tikrai patiko. Jis privertė Pytą dirbti su ja ir Debės dėka nauja jaudinanti Interliudijos kulminacija užtikrino tokią filmo sėkmę.

Pyto padėkos kalba buvo įprastinė, kol pačioje pabaigoje, pažvelgęs į kamerą, jis pridūrė:

— Taip pat norėčiau padėkoti poniai Debei Kesidi, kurios indėlis į mano darbą buvo neįkainojamas.

— Pytai, mielasis! — sušuko Džulė, tvirtai prie savęs glausdama Nikį.

Debės atkaklus noras mokytis drauge su jos nenuilstančiomis pastangomis ir Pyto nenorom rodomu susižavėjimu ir reikliu mokymu darė stebuklus.

Po kelių minučių Džulė pajuto, kad jai smarkiai plaka širdis ir įsitempia visas kūnas, kai į sceną išėjo Robertas Diuvalis ir Meryl Stryp ir ėmė skaityti nominuotųjų Geriausio pagrindinio aktoriaus vaidmeniui sąrašą.

— Spausk kumštuką, mažyli, — paprašė Džulė. Ji pabučiavo mažytį jo kumštelį, o tada suėmė juo savo pirštą ir ant viršaus uždėjo smilių. — Kad sektųsi.

— O nominuoti, — Robertas Diuvalis pažvelgė tiesiai į kamerą: — Kevinas Kostneris už Vaivorykštės pabaigą.

— Tomas Kruzas už Kelią namo , — pasakė Meryl Stryp.

— Kurtas Raselas už Šūvį naktį, — pridūrė Diuvalis.

— Zakaris Benediktas už Paskutinę interliudiją, — tarė Stryp.

— Džekas Nikolsonas už Taikytojus , — baigė Diuvalis.

Jai ištiesus ranką ir imant voką, Džulė pajuto keistą nepaaiškinamą dilgsėjimą sprande.

— “Oskaras“ atitenka, — čia jis pažiūrėjo į siaurą popieriaus juostelę voke ir ėmė plačiau šypsotis, — Zakariui Benediktui! Už Paskutinę Interliudiją!