Judith McNaugth - Tobula

— Ponia skirs jums lygiai penkias minutes, — pranešė jis.

Nesileisdama, kad ją įbaugintų tokia nieko gera nežadanti pradžia, Džulė nuėjo įkandin jo per platų holą, paskui praėjo pro jį, kai jis atidarė duris ir rankos mostu davė ženklą jai įeiti į didelį kambarį, kur didžiuliame akmeniniame židinyje liepsnojo ugnis, o ant išblizgintų tamsaus medžio grindų buvo užtiestas rytietiškas kilimas. Priešais židinį buvo pastatytos kelios kėdės aukštomis atkaltėmis, apmuštos išblukusiu gobelenu, o kadangi nei ant sofos, nei ant jokio kito baldo kambaryje niekas nesėdėjo, Džulė pamanė esanti viena. Ji priėjo prie stalo, apkrauto nuotraukomis sidabriniais rėmeliais, ketindama apžiūrėti veidus, kuriuos spėjo esant Žako giminaičių ir protėvių, paskui pamatė, kad visa siena kairėje iškabinta didžiuliais portretais. Šypsodama, suintriguota, pasuko prie jų, supratusi, kad Žakas nieko neperdėjo — tarp jo ir daugumos Stenhoupų šeimos vyrų buvo stulbinantis panašumas. Staiga jai už nugaros šaižus balsas piktai tarė:

— Jūs, panele Matison, ką tik sugaišot vieną iš jums skirtų penkių minučių.

Nustebusi Džulė staigiai apsisuko, ieškodama, iš kur sklinda balsas, ir nuėjo prie kėdžių. Čia ji antrąsyk krūptelėjo, nes moteris, kuri stojosi, pasiremdama juodmedžio lazda sidabrine rankena, nebuvo miniatiūrinė senutė, o Džulė tikėjosi išvysti kažką panašaus į tarną tiek stotu, tiek ir elgesiu. Priešingai, ji keliais coliais buvo aukštesnė už Džulę, o kai atsistojo, jos laikysena buvo tokia pat šalta ir tiesi, kaip ir jos beraukšlis veidas — akmeninis ir grėsmingas.

— Panele Matison! — rūsčiai prašneko moteris. — Arba sėskitės, arba likit stovėti, tačiau pradėkit kalbėti. Ko čia atvykote?

— Labai atsiprašau, — paskubomis tarė Džulė, traukdamasi atbula į kėdę aukšta atkalte priešais Žako senelę. Ji atsisėdo, kad toji moteriškė nesijaustų priversta stovėti. — Ponia Stenhoup, aš esu draugė...

— Žinau, kas jūs, mačiau per televiziją, — šaltai nutraukė ją moteris sėsdamasi. — Jis paėmė jus įkaite, o tada pavertė savo spaudos atstove.

— Ne visai taip, — atsakė Džulė, pastebėjusi, kad Žako senelė vengia net ištarti jo vardą.

Kaip ir visada, kai Džulė iš anksto būdavo pasirengusi susidurti su sunkia situacija, ji sugebėdavo likti išoriškai rami, nors ne visada taip jausdavosi, bet šita situacija buvo net labiau įtempta ir nesmagi, negu tikėjosi.

— Klausiau, ko čia atvykote?

Užuot leidusi senajai moteriškei savo tonu ją suerzinti ar įbauginti, Džulė nusišypsojo ir ramiai pasakė:

— Esu čia, ponia Stenhoup, nes kai su jūsų vaikaičiu buvau Kolorade...

— Aš turiu tik vieną vaikaitį, — atšovė senolė, — ir jis gyvena čia, Ridžmonte.

— Ponia Stenhoup, — ramiai kreipėsi Džulė, — jūs skyrėt man penkias minutes. Prašau neversti manęs gaišti, tad nesikabinėkit prie smulkmenų, nes bijau, kad man teks išvykti iš čia, nepaaiškinus, ko atvažiavau, o aš manau, jums būtų įdomu tai išgirsti. — Balti moters antakiai nuo Džulės tono staiga susiglaudė, lūpos suplonėjo, bet Džulė drąsiai veržėsi į priekį.

— Žinau, kad jūs Žako nepripažįstat savo vaikaičiu, bet taip pat žinau, kad turėjot kitą vaikaitį, kuris tragiškai žuvo. Žinau taip pat, kad atotrūkis tarp jūsų ir Žako šitiek metų išliko tik dėl to, kad jis užsispyrė.

Pašaipa iškreipė senolės veidą.

— Jis jums taip pasakė?

Džulė linktelėjo, mėgindama ignoruoti moters sarkazmą.

— Jis, ponia Stenhoup, daug ką man pasakojo Kolorade, dalykus, kurių prieš tai niekam nebuvo sakęs. — Ji lukterėjo, tikėdamasi kokio nors smalsumo požymio, bet kai ponia Stenhoup ir toliau akmeniniu žvilgsniu stebeilijo į ją, Džulei, nesulaukus padrąsinimo, teko pasakoti toliau: — Žakas man taip pat minėjo, kad jeigu jam tektų iš naujo gyventi, būtų seniai su jumis susitaikęs. Jis labai jumis žavėjosi ir mylėjo...

— Išeikit!

Džulė automatiškai atsistojo, tačiau jos pyktis staigiai užsiplieskė ir ji iš visų jėgų jį slopino.

— Žakas pripažino, kad jis ir jūs labai panašūs. O dėl atkaklumo jis buvo teisus. Mėginu jums pasakyti, kad jūsų vaikaitis apgailestauja dėl to, kad tarp jūsų nutrūko ryšys ir kad jis jus myli.

— Sakiau, išeikit! Jums niekada nederėjo čia atvykti!

— Matyt, ne, — įsitempusi sutiko Džulė. — Neįsivaizdavau, kad suaugusi moteris, kuriai nebeilgai liko gyventi, gali vis dar puoselėti kažkokią absurdišką pagiežą savo kūnui ir kraujui už kažką, ką jis padarė dar būdamas berniukas. Kaip baisu tai turėjo būti, jeigu negalit jam dovanoti?

Ponios Stenhoup juokas buvo pilnas kartėlio.

— Vargše kvailele! Jis ir jus apmulkino, ar ne?

— Ką?

— Ar jis iš tiesų prašė, kad čia atvažiuotumėt? — griežtai paklausė ji. — Juk neprašė, ar ne? Niekada nebūtų išdrįsęs.

Jausdama, kad neigiamas atsakymas kažkaip pasitarnautų senajai moteriai ir dar labiau nuteiktų ją prieš Žaką, Džulė pamynė savo išdidumą ir rizikavo viskuo, griebdamasi šios paskutinės progos pasiekti senolės širdį.

— Jis neprašė manęs čia atvykti ir pasakyti, ką jaučia jums, ponia Stenhoup. Jis padarė kai ką, kas dar labiau rodo jo pagarbą ir meilę, kurią jums tebejaučia. — Įkvėpdama, kad pasijustų tvirtesnė, Džulė ignoravo šalčiu dvelkiančią senosios moters išraišką ir pasakė: — Nieko nebuvau girdėjusi apie jį, kol prieš pusantros savaitės gavau jo laišką. Jis man parašė, nes bijojo, kad aš galinti būti nėščia, ir laiške meldė mane, jeigu taip būtų, nepasidaryti aborto. Prašė jo kūdikį atvežti jums, kad jūs jį augintumėt, nes, kaip jis sakė, jūs niekada gyvenime nesikratėt atsakomybės, nesikratysit ir šios. Sakė parašysiąs jums pirmiausia laišką, kad paaiškintų...

— Jeigu jūs nėščia nuo jo ir nors kiek išmanot genetiką, — įniršusi pertraukė ją senelė, — pasidarykit abortą. Kad ir kaip jūs pasielgsiu nepriimsiu į savo namus to niekam tikusio vaikiščio.

Džulė net žingtelėjo atbula nuo pykčio, suskambusio šiuose žodžiuose.

— Kokia jūs vis dėlto pabaisa!

— Pabaisa yra jis, panele Matison, o jūs esat jo apmulkinta auka. Du žmonės, kurie jį mylėjo, jau mirė smurtine mirtimi nuo jo rankos. Jums pasisekė, kad nesat trečia!

— Jis nenužudė savo žmonos, ir aš žinau apie ką jūs kalbat, kai sakot, jog du žmonės...

— Kalbu apie jo brolį! Taip, kaip Kainas nužudė Abelį, taip šis pamišęs pabaisa nužudė Džastiną. Susivaidijęs peršovė jam galvą!

Susidūrusi su tokiu apmaudžiu melu, Džulė prarado savitvardą. Drebėdama iš įniršio, sukrėsta, Džulė užprotestavo:

— Meluojat! Aš tiksliai žinau, kaip mirė Džastinas ir kodėl! Jūs šitaip kalbat apie Žaką tik todėl, kad norit pasiteisinti, atstumdama jo kūdikį, jūs veltui eikvojat savo kvapą! Nesu nėščia, o jeigu ir būčiau, nepalikčiau savo kūdikio tame pačiame name, kur esate jūs! Nenuostabu, kad jūsų vyras negalėjo jūsų mylėti ir tąsėsi su kitomis moterimis. O, taip, viską žinau! — pratrūko ji, kai šokas akies mirksniu sudaužė niekinantį ponios Stenhoup įkarštį. — Žakas man viską papasakojo. Sakė, kad, pasak jo senelio, jūs buvusi vienintelė moteris pasaulyje, kurią jis kada nors mylėjęs, nors visi ir manė, kad jis jus vedė dėl pinigų. Jūsų vyras sakė Žakui, negalėjęs atitikti jūsų didelių reikalavimų, ir netrukus po vedybų jis liovėsi stengtis. Bet aš negaliu suprasti, — su panieka baigė kalbėti Džulė, — kodėl jūsų vyras jus mylėjo ir kodėl Žakas žavėjosi jumis! Jūs neturit jokių reikalavimų jūs tik turit ledinę širdį! Nenuostabu, kad vargšas Džastinas negalėjo jums pasakyti esąs gėjus! Ne Žakas yra pabaisa, o jūs!