Judith McNaugth - Tobula

— Džulė mano, kad mūsų santuoka dar nesibaigė, nes aš vis dar įsimylėjusi tave.

— Iš kur ji ištraukė tokią idiotišką mintį?

— Iš manęs, — netvirtai atsakė Ketrina. — Aš jai pasakiau.

Tedo antakiai žaibiškai greitai susiglaudė, ir jis nužvelgė savo buvusią žmoną paniekos pilnu žvilgsniu, privertusiu ją krūptelėti.

— Tu jai pasakei, kad vis dar esi mane įsimylėjusi?

— Taip, pasakiau jai viską, net ir tai, kokia netikusi žmona buvau, ir tai, kaip... kaip praradau mūsų kūdikį.

Net dabar, kai prabėgo šitiek metų, užuomina apie prarastą kūdikį, taip įsiutino Tedą, kad jam teko grumtis su noru trenkti jai, jis net susverdėjo nuo savo užgniaužto įniršio.

— Niekada neminėk kūdikio nei man, nei kam nors kitam, arba, tepadeda man Dievas, aš...

— Tu ką? — priblokšta sušuko Ketrina. — Nekęsi manęs? Negali nekęsti manęs labiau, negu pati savęs nekenčiu už tai, kas jau įvyko. Išsiskirsi su manimi? Jau tai padarei. Atsisakysi tikėti, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas? — isteriškai tęsė ji. — Taip, tai buvo nelaimingas atsitikimas. Žirgas, kuriuo jojau, apšlubo...

— Po velnių, užsičiaupk! — sušuko Tedas, skaudžiai griebdamas jai už pečių ir stumdamas į šalį, kad galėtų išeiti, bet Ketrina nepaisė jo sukelto skausmo ir prisiplojo prie durų, neišleisdama jo.

— Negaliu! — šaukė ji. — Turiu tave priversti suprasti. Trejus metus stengiausi užmiršti, ką mums esu padariusi, trejus metus ieškojau kokio nors būdo išpirkti kaltę už visa, kuo buvau ir kuo daugiau nenoriu būti.

— Nenoriu daugiau nieko girdėti! — Jis pabandė ją pastumti į priekį, kad patrauktų iš kelio, bet ji prisispaudė prie durų, nepaisydama skaudžiai jai į kūną suleistų jo pirštų.

— Ko, po velnių, nori iš manęs? — šiurkščiai paklausė jis, negalėdamas jos pajudinti nepanaudojęs brutalios jėgos.

— Noriu, kad patikėtum, kai sakau tau, jog tai buvo nelaimingas atsitikimas , — raudojo ji.

Tedas kovojo su savimi, mėgindamas ignoruoti jos žodžių poveikį ir nekreipti dėmesio į jos gražų ašarų išvagotą veidą, bet per visą laiką, kai ją pažinojo, niekada nebuvo matęs privestos ligi ašarų. Ketrina buvo išlepinta, išdidi, įnoringa, tačiau niekada neišliejo nė vienos ašaros. Net tokiu atveju, gal jis ir būtų galėjęs jai pasipriešinti, jeigu ji tuo metu nebūtų pakėlusi į jį savo drėgnų akių ir skausmingai sukuždėjusi:

— Mes abu visus šiuos metus viduje verkėm dėl to, kaip nutrūko mūsų santuoka, todėl bent palaikyk mane ir dabar viską užbaikim.

Prieš jo paties valią delnai nuslydo nuo jos pečių, ji prispaudė veidą jam prie krūtinės ir staiga jo rankos apglėbė ją ir priglaudė prie savęs, verkiančią, ir saldus skausmas, kurį jis pajuto, vėl spausdamas prie savęs jos kūną, buvo jam beveik pražūtingas. Stengdamasis, kad balsas išliktų abejingas ir bejausmis, perspėjo ją:

— Baigta, Ketrina. Mes baigėm.

— Tada leisk man pasakyti tai, ko pasakyti grįžau į Kytoną, kad mes galiausiai liktume draugai, o ne priešai. — Jo ranka liovėsi braukusi žemyn jai per nugarą, ir Ketrina sulaikė kvapą, pusiau tikėdamasi, kad jis atsisakys, bet kai jis tylėjo, ji pažvelgė į jį ir pradėjo: — Ar gali pasistengti ir patikėti, kad yra bent penkiasdešimt procentų tikimybės, jog tyčia nepraradau mūsų kūdikio? — Dar nespėjus jam atsakyti, ji skausmingai nuoširdžiai pareiškė: — Jeigu prisiminsi, kas buvo, suprasi, kad man niekada nebūtų užtekę drąsos dėl ko nors rizikuoti savo gyvybe. Aš buvau tokia bailė, bijojau kraujo, gyvačių, vorų...

Tedas taip pat dabar buvo vyresnis ir išmintingesnis, suvokė, kad tai logiška, išvydo teisybę jos akyse, ir įniršis, pasidygėjimas, kuriuos jis puoselėjo šitiek laiko, pradėjo blėsti, ir jis pajuto neįtikėtiną palengvėjimą.

— Tu bijojai net kandžių...

Ketrina linktelėjo, stebėdama, kaip pirmąsyk po daugelio metų iš jo veido nyksta priešiškumas.

— Aš apgailestauju labiau, negu galiu apsakyti, dėl to beprotiško, egoistiško kvailumo, kuris pražudė mūsų kūdikį. Apgailestauju dėl to, kad mūsų santuoką paverčiau chaosu, dėl to košmaro, kuriuo paverčiau tavo gyvenimą, kol buvom drauge...

— Taip jau blogai nebuvo, — nenorom pasakė jis, — bent ne visą laiką.

— Neapsimetinėk dėl manęs. Dabar aš jau visai suaugusi, išmokau žvelgti teisybei į akis ir su ja susitaikyti. O teisybė tokia — buvau niekinga žmonos karikatūra. Aš ne tik elgiausi kaip kvaila išlepinta iracionali, reikli žmona-kūdikis, buvau niekam tikusi. Negaminau valgio, netvarkiau namų, o kai man neleisdavai daryti to, ką noriu, nemiegodavau su tavimi. Reikėjo ne vienerių metų tam pripažinti ir pasakyti teisybei — ne mūsų santuoka žlugo, tu jos nesužlugdei — aš ją sužlugdžiau.

Jos nustebimui, jis papurtė galvą ir atsiduso:

— Tu visada buvai tokia žiauri pati sau. Tu nepasikeitei.

— Žiauri sau? — pakartojo Ketrina, slopindama juoką. — Tikriausiai juokauji, arba turėjai dvi nuotakas. Jeigu jau nebesusigaudai, aš toji , kuri vos nenunuodijo tavęs tais retais atvejais, kai teikdavosi gaminti maistą. Aš toji, kuri išdegino lygintuvu žymę tavo trejuose uniforminiuose marškiniuose pirmą savaitę po vestuvių. Aš toji, kuri išlygino klostes visų tavo kelnių šonuose, o ne priekyje, taigi kelnių klešnės styrojo iš kraštų.

— Tu manęs nenuodijai.

— Tedai, neužtarinėk manęs. Visi vyrukai iš šerifo nuovados erzindavo tave, kad tapai Rolaido karaliumi po vestuvių. Girdėjau juos kalbant.

— Po velnių, tabletes nuo skrandžio rijau kaip saldainius, nes buvau vedęs moterį, kurios negalėjau padaryti laimingos, ir tai draskė mane iš vidaus.

Ketrina visą laiką laukė, kad galėtų pripažinti savo nesėkmes ir paprašyti atleidimo, tačiau nenorėjo, kad Tadas, būdamas galantiškas, be reikalo ją sulaikytų.

— Tai netiesa, ir tu tai žinai! Dieve mano, tavo motina man net davė tavo mėgstamiausio patiekalo receptą, o tu beveik negalėjai valgyti to guliašo, kai jį pagaminau. Neneik šito, — pasakė ji įniršusi, kai jis pradėjo purtyti galvą. — Mačiau , kaip tą guliašą išmetei į kibirą, kai išėjau iš virtuvės. Tikriausiai panašiai atsikratydavai viskuo, ką išvirdavau, ir aš tavęs nesmerkiu.

— Po galais, aš valgydavau viską, ką man išvirdavai, — piktinosi Tedas. — Išskyrus guliašą. Atleisk, kad pamatei, kaip jį išmečiau, bet tai vienintelis patiekalas, kurio nevirškinu.

Ketrinos veido išraiška tapo grėsminga nuo jo užsitęsusio išsisukinėjimo.

— Tedai, bet tavo motina man pati pasakė, kad čia buvo mėgstamiausias tavo patiekalas.

— Ne, tai buvo Karlo mėgstamiausias. Ji visada painiodavo.

Abu vienu metu suvokė tų karštų debatų absurdą; Ketrina pradėjo juoktis ir vėl atsirėmė į duris.

— Tai kodėl man nieko nepasakei?

— Tu nebūtum patikėjusi, — atsakė Tedas, kimiai atsidusdamas, kai pasirėmęs viena ranka greta jos peties, dar sykį bandė paaiškinti jai tai, ko padaryti nesugebėjo, kai ji buvo dvidešimt vienerių. — Kažkada ankstyvoje jaunystėje kaip graži ir protinga Dilono Keihilo duktė įsikalei sau į galvą kvailą mintį, kad privalai viską daryti pagal knygą ir daryti geriau negu kas nors kitas. — Kai tau nepavykdavo kuo nors pranokti kitus, taip supykdavai ir susigėsdavai, kad su tavimi būdavo neįmanoma susikalbėti. Tau gyvenimas buvo kaip viena iš tų drobių, kurios spalvinamos pagal numerius: ten viskas turi būti atlikta nurodyta tvarka, neperžengiant linijos, antraip niekas neišeina, Keite, — ramiai paaiškino jis, ir šis malonybinis vardas, kuriuo tik jis vienas drįsdavo kreiptis, taip ją pribloškė, kaip ir tai, kaip atsainiai jis savo riešu nubraukė jai plaukus nuo peties. — Tu norėjai lankyti koledžą tuojau po mūsų vedybų ne dėl to, kad būtum paviršutiniška ar išlepusi, bet dėl to, kad įsikalei į galvą kažkokią beprotišką mintį, jog sujaukei tvarką pirmiausia ištekėdama už manęs, užuot palaukusi, kol baigsi mokslus toje prašmatnioje mokykloje Rytuose. O kai užsinorėjai to prakeikto namo, kurį mums pastatė tavo tėvas, tai nebuvo dėl to, kad norėtum, jog jis nustelbtų visus kitus mieste, o dėl to, kad kažkur širdies gilumoje nuoširdžiai tikėjai, jog mes būsim laimingi, nes... nes jis atitiko tavo įsivaizdavimą, kas turi būti visai natūralu Ketrinai Keihil.