Judith McNaugth - Tobula

Padavėja atvingiavo pro stalelius, už kurių sėdėjo Kytono gyventojai, ir išsitraukė bloknotą.

— Kaip paprastai? — pasiteiravo ji. — Keturi Niujorko pjausniai, vidutiniškai iškepę, ir keptos bulvytės?

— Puiku, — pasakė Tedas.

Džulė paklausė apie jos vyrą:

— Kaip sekasi Filui jo naujajame darbe Oukdeilo garaže?

— Labai gerai, Džule. Ačiū, kad jį ten užtarėt. Filas sako, kad faktiškai jūs jam tą vietą išrūpinot.

— Jis puikus mechanikas, — atsakė Džulė. — Jo dėka per šitiek metų mano automobilis nė karto nebuvo sugedęs. Tą paslaugą padariau Oukdeilui, o ne Filui.

Mandilose buvo pianola — automatas ir nedidelė šokių aikštelė viename kampe, patalpos centre — stalai, o priešingame gale — poilsio kambarys su baru ir dideliu televizoriumi, per kurį baro lankytojai mėgdavo stebėti futbolo rungtynes.

— Aš turiu keletą monetų po 25 centus, — tarstelėjo Polas, kišdamas ranką į kišenę. — Gal padėtumėt man išrinkti dainą pianoloje?

Džulė linktelėjo ir nusišypsojo išlįsdama iš bokso greta jo. Restorane, pilname jai pažįstamų žmonių, ji sugaišo dešimt minučių, kol praėjo pro stalus, kur ji ne kartą stabtelėjo pasikalbėti su draugais, ir tik dvi minutes dainoms išrinkti.

— Muzikos automatas išjungtas, nes įjungtas televizorius, — pasakė Polas, kai jie grįžo į U raidės pavidalo boksą. — Paprašysiu Milę, kad jį išjungtų, — pasakė jis, dairydamasis padavėjos.

— Palaukit kokias dvi minutes, — paprašė Tedas. — Dabar žinios ir aš norėčiau sužinoti, kaip baigėsi rungtynės.

Jam kalbant, visi keturi sužiuro į televizoriaus ekraną, tingiai klausydami žinių.

— Prieš pereidami prie sporto naujienų , — pasakė diktorius , — mes turim specialų reportažą, gautą iš Amandos Bleikol, dalyvaujančios fantastiškame savaitgalio pasilinksminime Pasifiko uolyne , Zakario Benedikto dvare ...

Paminėjus Žako vardą, pokalbiai nutilo visame restorane, ir žmonės nerimastingai ir užjaučiamai sužiuro į Džulę, ir ėmė kalbėti energingiau, bergždžiai mėgindami nustelbti iš televizoriaus sklindantį garsą. Kai Tedas, Ketrina ir Polas taip pat ėmė plepėti, norėdami atitraukti jos dėmesį, Džulė nutraukė jų pastangas mostelėjusi ilgais pirštais:

— Tai manęs nė kiek netrikdo, — tarė jiems ir, norėdama įrodyti, parėmė smakrą ranka, žiūrėdama ir klausydama, su nežymia susidomėjusia šypsena, sustingusia jos lūpose. Plačiai atmerkusi akis, nemirksėdama, stebėjo Žaką, draugiškai šnekantį su reporterių minia, spragsint fotoaparatų blykstėms, o Dajana šalia švytėdama žiūrėjo į jį, atrodydama nepaprastai prašmatniai. Jis rankoje laikė šampano taurę, toje pačioje, kuri kadaise glamonėjo ir intymiai tyrinėjo kiekvieną jos kūno centimetrą, o tingi balta jo šypsena buvo tokia pat triuškinamai patraukli, kokia buvo Kolorade, — gal dabar dar patrauklesnė, nes buvo įdegęs saulėje.

— Jis tikrai gražiai atrodo su fraku, — abejingai tarstelėjo Džulė nesmagiai pasijutusiai kompanijai. — Ar nemanot?

— Nelabai, — atsakė Polas, matydamas, kaip bąla jos veidas, dingsta paskutinis rausvumas.

— Kiekvienas vyras su fraku atrodo gražiai, — skubiai pabrėžė Ketrina. — Tik pažiūrėkit į kitus vyrus pobūvyje. Visi jie atrodo gražiai. Net Džekas Nikolsonas su fraku.

Džulė užgniaužė juoką iš bereikalingų Ketrinos pastangų suniekinti Žaką, tačiau nesiliovė žiūrėjusi, kai kamera palengva slinko pro šokančių, besijuokiančių, besišnekučiuojančių žmonių minią, daugumos jų veidai buvo žinomi. Ji stebėjo ir nieko nejautė net tada, kai kažkas šūktelėjo Dajanai: „O gal reikėtų jį pabučiuoti Dajana, sveikinant sugrįžus “. Nevirptelėjusi ji stebėjo, kaip Žakas išsišiepė ir pakluso, ranka apkabindamas Dajaną per liemenį, kai ji ilgai ir karštai jį bučiavo, kas paskatino svečius šypsotis ir ploti. Džulė pakentė visa tai nereaguodama, tačiau kai jis palenkė galvą ir sušnabždėjo kažką Dajanai arba gnybtelėjo jai ausį, erzinantis, meilus gestas pralaužė Džulės emocines barikadas. Šunsnukis, pagalvojo ji, plykstelėjus piktam skausmui, kurį tučtuojau užgniaužė. Ji tvirtai sau priminė neturinti jokio pagrindo ant Žako pykti, nes buvo laimingas, o ji... viduje nebegyva. Jai patiko nieko nebejausti, galų gale toks jos pasirinkimas ir, beje, labai guodžiantis.

Žakas, baigęs trumpą interviu, išėjo drauge su Dajana, tačiau reporterė dar nebuvo baigusi. Kai kamera priartėjo filmuoti stambiu planu, ji šypsodama, kaip kokia bendrininkė, pranešė publikai: „Šį vakarą sklinda gandai, kad netrukus gali įvykti Zakario Benedikto ir jo draugės Dajanos Kouplend santuoka “.

— Kaip gražiai ji elgiasi, — žvaliai tarė Džulė, žiūrėdama į visus. — O, štai ir mūsų vakarienė.

Po pusvalandžio Polas žiūrėjo, kaip Džulė su Ketrina nuėjo į damų tualetą, Džulė vėl giedrai šypsojo, gyvai kalbėjo, kai abi ėjo pro stalelį, stabtelėdamos persimesti keliais žodžiais su draugais. Atitraukdamas susirūpinusį žvilgsnį nuo jos nugaros, Polas pažvelgė į Tedą.

— Kaip manai, kiek svorio ji numetė?

— Per daug. Nors ir dažnai juokiasi, — pridūrė su aštria ironija.

— Ji tvirtos valios.

— Taip. Ji dirba ir žaidžia keršydama.

— Tai geras ženklas, ar ne?

Tedas piktai atsiduso.

— Tai nė velnio nieko nereiškia, tik tiek, kad ji bando pasislėpti nuo prisiminimų.

— Iš kur taip gerai žinai?

— Dar, kai Džulė jaučia stresą, ji organizuoja ir viską tvarko. Per pastarąsias šešias savaites ji ne tik dėstė, treniravo neįgalius vaikus, vedė privačias pamokas, dirbo visuose piliečių ir bažnyčios komitetuose mieste ir ėmėsi atsakomybės už dviejų šimtmečių iškilmes; ji taip pat namuose išklijavo apmušalais visus kambarius, sutvarkė kiekvieną spintelę, stalčių, komodą, kokią tik turi, perdažė garažą. Du sykiu. Dabar ėmėsi abėcėlės tvarka dėlioti produktus virtuvės spintelėse.

Polas vos nepaspringo iš juoko.

— Ką darė?

— Girdėjai, — atsakė Tedas, tačiau nesišypsojo. — Ir tai nejuokinga. Ji beprotiškai įsitempusi ir gali bet kurią akimirką palūžti. O dabar noriu tave kai ko paklausti, — pridūrė jis, lenkdamasis į priekį. — Tu ją įstūmei į šitą košmarą, ir aš taip pat. Mes ją įtikinėjom, kad Benediktas kaltas, kol ji nusileido. Tu privertei ją važiuoti į Meksiką tarsi avelę į skerdyklą ir aš dariau tą patį. Prisiimu savo kaltės dalį. O tu ar neigi savąją?

Polas nustūmė į šalį deserto lėkštelę ir papurtė galvą:

— Ne.

Pasilenkęs į priekį, Tedas trumpai pasakė:

— Todėl mudu turim kažką sugalvoti, kad ištrauktume ją iš šito chaoso!

Polas linktelėjo.

— Pakalbėkim apie tai dar šį vakarą, kai parvešiu Džulę namo.

71

Kadangi Polas negalėjo praleisti nakties Džulės namuose, net platoniškai, nesukėlęs apkalbų audros greta kitų apie jos nenutrūkusius santykius su Benediktu, jis, atvykęs į Kytoną, Tedui ir Ketrinai primygtinai kviečiant, apsistodavo naujajame jų bute.

Paradinės durys buvo nerakintos, kai jis ten atvyko, parvežęs Džulę namo, ir Tedas sėdėjo svetainėje, akivaizdžiai norėdamas pasikalbėti.

— Su ta istorija tarp Džulės ir Benedikto reikia kažką daryti, — pareiškė Tedas, kai tik Polas atsisėdo priešais jį. — Labai norėčiau, kad jis dingtų nuo žemės paviršiaus, bet Ketrina mano, kad kol Džulė kaip nors nesusitaikys su juo, niekada nesusitaikys ir su savimi. Arba su tavimi, jeigu šito tikiesi. Ar ne?