Judith McNaugth - Tobula

— Puikiai praleidau savaitgalį, — pasakė jis ir šaipydamasis pridūrė: — nors ir privertei mane žaisti futbolą su neįgaliais vaikais, kurie mane nuvarė nuo kojų.

Ji nusišypsojo ir jo veidas sušvelnėjo.

— Man patinka, kai man šypsaisi, — sukuždėjo jis. — Ir tam, kad būčiau tikras, jog tu šypsai, kada tik pagalvoji apie mane, nupirkau tau kai ką.

Įkišęs ranką į kišenę, ištraukė plokščią aksominę dėželę ir įdėjo jai į rankas, žiūrėdamas, kaip Džulė ją atidaro. Joje buvo mažytis auksinis klounas su miniatiūrinėmis safyro akimis, pakabintas ant ilgos gražios grandinėlės. Kai Džulė atsargiai nuėmė grandinėlę, pastebėjo, kad klouno rankos ir kojos krypuoja, ir ėmė juoktis.

— Koks gražus, — apsidžiaugė ji, — ir juokingas.

— Gerai. Nusisek šią grandinėlę ir pasimatuok, — pasakė jis, pastebėjęs plonytę grandinėlę po apykakle.

Džulė instinktyviai čiupo už grandinėlės, bet per vėlai. Polas jau buvo ją ištraukęs ir pamatęs vestuvinį žiedą, kurį Žakas turėjo savo kišenėje Meksike.

Tylomis keikdamasis, jis griebė jai už pečių.

— Kodėl? — paklausė jis, akivaizdžiai stengdamasis jos nesupurtyti. — Kodėl kankini save tai nešiodama? Tu pasielgei teisingai, įduodama jį!

— Žinau, — atsakė Džulė.

— Tai leisk jam dingti, po velnių! Jis kalėjime ir liks ten iki gyvenimo galo. Tu turi savo gyvenimą — gyvenimą, kurį turėtų užpildyti vaikai ir vyras. Ko tau reikia, — pasakė jis jau kiek švelniau, rankoms slystant jai per pečius, — tai vyro, kuris pasiguldytų tave į lovą ir priverstų pamiršti, kad esi kada nors gulėjusi su kitu. Žinau, Džule, kad gulėjai, — pasakė jis, kai jos akys staiga susidūrė su jo akimis. — Ir tai nesvarbu.

Ji kilsterėjo smakrą ir ramiai, oriai atsakė:

— Kai man tai bus nebesvarbu, būsiu pasirengusi kam nors kitam. Bet ne anksčiau.

Plėšomas nevilties ir linksmumo, Polas nykščiu palietė jai smakrą.

— Dieve, kokia tu atkakli. Ką tu darytum, — pusiau rimtai paklausė jis, — jeigu aš išvažiuočiau į Dalasą ir niekada nebegrįžčiau?

— Man labai tavęs trūktų, — atsakė ji.

— Tu, ko gero, manai, kad tuo kol kas ir pasitenkinsiu? — irzliai pasakė jis, nes tai buvo teisybė.

Atsakydama ji drąsiai jam nusišypsojo ir palingavo galvą.

— Tu iš galvos kraustaisi dėl mano motinos virtuvės.

Juokdamasis jis čiupo ją į glėbį.

— Aš dėl tavęs kraustausi iš galvos. Pasimatysim kitą savaitgalį.

65

— Tikriausiai tai kokia nors klaida, — pasakė Emilė, nuo savo vyro nukreipusi žvilgsnį į jo buhalterį. — Mano tėvas niekada nepirktų akcijų ir niekada neinvestuotų pinigų ten, kur prikišo pirštus Tonis Ostinas, nieku būdu, jei žinotų, kad Tonis ten įsipainiojęs.

— Faktai rodo ką kita, panele Makdenjels, — ramiai tarė Edvinas Ferčaildas. — Jis investavo daugiau kaip 4 milijonus dolerių iš jūsų globos fondo į TA Productions , priklausiančią ponui Ostinui. Viskas buvo sąžininga, užtikrinu jus, nors, be abejo, nepelninga ir jūsų tėvo blogai patarta, nes Ostinas tuos pinigus naudojo išimtinai savo pragyvenimo išlaidoms. Aš nenoriu pasakyti, kad jūsų tėvas kaip nors kenkė, — užtikrino jis, kai ji ir toliau susiraukusi žiūrėjo į jį. — Jūsų tėvas pirko TA Productions akcijas jums, ir akcijos jūsų vardu. Vienintelė priežastis, privertusi mane šįsyk tai iškelti, ta, kad kaip naujas jūsų finansų patarėjas manau, jog metas parduoti akcijas vėl Ostino paveldėtojams, jeigu jie pirktų, arba atiduoti jas už vieną pensą, kad mes galėtume nebijoti nuostolių per kitą bendrųjų mokesčių atskaitymą.

Emilė iš visų jėgų stengėsi sudėstyti savo mintis nuosekliai.

— Ką mano tėvas sakė apie šias blogas TA Productions investicijas?

— Ne man svarstyti tai su juo arba abejoti jo sprendimais. Jis tvarkė jūsų fondą nuo pat jūsų vaikystės, tad sprendimas investuoti jūsų pinigus — išimtinai jo reikalas. Visa tai teisinga tarp jūsų ir jo.

Vienintelė priežastis, kodėl esu čia įpainiotas, ta, kad aš daugelį metų tvarkiau jūsų vyro finansinius reikalus dėl bendro pajamų mokesčių atskaitymo.

— Mano tėvas tikriausiai negalėjo suprasti, kad pats Tonis ir buvo TA Productions , — konstatavo Emilė.

Balti Ferčaildo antakiai pakilo dėl to, ką jis laikė klaidinga.

— Jeigu norit šitaip galvoti, — pasakė jis.

— Nekyla klausimas, ką aš noriu galvoti, — atsakė ji, šiurkščiai nusijuokusi, — tik tai, kad mano tėvas buvo apgautas, priverstas pirkti akcijas Tonio bendrovėje... Tai grynas makiavelizmas. Jis niekino tą žmogų.

— Nesuprantu, kaip jis galėjo būti apgautas, — nenorėjo sutikti Emilės vyras, išlaikydamas neutralų toną, žinodamas, kokia jautri ji buvo tėvo atžvilgiu. — Mudu su Edvinu šiandien kiek anksčiau svarstėm tai telefonu, ir nėra jokių abejonių, kad tavo tėvas nusipirko akcijas tiesiai iš Ostino.

— Kas verčia tave taip sakyti?

— TA neužsiima akcijų mainais. Kaip Edvinas minėjo prieš kelias minutes, tai privati kompanija, ir vienintelis būdas pirkti jų akcijas būtų iš paties Ostino arba jo atstovo.

Emilė žvilgsnį nukreipė į buhalterį.

— Ar jis turėjo kokį atstovą?

Edvinas Ferčaildas papurtė galvą ir užsidėjo akinius, atidžiai studijuodamas kažkokio dokumento kopijas.

— Jis tikrai nėra niekam mokėjęs už tai, kad kas nors jam atstovautų ar dirbtų už jį bet kokiose pareigose. Pagal TA korporacijos chartiją, kuri Sakramente žinoma visiems, Ostinas buvo vienintelis savininkas, direktorius ir akcininkas. Aš patikrinau kelis savo šaltinius; jis taip pat buvo ir vienintelis tarnautojas.

Nusiėmęs akinius, pažvelgė į sunkų auksinį Rolekso laikrodį ant savo riešo ir tarė:

— Jau po šešių. Neketinau taip ilgai jūsų gaišinti, bet mes peržiūrėjom viską, ką reikėjo apsvarstyti. Jeigu ketinat mėginti TA akcijas parduoti Ostino paveldėtojams, kuo anksčiau kreipsitės į juos, tuo geriau. Vėliau jie greičiausiai bus įtraukti į testamento tvirtinimo procedūras. Vos tik jūs man pranešk, ar žadat akcijas laikyti arba jas parduoti, baigsiu jūsų numatomų kitų metų mokesčių projektą.

Dikas linktelėjo, ir Ferčaildas kreipėsi į Emilę, jo tonas buvo taikus:

— Nenusiminkit, panele Makdenjels. Nors jūsų tėvas prarado jūsų keturis milijonus Ostino kompanijai, mes galėsime tai paimti kaip mokesčių atskaitymą iš kitų jūsų investicijų. Mokesčiai sumažins jūsų nuostolius ne mažiau kaip 3 milijonais.

— Neišmanau apie finansus ir mokesčius, — prisipažino Emilė abiem. — Paprastai tėvas man visa tai tvarkydavo.

— Tokiu atveju turėtumėt su juo apsvarstyti TA akcijų klausimą. Jis įsigijo beveik 20 akcijų per pastaruosius penkerius metus ir tikriausiai turėjo galvoje kokį pelno planą, apie kurį mes nieko nežinom. Gal jis sugebės nurodyti jums kokį nors pagrindą, kodėl būtų išmintinga tas akcijas palaikyti dar kiek ilgiau.

Emilė ištiesė jam ranką ir paspaudė.

— Ačiū, pone Ferčaildai, taip ir padarysiu.

— Prieš tai, — kreipėsi į ją Ferčaildas, kai Emilė įsikibo savo vyrui į parankę, — noriu jus patikinti, kad visais kitais atžvilgiais jūsų tėvo globa jūsų finansams buvo be priekaištų. Jūsų pinigus jis investavo išmintingai ir atsiskaitė už kiekvieną pensą, išleistą per pastaruosius penkiolika metų, įskaitant ir pinigus, investuotus į TA Productions .

Emilės veidas sustingo.

— Man nereikia, kad jūs ar kas nors kitas sakytų man, kad mano tėvas paisė mano interesų. Jis visada taip darė.