Judith McNaugth - Tobula

— O jeigu po šešių savaičių? Tai pakankamai laiko, kad viskas vėl grįžtų į savo vėžes. Suruošiu pokylį. — Jis valandėlę pamąstė. — Gegužės dvidešimt antrą, jeigu tai tinka tavo tvarkaraščiui.

— Šešios savaitės? Ką gali nuveikti per trumpas šešias savaites?

Žakas kryptelėjo galva į stalelį greta telefono ir be jokių emocijų pareiškė:

— Čia skubūs pranešimai, kuriuos, kaip sako mano perjungiklio operatoriai, turėčiau žinoti, nors jie ir sakė skambinusiems, kad aš čia nepriregistruotas. Žvilgterėk į juos.

Paėmęs pranešimus, Metas pavartė juos. Tarp pranešimų buvo ir du iš keturių didžiųjų studijų vadovų, keleto nepriklausomų prodiuserių ir du iš buvusio Žako agento.

Mesdamas juos šalin, Metas, smagiai šypsodamas, pasakė:

— Visur tas pats. Sveikas, parvykęs namo! Mes žinojom, kad esi nekaltas, o dabar turim pasiūlymą, kuriam neatsispirsi.

— Įnoringi šunsnukiai, ar ne? — pastebėjo Žakas be jokios pagiežos balse. — Juokinga, bet į kalėjimą jie niekad man nesiuntinėjo tokių meilės laiškelių. Dabar jie skambina į kiekvieną viešbutį mieste, kur, kaip jie mano, galėčiau būti apsistojęs, ir palieka žinutes.

Metas nusijuokė, paskui surimtėjo ir prakalbo apie rūpestį, kuris kamavo nuo to laiko, kai tik Žakas išėjo į laisvę.

— Ką darysi su Džule Matison, jeigu ji tave apkaltins...

Žako šypsena dingo, akys virto ledo gabaliukais.

— Niekada daugiau neminėk man jos vardo! — atšovė jis. — Niekada!

Nuo jo tono Metas suraukė antakius, bet daugiau nieko nepasakė. Vėliau, tą patį vakarą, savo kotedže jis paskambino Meredit pranešti jai, kad rytą parskris namo, ir painformuoti, ką dabar veikia Žakas.

— Jis yra gavęs telefonu ištisą paklodę pasiūlymų filmuotis, kurie laukia iš visų Holivudo studijų. Jis nori suruošti vakarėlį po šešių savaičių, dvidešimt antrą, jei mes galėsim ten būti.

Čikagoje Meredit apvyniojo telefono laidą sau aplink pirštą ir atsargiai ištarė vardą, kurio Metas be galo nekentė.

— O kaip su Džule Matison?

— Ji nepakviesta, — sarkastiškai atsakė Metas ir, sušvelninęs savo balsą, pridūrė: — Jeigu manai, kad neprotingai elgiuosi, tu nepatikėsi, kaip reaguoja Žakas, vos paminėjus jos vardą.

Meredit nepasidavė:

— Ar kas nors bent akimirką susimąstė, kaip ji jaučiasi dabar, žinodama, kad jis nekaltas dėl tų žmogžudysčių?

— Be abejo, jaučiasi nusivylusi, kad velniop nuėjo jos didvyrės įvaizdis.

— Metai, kad ir ką galvotum, jinai jį mylėjo. Žinau, kad mylėjo. Mačiau.

— Mes jau tai svarstėm, mieloji, ir pati žinai, tai ginčytinas klausimas. Žakas jos nekenčia ir tai nėra laikina. Būsiu namie rytoj iš ryto. Kaip Marisa?

— Ilgisi tavęs.

Pilnas švelnumo jo balsas pažemėjo:

— O kaip Marisos mamytė?

Meredit nusišypsojo.

— Dar labiau ilgisi tavęs.

69

— Pone Benediktai, ar negalėtume jūsų nufotografuoti su panele Kouplend? — šaukė Los Angeles Daily News reporterė, stengdamasi perrėkti muziką ir penkis šimtus svečių, dalyvaujančių gausiose savaitgalio vaišėse Žako namuose. Žakas jos neišgirdo, ji atsisuko į kitus reporterius ir juokdamasi gūžtelėjo:

— Koks smūgis! — pasakė ji, rankos mostu kviesdama vieną iš penkiasdešimties frakuotų patarnautojų, besisukiojančių po minią su užkandžiais ir gėrimais tiems, kurie nenorėjo vargti, eidami į didelę baltą palapinę, kur maisto tiekėjai vaišino omarais, ikrais ir daugybe kitų gardumynų. Už jų didžiulis plaukimo baseinas su romėniškomis kolonomis knibždėte knibždėjo svečių, kai kurie iš jų apsirengę gėrė ir šūkavo.

— Jis tik šešios savaitės laisvėje, o tik pažiūrėkit! — linksmai kalbėjo ji, imdama taurę su Dom Perignon šampanu nuo padėklo. — Jis pasaulio viršūnėje, aistringesnis negu bet kada. Visi pramonės magnatai čia atvyko, vos tik jam mostelėjus pirštu, netverdami džiaugsmu sulaukę garbės būti pakviesti į jo „sugrįžimo pokylį“. — Ji gurkštelėjo šampano ir tam, kad pokalbis nenutrūktų, patikėjo, ką dauguma jau žinojo. — Jo agentas sako, kad Paramount , Universal ir Fox studijos siūlo jam bet kokį scenarijų, kurio jis tik norėtų, ir už kitą filmą jam duoda ligi 20 milijonų. Jis nori dvidešimt penkių ir didesnės pajamų dalies.

— Neblogai tam, kuris penkerius metus nedalyvavo versle, — juokaudamas tarė CBS reporteris; jis, taip pat kaip ir Daily News reporteris, skrupulingai vengė žodžio „kalėjimas“ ne dėl to, kad būtų labai taktiškas, bet greičiau dėl praktiškų sumetimų. Žako spaudos atstovas išaiškino visiems reporteriams, kuriems pavyko patekti į šitą pobūvį, kad yra trys dalykai, apie kuriuos užsiminęs būsi išmestas ir visam laikui prarasi galimybę ateityje gauti iš jo interviu. Tos visam laikui uždraustos temos buvo jo kalinimas, jo mirusi žmona ir Džulė Matison.

NBC reporteris žvilgterėjo į rankinį laikrodį, apsidairė savo operatoriaus ir pamatė jį stovintį šalia plaukimo baseino, bandantį flirtuoti su kažkokia žvaigždute, vilkinčia itin trumpą spandekso suknele, su gilia iškirpte.

— Jo spaudos atstovas sakė, kad, jeigu per pobūvį nelįsim prie jo, jis visiems mums duosiąs dviejų minučių interviu ir pozuosiąs kelioms nuotraukoms. Jeigu jis to netrukus nepadarys, negalėsiu šios juostos pateikti dešimtos valandos žinioms.

Tarytum galiausiai supratusi jų dilemą, Selė Morison, daugelį metų tvarkiusi visus Žako reikalus, susijusius su žiniasklaida, rankos mostu parodė, kad jie susiburtų į krūvą, paskui per minią nusigavo ten, kur Žakas klausėsi trijų prodiuserių, besivaržančių dėl jo dėmesio, o Dajana Kouplend laikėsi įsikibusi jam į dešinę parankę. Jiems bežiūrint, Selė užkalbino jį, jis linktelėjo, permetė žvilgsniu reporterius ir, atsiprašęs jį apsupusio būrelio žmonių, nuėjo prie reporterių drauge su Dajana.

70

— Kaip smagiai praleidau vakarą, — entuziastingai pareiškė Ketrina, kai įėjo į restorano paviljoną, kur jau sėdėjo jos vyras, Džulė ir Polas Ričardsonas. Eiti į kiną šeštadienio vakarą, paskui pas Mandilosą pavakarieniauti tapo ritualu per pastarąsias tris savaites, kai Džulė nusprendė mestis į pilną keršto gyvenimą, kuris visus daugiau išgąsdino, negu nuramino.

— Argi ne smagu? — klausė ji, žiūrėdama į jų giedrus šypsančius veidus.

— Fantastiška, — pritarė Tedas.

— Puiku, — patvirtino Polas.

Jis apglėbė ranka Džulę per pečius:

— Kaip manai? — juokavo jis. — Ar atsakytum, jog tai, kad mes visi kartu susirenkam kiekvieną savaitgalį, smagu, fantastiška ar puiku?

— Nuostabu, — tučtuojau pripažino Džulė. — Ir oras koks šiandien malonus, ar ne? Gegužė visada buvo mano mėgstamiausias mėnuo.

Per tas šešias savaites, kai Žakas buvo paleistas iš kalėjimo, pasikeitė ne tiktai oras. Pereitą mėnesį, tėvas Matisonas Keihilų svetainėje tyliai iš naujo sutuokė Tedą ir Ketriną.

Polas Ričardsonas atvyko iš Dalaso į jų vestuves, ir jų savaitgaliai tapo tradicija. Tačiau Džulės tėvas dabar jau laidė užuominas, kad džiaugtųsi, galėdamas sutuokti dar vieną porą, kai Polas ir Džulė bus pasiruošę. Polas buvo pasiruošęs, o Džulė ne. Nors išoriškai ji atrodė linksma ir gyva, iš tikrųjų buvo pasiekusi palaimingos nejautros bet kokiam giliam jausmui būseną ir tai jai patiko. Laikėsi jos įsitvėrusi ir įnoringai puoselėjo ją. Galėjo juoktis, šypsotis ir dirbti, ir žaisti, ir jaustis labai gerai. Ne geriau. Ir tikrai ne blogiau. Tokia stipri buvo jos emocinė pusiausvyra, kad per Tedo ir Ketrinos vestuves neišliejo nė vienos sentimentalios ašaros, nors ir jautėsi labai labai laiminga. Visas savo ašaras buvo išverkusi dėl Žako, o dabar buvo radusi ramų uždarumą, kurio niekas nebegalėjo suardyti arba pramušti.