Judith McNaugth - Tobula

Здесь есть возможность читать онлайн «Judith McNaugth - Tobula» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Tobula: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Tobula»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Judith McNaugth - viena populiariausių Amerikos dabartinių rašytojų, puikiai įvaldžiusių pasakojimo meną. Jos gyvenimiškose istorijose rasi visko: ir neįtikėtinų nuotykių, ir nuostabiausių meilės akimirkų, ir detektyvo elementų. Jos veikėjai originalūs, spalvingi, neužmirštami. Rašytoja savo knygose įtikina, kad kilnūs, romantiški jausmai ir beprotiškos aistros tebėra būdingi ir šiuolaikiškoms moterims, o pakylėtos erotinės scenos tiesiog keri grožiu. Gal todėl jos knygos taip mėgstamos, jų tiražai jau siekia 20 milijonų egzempliorių, o iš 11 jos sukurtų romanų 8 yra tapę New York Times išrinktais bestseleriais. Judith McNaugth gyvena ir kuria Houstone, Teksase.

Tobula — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Tobula», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— O jūs, — atkirto ponia Stenhoup, — tos pabaisos įkaitas.

Tarytum Džulės savitvardos praradimas būtų užkrečiamas, sustingimas dingo iš pagyvenusios moters veido ir valdingame jos balse staiga atsirado nuovargis:

— Sėskitės, panele Matison.

— Ne, aš išeinu.

— Jeigu išeinat, — provokavo ji, — vadinasi, bijot teisybės. Sutikau pasimatyti su jumis, nes mačiau per televiziją, kaip gynėt jį, ir norėjau išgirsti, kas galėjo jus čia atvesti. Maniau, esat kokia nors oportuniste, norinti trūks plyš išlikti dėmesio centre, ir atvykot, kad ką nors išpeštumėt, kas galėtų jums praversti. Dabar man aišku, kad esat jauna moteris, turinti nemaža drąsos ir tvirtus įsitikinimus, ir kad jus čia atvedė suklaidintas teisingumo jausmas. Aš gerbiu drąsą, panele Matison, ypač moterų. Pakankamai gerbiu ir jūsų drąsą, kad svarstyčiau su jumis dalykus, kurie man tebėra labai skaudūs. Jūsų pačios labui siūlau išklausyti mane.

Priblokšta akivaizdžios permainos pokalbio tone, Džulė dvejojo, tačiau atkakliai liko stovėti.

— Iš jūsų išraiškos spėju, kad jūs nusprendėt netikėt tuo, ką sakau, — tarė ponia Stenhoup, stebėdama ją. — Gerai. Jeigu aš būčiau taip suklaidinta ir lojali kaip jūs, aš taip pat neklausyčiau. — Ji paėmė varpelį nuo stalo greta savo kėdės ir paskambino, o po akimirkos tarpduryje pasirodė tarnas. — Įeik, Fosteri, — įsakė ji, o kai jis pakluso, ji atsigręžė į Džulę ir paklausė: — Kaip, tavo nuomone, mirė Džastinas?

— Aš žinau, kaip jis mirė, — įniršusi pataisė ją Džulė.

— Ką manot žinanti? — atšovė ponia Stenhoup, kilstelėjusi antakius.

Džulė išsižiojo sakyti, o paskui sudvejojo, prisiminusi, kad čia sena moteris, ir Džulė iš teisybės neturi jokios teisės griauti jos prisiminimų apie Džastiną vien todėl, kad ji liautųsi nekentusi Žako. Kita vertus, Džastinas jau buvo miręs, o Žakas dar gyvas.

— Klausykit, ponia Stenhoup, nenoriu jūsų skaudinti dar labiau, negu tikriausiai jau įskaudinau, o teisybė tai padarys.

— Teisybė negali manęs įskaudinti, — nusišaipė ji.

Pašaipus ponios Stenhoup tonas skaudžiai draskė jautrius Džulės nervus ir nutraukė plonytį jos savitvardos siūlelį.

— Džastinas nusižudė, — kategoriškai pareiškė ji. — Šovė sau į galvą dėl to, kad buvo homoseksualus ir negalėjo su tuo susitaikyti. Prisipažino Žakui valandą prieš nusižudydamas.

Šaltos pilkos vyresniosios moters akys net nemirktelėjo; ji paprasčiausiai stebeilijo į Džulę vienu metu ir užjausdama, ir niekindama, tada paėmė nuo gretimo stalelio įrėmintą fotografiją ir ištiesė:

— Pažiūrėkit, — pasakė ji. Džulei nieko nebeliko, kaip paimti fotografiją ir pažiūrėti į šypsantį šviesiaplaukį vaikiną, stovintį burlaivio priekyje. — Tai Džastinas, — pasakė ponia Stenhoup, sąmoningai abejingu balsu. — Ar jis jums panašus į homoseksualistą?

— Juokinga šito klausti. Kaip vyras atrodo, tai dar nieko nesako apie jo seksualinę orientaciją...

Džulė staigiai nutilo, kai ponia Stenhoup apsisuko ant vieno kulno ir nuėjo prie didelės senovinės spintos prie tolimiausios kambario sienos. Viena ranka pasiremdama lazdele, ji pasilenkė ir pravėrė dureles, už kurių pasirodė lentynos, pilnos krištolo taurių, paskui smarkiai truktelėjo viršutinę lentyną ir visas panelis išlindo kaip arka. Už jo Džulė pamatė slapto seifo dureles ir apimta nesmagaus jausmo stebėjo, kaip ponia Stenhoup pasuko diską, atidarė seifą ir išėmė didelį rudą aplanką, perrištą elastine virvele. Be jokios išraiškos veide ponia Stenhoup atrišo elastinę virvelę ir numetė aplanką ant sofos priešais Džulę.

— Kadangi nenorit tikėti mano žodžiais, kas atsitiko, štai tardytojo tyrimo protokolas dėl Džastino mirties ir laikraščių pranešimai!

Nenoromis Džulės akys nukrypo į laikraščius, slystančius iš aplanko, ir jos žvilgsnį prikaustė iškarpa iš laikraščio pirmojo puslapio, kurioje buvo aštuoniolikmečio Žako, o antroje — Džastino nuotraukos ir pavadinimas: ŽAKAS STENHOUPAS PRISIPAŽĮSTA NUŠOVĘS SAVO BROLĮ DŽASTINĄ. Rankai pradėjus nesuvaldomai drebėti, Džulė pasilenkė ir pakėlė tas iškarpas, kurios buvo išslydusios iš aplanko. Laikraštyje buvo rašoma, kad Žakas, matyt, buvęs Džastino miegamajame, kalbėjęsis su broliu, o tuo pat metu apžiūrinėjęs ginklą iš Džastino kolekcijos, Remingtono automatinį pistoletą, kuris, kaip manė Žakas, buvęs neužtaisytas. Per pokalbį ginklas atsitiktinai iššovęs ir kulka pataikiusi Džastinui į galvą, ir jis vietoje mirė. Džulė suvokė skaitomus žodžius, tačiau širdis juos atmetė. Atplėšusi žvilgsnį nuo iškarpų, ji dėbtelėjo į ponią Stenhoup ir pasakė:

— Netikiu visu tuo. Laikraščiai nuolat spausdina melagingus pranešimus.

Ponia Stenhoup stebeilijo į ją, jos veidas buvo šaltas ir abejingas, kai ji pasilenkė ir, ištraukusi įrištą nuorašą iš aplanko ant sofos, pakišo jį Džulei.

— Tada perskaityk tiesą jo paties žodžiais...

Džulė atplėšė žvilgsnį nuo bereikšmio moters veido ir pažvelgė į rankraščio viršelį, tačiau jo nelietė. Bijojo.

— Kas čia?

— Tardytojo kvotos byla.

Džulė nenoromis ištiesė ranką ir atvertė viršelį. Viskas buvo ten: Žako stenografinė įvykio ataskaita, užrašyta ir transkribuota stenografistės per tardymą. Žakas buvo tiksliai sakęs tai, kas buvo nurodyta laikraščio iškarpoje. Kai keliai ėmė linkti, Džulė susmuko ant sofos ir skaitė toliau; skaitė, kol baigė pranešimą, paskui ėmėsi laikraščių iškarpų, ieškodama ko nors, bet ko, kas paaiškintų nesutapimus tarp to, ką Žakas buvo sakęs jai, ir to, ką buvo sakęs kitiems.

Kai ji galiausiai nukreipė akis nuo bylos, į ponios Stenhoup veidą, suprato, kad Žakas arba jai melavo apie šį įvykį... arba prisiekdamas melavo visiems kitiems.

Jeigu ir taip, ji iš visų jėgų stengėsi rasti būdą, kaip jo už tai nepasmerkti. Mėgindama įveikti jausmų gniužulą, sukilusį krūtinėje, pasakė sutelkusi visas jėgas:

— Nežinau, kodėl Žakas pasakė man, kad Džastinas nusišovė, bet tai tikrai ne Žako kaltė. Pagal šią bylą, tai buvęs atsitiktinumas . Jis taip sakė...

— Tai nebuvo atsitiktinumas! — atšovė ponia Stenhoup, jos krumpliai pabalo, kai visu svoriu parimo ant lazdos.

— Negalit ignoruoti teisybės, kai ji spokso tiesiai į akis. Jis melavo jums kaip ir visiems kitiems.

— Gana! — Džulė pašoko ant kojų ir sviedė bylą ant sofos, tarytum ji būtų užnuodyta. — Visa tai galima paaiškinti. Žinau tai. Žakas nemelavo man Kolorade. Būčiau supratusi, jei būtų sakęs netiesą. Džastinas tikrai pats nusišovė. Jis buvo gėjus... Prisipažino Žakui prieš pat nusišaudamas, tada Žakas prisiėmė kaltę sau dėl kažkokios priežasties — gal dėl to, kad niekas nepultų ieškoti motyvų...

— Kvailė! — pareiškė ponia Stenhoup, bet jos balse buvo tiek pat gailesčio, kiek ir pykčio. — Džastinas ir Žakas susiginčijo prieš pat iššaunant ginklui. Jo brolis Aleksas girdėjo ginčą, taip pat girdėjo ir Fosteris. — Pasukusi galvą į tarną, ji paliepė: — Pasakyk tai vargšei suklaidintai jaunai merginai, dėl ko jie ginčijosi.

— Jie ginčijosi dėl merginos, panele Matison! — nesvyruodamas atsakė Fosteris. — Džastinas buvo pakvietęs panelę Eimę Prais į Kalėdų vakarėlį kaimo klube, o Žakas norėjo su ja praleisti vakarą. Džastinas jau ketino atsisakyti kvietimo dėl Žako, bet Žakas nesutiko. Jis įsiuto.

Tulžis sukilo Džulės skrandyje, ir ji jau siekė savo rankinės, tačiau vis dar bandė ginti Žaką:

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Tobula»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Tobula» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Judith Hermann - Where Love Begins
Judith Hermann
Judith McNaught - Raj
Judith McNaught
Judith McNaught - Doskonałość
Judith McNaught
Judith McNaught - Remember When
Judith McNaught
Judith McNaught - A Kingdom of Dreams
Judith McNaught
Ребекка Джеймс - Tobula klasta
Ребекка Джеймс
Сара Шепард - Viskas tobula
Сара Шепард
Judith Mcwilliams - Dr. Charming
Judith Mcwilliams
Judith McWilliams - Anything's Possible!
Judith McWilliams
Kat Cantrell - Tobula pora
Kat Cantrell
Отзывы о книге «Tobula»

Обсуждение, отзывы о книге «Tobula» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x