Judith McNaugth - Tobula

— Norėčiau, — paprastai sutiko Ketrina.

— Vadinasi, nuspręsta, — užbaigė tėvas Matisonas, ir visa šeima per holą patraukė į Džulės miegamąjį, o Ketrina nuėjo į virtuvę pagaminti Tedui lengvų pusryčių.

— Džule, brangute, čia aš, tėtis. Mama čia su manimi.

Apsvaigusi Džulė pajuto, kaip kažkas liečia jai kaktą, o iš labai labai toli girdėti tėvo kuždėjimas:

— Mes mylime tave. Viskas bus gerai. Miegok.

Tada pasigirdo motinos balsas, ašaringas ir švelnus:

— Tu labai narsi, mieloji. Visada buvai narsi. Saldžių sapnų.

Kažkas baisiai dygaus brūkštelėjo jai per skruostą, privertęs ją krūptelėti ir nugręžti galvą, o šiurkštus Karlo juokas nuskambėjo jai ausyje.

— Kas šitaip elgiasi su mylimiausiu broliu vien dėl to, kad jis dar nesiskutęs... Myliu tave, brangute.

O tada Tedas pašaipiai tarė:

— Užteks Karlui riesti nosį! Aš tavo mylimiausias brolis. Mudu su Ketrina esam čia. Jeigu atsibusi, tik pašauk mus ir mes šoksim visom keturiom tau patarnauti.

Švelnus Saros balsas sušnibždėjo:

— Ir aš tave myliu, Džule. Saldžių sapnų.

Paskui balsai nutolo, nugrimzdo į tamsą, susimaišydami su visais kitais keistais garsais ir trikdančiais žmonių vaizdais, jie bėgo, šaukė, stumdėsi tarp ginklų, besisukančių švyturėlių ir ledinių akių, tarsi durklais badančių ją, o lėktuvo varikliai vis riaumojo ir riaumojo, ir riaumojo.

Ketrina išgirdo užsidarant paradines duris, dėdama ant padėklo skrebutį, džemą ir stiklinę apelsinų sulčių. Kaip vakar buvo žadėjęs, Tedas paskambino jai šįryt, vos tik parvežęs Džulę namo, bet kai atvyko Ketrina, šeima jau buvo susirinkusi, todėl visa, ką ji sužinojo apie tai, kas įvyko Meksike, buvo trumpas ir, be abejo, sušvelnintas variantas, kurį Tedas pateikė susirūpinusiems tėvams.

Nešina padėklu, ji pasuko į svetainę, paskui stabtelėjo, pamačiusi Tedą, sėdintį ant sofos, palinkusį į priekį, alkūnėmis įsirėmusį į kelius, galvą laikantį delnuose. Šitos beribės nevilties poza, kurią ji akies mirksniu perprato, radosi ne šiaip iš nuovargio.

— Baisu buvo Meksike, ar ne? — ramiai pasiteiravo ji.

— Daugiau negu baisu, — atsakė jis, trindamas delnais veidą, o ji tuo tarpu padėklą pastatė ant stalelio ir pati atsisėdo kitame sofos gale. Atsirėmęs rankomis į kelius, jis atsuko galvą į ją ir ėmė pasakoti:

— Tai buvo košmaras. Vienintelė mažytė paguoda, kad dar prieš prasidedant tam siaubui, Džulė buvo tokia isteriška, tokia pervargusi, kad, esu tikras, ji nesuvokė nė pusės to, kas vyko. Be to, Polas Ričardsonas sugebėjo ją laikyti ten, kur pusę reginio jai užstojo ta sumaištis, todėl ji negalėjo gerai matyti, tuo tarpu aš, — niūriai pridūrė jis, — buvau tokioje vietoje, iš kur viską puikiai mačiau ir nebuvau apimtas isterijos. Jėzau, buvo blogiau, negu galėjau įsivaizduoti...

Kai jis atrodė nebežinąs, kaip pradėti aiškinti, Ketrina paklausė:

— Nori pasakyti, kad Benediktas smarkiai priešinosi? Bandė prie jos prieiti ir ją sužeisti?

— Priešinosi? — pakartojo jis kartėlio pilnu balsu. — Ją sužeisti? Norėčiau, kad būtų pabandęs? Taip būtų buvę daug geriau, daug lengviau jai.

— Nesuprantu.

Kimiai atsidusęs, susmuko sofoje, žiūrėdamas aukštyn į lubas ir niūriai nusijuokė.

— Ne, jis nesipriešino... Kai tik suprato, kas vyksta, sustingo, nebandė pajudėti, pasilenkti arba bėgti, tik stovėjo nesipriešindamas, stebeilijo į Džulę ir purtė galvą, perspėdamas, kad ji nesiartintų ir slėptųsi. Nesudrebėjo, nepratarė nė žodžio, net kai jam uždėjo antrankius ir bloškė prie sienos, kad apieškotų. Meksikos policija be jokių skrupulų naudoja tai, ką mes vadiname „netinkama jėga“, ir jie šiurkščiai elgėsi su juo prisidengę apieškojimo pretekstu. Vienas daužė lazda per inkstus, kitas kalė jam per pakinklius, bet jis nesipriešino, nesigrūmė su jais ir neišleido nė garso. Dieve, gyvenime nesu regėjęs, kad žeminamas žmogus taip elgtųsi, prieš jį naudojant smurtą. Atrodė, jis žūtbūt nori išlikti ramus, kad jam visai nė motais, kas su juo daroma. Džulė net negalėjo matyti didžiumos to, kas vyko. Ji vis dar klykė jiems, kad jo nesužalotų.

— Išgerk, — pasiūlė Ketrina, paduodama jam į rankas stiklinę apelsinų sulčių. Jis atsitiesė ir dėkingai šyptelėjęs paėmė sultis, tarytum visą laiką būtų jų norėjęs, bet neturėjęs jėgų paimti. — Ar tai viskas? — paklausė ji, kai jis išgėrė beveik visas sultis.

Jis papurtė galvą ir vėl užėmė senąją pozą — rankos ant kelių, pečiai gunktelėję į priekį, akys įbestos į stiklinę, kurią ritino tarp delnų.

— Na, — sarkastiškai atsakė jis, — čia buvo tik geroji dalis.

— O kokia blogoji? — paklausė Ketrina išgąstingu balsu.

— Toji atėjo po kelių minučių, kai jie tempė Benediktą lauk. Hedlis, prižiūrėtojas iš Amarilo valstijos kalėjimo, kuris, beje, taip pat yra niekšingas sadistas, stabtelėjo pasveikinti Džulės priešais Benediktą.

— Kodėl jį dėl to reikėtų laikyti sadistu?

— Tau reikėjo pamatyti šypseną jo veide, kad suprastum. Benediktui ten stovint, Hedlis tyčia kalbėjo taip, tarsi Džulė būtų suplanavusi, kaip sučiupti ir įduoti Žaką.

Ketrina ranka stvėrėsi sau už gerklės, ir Tedas linktelėjo pritardamas jos nesąmoningam gynybiniam judesiui.

— Gali įsivaizduoti, kaip tai atrodė. Ir Benediktas taip pat. Jėzau, reikėjo pamatyti Hedlio veidą. Atrodė kaip žmogžudys. Tai vienintelis tinkamas žodis, ir tai dar visko nenusako. Jis bandė prieiti prie jos, o gal nusigręžti, nesu tikras, bet meksikiečiai tuo pasinaudojo kaip pretekstu mušti Žaką jai tiesiai prieš akis. Tada Džulė pasiuto ir puolė Hedlį. O paskui nualpo, ačiū Dievui.

— Kodėl Polas Ričardsonas nieko nedarė, kad to išvengtų?

Tedas susiraukęs žiūrėjo į stiklinę, paskui ją pastatė.

— Polo rankos buvo surištos... Anapus Meksikos sienos jis privalėjo veikti pagal jų įstatymus. Vienintelė priežastis, kodėl buvo įtraukta FTB, visų pirma ta, kad jie turėjo federalinį orderį suimti Benediktą dėl pagrobimo. Meksikos valdžia patvirtino tą orderį nepaprastai greitai, sutiko bendradarbiauti oro uoste, bet Meksikos policija turi visą jurisdikciją dėl Benedikto, kol jis bus perduotas prie Amerikos sienos.

— Kiek laiko tai užtruks?

— Šiuo atveju nė kiek. Užuot vežus jį prie sienos, kas paprastai daroma, Polas prikalbino nuskraidinti jį ligi mūsų sienos mažu privačiu lėktuvu. Jo lėktuvas pakilo beveik tuo pat metu, kaip ir mūsiškis. Prieš mums paliekant oro uostą, meksikiečiai pademonstravo pavėluotai atsiradusią socialinę sąžinę, — sarkastiškai pridūrė jis. — Jie vaikštinėjo konfiskuodami visas juostas, kurias galėjo gauti iš filmavimo kameras turėjusių žmonių. Polas nučiupo porą vaizdajuosčių, kurias jie pražiopsojo, ne dėl to, kad jį domintų meksikiečių policija, bet norėdamas apsaugoti Džulę, kad kas nors nepamatytų jos filmuose. Mačiau vieną juostą, kurią jie pražiopsojo per žinias. Bet beveik visą laiką kamera buvo nukreipta į Benediktą. Bent tokia menka paguoda.

— Kažkodėl spėju, kad Polas grįš čia kartu su ja.

Purtydamas galvą, Tedas pasakė:

— Jis turėjo būti Teksaso pasienyje, kad perimtų iš meksikiečių areštuotą Benediktą, o paskui perduotų jį Hedliui.

Ketrina akimirką tyrinėjo jo veidą.

— Ar tai viskas, kas įvyko?

— Ne visai, — atsakė jis griežtai. — Buvo dar viena detalė, dar vienas mirtinas smūgis jai, ko aš nepaminėjau.