Judith McNaugth - Tobula

Džulė sustojo kaip įbesta, nejausdama, kad ją stumdo ir pro ją grūdasi srautai besijuokiančių, kalbančių žmonių, kurie stengėsi lankstu apeiti ją ir išsiveržti iš oro uosto. Ji lėtai apsigręžė, žvilgsnis praslydo pro Polą Ričardsoną, kuris stabtelėjo ir atrodė besišnekąs su Tedu... pro grupę besijuokiančių meksikiečių, skubėjusių prie jos... pro aukštą, gunktelėjusį senyvą vyriškį žilstančiais plaukais, kuris nešėsi lagaminą, palenkęs galvą... pro motiną su vaiku... Senis! Džulės žvilgsnis staigiai nukrypo atgal į jį kaip tik tada, kai jis palengva pakėlė galvą ir pažvelgė į ją... jo šiltos šypsančios auksinės akys.

Tyliu riktelėjimu perspėjusi jį, Džulė žengė į priekį, vieną, du žingsnius ir leidosi bėgti, grūsdamasi pro minią, mėgindama įsiterpti tarp jo ir pavojaus, bet tuo metu vyriškas balsas nugriaudėjo: „SUSTOKIT. NĖ IŠ VIETOS, BENEDIKTAI!“

Žakas sustingo, vyrai čiupo jį ir bloškė prie sienos, tačiau jo žvilgsnis liko prikaustytas prie Džulės, įnirtingai įspėdamas ją neiti artyn. Kilo nežmoniškas triukšmas, keleiviai šaukė vienas per kitą, stengdamiesi pasitraukti iš kelio Meksikos policininkams, kurie bėgo į priekį, traukdami pistoletus, ir Džulė išgirdo save šaukiant jiems:

— Nesužeiskit jo! Nesužeiskit jo!

Polas Ričardsonas čiupo ją ir atitraukė atgal.

— Jie jį sužalos! — rėkė ji, muistydamasi jo rankose, kad ką nors pamatytų pro aplinkui ją susibūrusių vyrų kūnus. — Jie sužeis jį, sužeis jį!

— Viskas baigta! — sušuko Polas jai į ausį, mėgindamas ją sulaikyti ir nuraminti. — Tvarkoj. Viskas baigta!

Pagaliau žodžiai pasiekė jos sąmonę, ir Džulė sustingo. Negalėdama išsilaisvinti ar nežiūrėti, ji stebėjo, paralyžiuota skausmo, kaip Žakas buvo apsuptas ir iškratytas, prižiūrint žemaūgiui vyriškiui retėjančiais plaukais, kuris pasirodė esąs atsakingas už viską. Jis šypsojo, sekdamas, kaip Žaką krato meksikiečių policija, ir Džulė išgirdo jį sakant:

— Mes grįžtame namo, Benediktai, ir būsim drauge labai labai ilgai... — Jis nutilo, kai vienas iš policininkų ištraukė kažką Žakui iš kišenės ir ištiesė ranką. — Kas čia? — piktai paklausė jis.

Policininkas įmetė tą daikčiuką jam į delną, ir Džulė pajuto, kaip visas kūnas stingsta nuo piktos šypsenos, kai jis nuo daikto savo delne pažvelgė į bereikšmį Žako profilį.

— Kaip miela! — tyčiojosi jis, paskui staiga atsigręžė į Džulę ir žengė į priekį. — Aš prižiūrėtojas Hedlis, — prisistatė tiesdamas ranką. — Galvą guldau, šitas buvo skirtas jums.

Džulė nereagavo, nes Žakas dabar žiūrėjo į ją, ir nuo jo akių išraiškos jai norėjosi numirti. Jis be žodžių sakė, kad ją myli. Atsiprašo. Atsisveikina.

Jis dar galvojo, kad ji atsitiktinai juos atvedė pas jį.

— Paimk! — nuožmiai įsakė Hedlis.

Krūptelėjusi nuo jo tono, Džulė automatiškai ištiesė delną.

Daiktas, kurį jis įmetė į delną, buvo plonas deimantinis sutuoktuvių žiedas.

— O, ne! — suvaitojo ji, spausdama žiedą sau prie krūtinės, ir ašaros ėmė srūti jos skruostais. — Ne, ne, ne.

Ignoruodamas ją, Hedlis atsigręžė į meksikiečių policiją:

— Išgabenkit jį iš čia, — įsakė, mostelėjęs galva į duris, kur dešimtys policijos automobilių su besisukančiais švyturėliais buvo tylomis suvažiavę. Bet kai meksikiečių policininkai stūmė Žaką į priekį, Hedlis, matyt, pagalvojo, kad čia kažkas ne taip. — Palaukit, — paliepė jis, tada atsisuko į Džulę, ir kai Žakas buvo nutemptas šalia jos, pasakė perdėtai maloniai pikdžiugiškai šypsodamas:

— Panele Matison, aš buvau labai šiurkštus, nepadėkojau jums už bendradarbiavimą. Jei nebūtumėt padėjusi mums sukurti šio plano, taip ir nebūtume niekada sugavę Benedikto.

Žakas staiga kilsterėjo galvą, jo žvilgsnis nukrypo į kaltės priblokštą Džulės veidą ir ji baisiausiai kentėdama žiūrėjo, kaip iš pradžių jo akyse pasirodė netikėjimas, o paskui neapykanta. Tokia neapykanta, kad įsitempė visi jo veido raumenys ir virto įniršio kauke. Prasiveržus pykčiui, jis pasisuko į tuos, kurie jį buvo suėmę, ir puolė prie durų.

— Laikykit tą nevidoną! — sušuko Hedlis, ir išgąstis jo balse privertė panikos apimtus meksikiečius policininkus staiga griebtis lazdų.

Džulė išgirdo, kaip trinkteli medis, atsimušęs į kaulą, sausgysles, pamatė Žaką, suklumpant ant grindų, ir pašėlo, kai jie vėl iškėlė savo lazdas jam dar sykį trenkti. Ištrūkusi iš Polo rankų, ji puolė prie Hedlio. Dejuodama iš beprotiško skausmo dėl vyro ant grindų, nagais draskė Hedliui skruostą ir spardė jį, apimta pašėlusio įsiūčio, o Polas bandė ją sulaikyti. Hedlis sugniaužė kumštį, norėdamas jai užvožti, bet sustojo išgirdęs įniršusio Polo įspėjimą:

— Tu, nevidone, sadiste, tik paliesk ją ir aš tau parodysiu!

Pakėlęs galvą, riktelėjo vienam iš savo vyrų:

— Atvesk čia gydytoją! — Tada mostelėjo galva į Hedlį ir paliepė: — Ir išveskit jį iš čia!

Bet jam nereikėjo rūpintis, kaip nutraukti dar vieną nelygią kovą... Džulė nualpo ir tarsi nebegyva palengva nuslydo žemyn jo glėbyje.

62

Daktaras Delorikas išėjo iš Džulės miegamojo, nešinas juodu krepšiu, ir padrąsinamai nusišypsojo susirūpinusiai Džulės šeimai ir Ketrinai, kurie susibūrę svetainėje laukė jo prognozės.

— Ji tvirta. Po dvidešimt keturių valandų fiziškai bus visai sveika. Jei norit, galit įeiti ir palinkėti jai labos nakties. Ji gavo daug raminamųjų ir nežinos, kad jau rytas, ne naktis, gali nereaguoti ar net neprisiminti, kad jūs čia buvot, bet gal tada jai bus lengviau ilsėtis. Praeis kelios dienos, kol ji pasijus norinti grįžti į darbą.

— Paskambinsiu jos direktoriui ir paaiškinsiu, — skubiai tarė ponia Matison, atsistodama, išgąstingai žvelgdama į praviras Džulės kambario duris.

— Jums nereikės nei jam, nei kam nors kitam daug aiškinti, — tiesiai pasakė daktaras Delorikas. — Jeigu dar nebuvot įsijungę televizoriaus, vis tiek gal žinot, kad tai, kas vakar vakare įvyko Meksike, pasakojama visose eterio žinių programose šį rytą, transliuojamos vaizdo medžiagos, nufilmuotos atostogaujančiųjų, kurie į oro uostą buvo įsinešę vaizdo kameras. Gera žinia ta, kad, nepaisant smurto, kurio iš Meksikos policijos sulaukė Benediktas, šitose vaizdajuostėse Džulė užfiksuota kaip didvyrė, kuri bendradarbiavo vykdant planą žudikui sugauti.

Šeši veidai žvelgė į jį be jokio pasitenkinimo jo „gera žinia“, todėl vilkdamasis paltą, jis pridūrė:

— Kas nors turėtų likti su ja per artimiausias dvidešimt keturias valandas — tik akį užmesti ir užtikrinti, kad kas nors bus čia, kai ji atsibus.

— Mes liksime, — pasiūlė Džeimsas Matisonas, apkabindamas savo žmoną.

— Judu abu važiuosit namo ir nors kiek numigsit, jeigu norit nemokamo daktaro patarimo, — ryžtingai pasakė daktaras Delorikas. — Jūs atrodot išsekę. Mere, nenorėčiau jūsų guldyti į ligoninę, jūsų širdis ir taip silpna.

— Jis teisus, — neginčijamu tonu patarė Tedas. — Judu eikit namo ir šiek tiek pailsėkit. Karlai, tu ir Sara eikit į darbą ir, jeigu norit, grįžkit čia vakare. Aš, šiaip ar taip, laisvas per kitas dvi dienas, todėl liksiu čia.

— Jokiu būdu, — prieštaravo Karlas. — Tu nuo užvakar nemiegojai ir, be to, miegi kaip užmuštas. Jeigu miegosi, neišgirsi, jei Džulei tavęs prireiks.

Tedas jau žiojosi ginčytis, bet rado geresnį sprendimą.

— Ketrina, — kreipėsi į ją atsigręždamas, — ar liksi čia su manimi? Antraip Karlas ir Sara praras pusę darbo dienos, su manimi besiginčydami. O gal turi kitokio darbo?