Judith McNaugth - Tobula

Ji turėjo mokinių, kuriuos reikėjo mokyti, futbolo komandas — treniruoti. Jai reikia dirbti, ji privalo dirbti. Ji neturi teisės palūžti.

— Polai, — tarė ji truputėlį virpėdama, kai pagaliau prisiskambino. — Privalau jį pamatyti, privalau paaiškinti...

Jo balsas buvo užjaučiantis, malonus ir ryžtingas.

— Kol kas tai neįmanoma. Kurį laiką Amarile niekas negalės jo lankyti.

— Amarile? Tu pažadėjai man, kad jis bus paguldytas į psichiatrinę ligoninę diagnozei ir gydymui!

— Sakiau, kad bandysiu tai padaryti ir padarysiu, bet tam reikia laiko ir...

— Nekalbėk man apie laiką, — perspėjo ji, tačiau liko susitvardžiusi. — Tas prižiūrėtojas — pabaisa. Jis sadistas, galėjai tai matyti, kai jis buvo Meksike. Leis mušti Žaką, kol jis...

— Hedlis nepalies jo, — švelniai nutraukė ją Polas. — Tiek galiu tau pažadėti.

— Kaip galiu būti tikra? Privalau būti tikra!

— Esu tuo tikras, nes pasakiau jam, kad mes norėsim apklausti Benediktą dėl kaltinimo pagrobimu ir jis turi būti geros būklės. Hedlis žino, kad aš jo nemėgstu, ir žino, kad nejuokauju. Jis nekrės pokštų nei su manimi, nei su FTB, tuo labiau kad kalėjimo vadovybė tikrina jį dėl sukilimo, įvykusio pereitą mėnesį. Tarnyba ir savas kailis jam per brangūs.

— Aš nedalyvausiu Žako apkaltoje pagrobimu, — primygtinai priminė jam Džulė.

— Žinau, — atsakė Polas, ramindamas ją. — Tai buvo tiktai priemonė išlaikyti Hedlį kontroliuojamą, nemanau, kad šito iš tiesų prireiktų. Kaip jau sakiau, jis žino, kad kalėjimo vadovybė atlieka tyrimą ir įdėmiai jį stebi.

Džulė atsiduso su palengvėjimu, o jis patarė:

— Atrodo, šiandien tau geriau. Pailsėk. Atvažiuosiu tavęs aplankyti savaitgalį.

— Nemanau, kad tai gera mintis ...

— Ar nori mane matyti, ar ne? — ryžtingai pertraukė jis Džulę. — Gali rūpintis Benediktu, bet man rūpi tu. Jis žudikas, o tu padarei, ką privalėjai padaryti dėl jo ir dėl visų kitų. Ir nebandyk galvoti kitaip.

Džulė linktelėjo, tikindama save, kad jis teisus.

— Man bus gerai, — tarė ji. — Tikrai bus.

Pakabinusi ragelį, ji pažvelgė į Ketriną ir Tedą.

— Bus, — pažadėjo jiems. — Pamatysit. Taip malonu žinoti, — kalbėjo ji su lūpose virpančia šypsena, — kad kažkas gera radosi iš šio košmaro — judu abu.

Jų verčiama Džulė suvalgė pusryčius, tada pakilo nuo stalo ir vėl surinko telefono numerį.

Tvirtai pasiryžusi paraginti Metą Farelą panaudoti savo nemažą įtaką, kad Žakas būtų paguldytas į ligoninę, ji surinko jo buto numerį Čikagoje. Jo sekretorė juos sujungė, bet, kai Metas Farelas paėmė ragelį, jo reakcija į jos skambutį buvo blogesnė, negu Džulė būtų galėjusi įsivaizduoti.

— Tu pikta, klastinga kalė, — išrėžė jis. Jo balsas šnypštė iš įsiūčio. — Tau derėjo būti aktore! Nesuprantu, kaip buvau toks kvailas, kad patikėjau tavo vaidyba ir leidau tau pasinaudoti manimi Žakui sugauti! — jis padėjo ragelį. Džulė spoksojo į tylintį telefono ragelį savo rankoje, kol palengva ėmė suvokti, kad Žako draugas tikriausiai nemano, jog Tonio Ostino mirtis — Žako darbas. Pasiekti savo tikslą ir reabilituoti save jai buvo būtina. Ji paskambino į Čikagą, gavo Bankroft & Company pagrindinės universalinės parduotuvės numerį ir paprašė pakviesti Meredit Bankroft. Kai Meredit sekretorė prieš sujungdama primygtinai reikalavo Džulės pavardės, Džulė buvo įsitikinusi, kad Meredit atsisakys kalbėti. Tačiau po kelių minučių iš tolumos pasigirdo Meredit balsas — šaltas, santūrus, tačiau ji bent neatsisakė kalbėti.

— Ką jūs, Džule, norėtumėt apsvarstyti su manimi? — pasiteiravo ji.

Nepajėgdama išvengti maldaujančio tono, Džulė pasakė:

— Prašau tik mane išklausyti. Skambinau jūsų vyrui prieš kelias minutes klausdama, ar jis galėtų panaudoti savo įtaką, kad Žakas būtų perkeltas į psichiatrinę ligoninę, o jis padėjo ragelį, dar man nespėjus paklausti.

— Nesistebiu. Jis labai jūsų nekenčia.

— O jūs? — pasiteiravo Džulė, rydama seiles, kad kiek aprimtų. — Ar tikit, kaip ir jis, kad tą vakarą, kai jūs čia buvot, aš surezgiau planą Žakui sugauti ir jam įduoti, ir tuo tikslu pasinaudojau jumis abiem.

— Nejaugi ne? — paklausė Meredit, bet Džulė pajuto dvejonę jos balse ir įsitvėrė jos.

Žodžiams iš nevilties chaotiškai byrant, ji kalbėjo:

— Jūs negalit taip manyti. Prašau, prašau, nemanykit taip. Aš nuvykau aplankyti jo senelės po to, kai jūs buvot čia, ir ji pasakė man teisybę, kaip mirė Žako brolis. Meredit, Žakas jį nušovė! Trys žmonės, kurie jį buvo užrūstinę, nebegyvi. Aš negalėjau jam leisti nužudyti dar daugiau žmonių, privalot tai suprasti ir patikėti...

Už šimtų mylių Meredit atsilošė savo kėdėje ir ėmė trinti sau smilkinius, prisimindama juoką ir meilę Džulės svetainėje.

— Aš... aš jumis tikiu, — galiausiai tarė Meredit. — Tą vakarą, kai mudu su Metu buvom jūsų namuose, tai negalėjo būti jūsų darbas. Jūs jį labai mylėjot ir tai net negalėjo ateiti jums į galvą.

— Ačiū, — paprastai sukuždėjo jinai. — Sudie.

— Ar jums bus viskas gerai? — paklausė Meredit.

— Aš nebeprisimenu, kaip jautiesi, kai „viskas gerai“, — pasiguodė Džulė, bejėgiškai juokdamasi, paskui susitvardė ir mandagiai patikino: — Man bus gerai. Aš susidorosiu.

64

Per kitas savaites Džulė dorojosi su savimi vieninteliu jai žinomu būdu: visiškai vengė televizoriaus ir radijo, pasinėrė į darbą ir į dešimtį visuomeninės bei bažnytinės veiklos sričių, ir darbuodavosi tol, kol vakare išvargusi griūdavo į lovą. Ji ėmėsi individualių pamokų, savo noru pasisiūlė vadovauti bažnyčios fondo lėšų rinkimui, sutiko pirmininkauti Kytono dviejų šimtų metų jubiliejaus šventei, kuri buvo numatyta paskutinę gegužės savaitę su fejerverkais ir šokiais parke, ir karnavalu. Niekas Kytone neabejojo, kas Džulę vertė taip karštligiškai griebtis veiklos, bet dienoms bėgant žmonių slapti ir pasigailėjimo pilni žvilgsniai tapo vis retesni ir jie niekada nebūdavo tokie kvaili ir tokie beširdžiai, kad ją sveikintų už vyro, kurį mylėjo, įdavimą.

Dienos virto savaitėmis, kurios prabėgo pašėlusiai dirbant, tačiau palengva, labai palengva Džulė ėmė atgauti pusiausvyrą. Būdavo dienų, kai ji iš tiesų keturias ar penkias valandas negalvodavo apie Žaką, naktų, kai prieš užmigdama neskaitydavo jo vienintelio laiško, aušrų, kai negulėdavo nemiegodama, sausas akis įbedusi į lubas, prisimindama tokius dalykus kaip jų kvailą mūšį sniego gniūžtėmis arba jų nuostabią sniego pabaisą, ar kimius pašnibždomis jai tariamus meilius žodžius, jiems mylintis.

Polas kiekvieną savaitgalį praleisdavo Kytone, iš pradžių apsistodavo motelyje, vėliau, pakvietus jos tėvams, — jų namuose, ir visas miestas ūžė, kad FTB agentas, kuris buvo atvykęs į Kytoną suimti Džulės Matison, įsimylėjo ją. Tačiau Džulė primygtinai stengėsi apie tai negalvoti. Priešingu atveju ji būtų priversta Polui prisipažinti, jog jis veltui gaišta laiką, o ji norėjo ir toliau su juo matytis. Jai to reikėjo, nes Polas prajuokindavo ją. Ir dėl to, kad jis jai priminė Žaką. Ir šitaip jie išeidavo iš namų keturiese su Tedu ir Ketrina, o paskui jis palydėdavo ją namo ir pabučiuodavo, linkėdamas labos nakties, kaskart vis aistringiau. Tai įvyko jam leidžiant šeštą savaitgalį Kytone, kai kantrybė ir santūrumas ėmė krikti. Jie kartu su Tedu ir Ketrina buvo kine, ir Džulė pakvietė visus tris į savo namus išgerti kavos. Išėjus Tedui su Ketrinai, Polas čiupo jai už rankų ir privertė ją atsistoti.