Judith McNaugth - Tobula

— Tuojau padėsiu ragelį. Kalbėk į telefoną, kai baigsiu. Pamėgink jį suklaidinti nerūpestingu pokalbiu, jei gali.

— Gerai. Palauk, jis eina šalin. Tikriausiai jam kažko prireikė iš vežimėlio.

— Šiaip ar taip, verčiau baikim. Jei dar yra kas nors, kuo tau reikia pasirūpinti prieš išvažiuojant, padaryk tai kitą savaitę.

Ji linktelėjo, negalėdama ištarti nė žodžio — taip nenorėjo jo paleisti.

— Turiu tau pasakyti dar kai ką, — ramiai pridūrė jis.

— Ką?

— Kiekvienas žodis, parašytas laiške, yra teisybė.

— Žinau. — Ji jautė, kad jis nori padėti ragelį, ir skubiai pridūrė: — Kaip manai, ką Metas sužinojo apie Tonį Ostiną? Nors Metas nemano, kad mes galim ką nors padaryti teisėtai, turi būti kažkoks...

— Nesikišk, — perspėjo ją Žakas lediniu balsu. — Ir Ostiną palik man. Yra kitų būdų su juo susitvarkyti, neįveliant Meto.

— Kokių būdų?

— Neklausinėk. Jeigu tau kils kokių sunkumų dėl to atvykstant pas mane, jokiu būdu nesikreipk į Metą pagalbos. Ką mes darom, yra neteisėta, aš negaliu leisti, kad jis įsiveltų dar daugiau, ir taip jau yra daug padaręs.

Džulė susitvardė ir nesudrebėjo nuo jo grėsmingo tono.

— Pasakyk ką nors malonaus, prieš padėdamas ragelį.

— Ką nors malonaus, — pakartojo jis, o jo balsas sušvelnėjo. — Ką turi omeny?

Ji pasijuto truputį įžeista, kai jis atrodė nesugebąs nieko sugalvoti.

— Lygiai po trijų valandų aš eisiu gulti. Būk su manimi. O kai užmerksiu akis, mano rankos bus apglėbusios tave.

Jos balsas pritilęs virto drebančiu kuždesiu:

— Man tai patinka.

— Jos laikė tave apglėbusios kiekvieną naktį nuo mūsų išsiskyrimo. Labanakt, mieloji.

— Labanakt.

Jis padėjo ragelį ir paskutinę minutę Džulė prisiminė jo nurodymus tęsti gyvą pokalbį.

Vietoj tariamo pokalbio, kuris, kaip ji manė, nieko neįtikintų, ji paskambino Ketrinai ir sugebėjo prakalbėti pusvalandį apie bet ką ir apie viską. Ji padėjo ragelį ir nuplėšė popieriaus lapą, ant kurio buvo surašiusi Žako nurodymus, tada prisiminė mačiusi per televiziją detektyvą, kur bylą išsprendė rašysenos atspaudas bloknote, todėl paėmė ir bloknotą.

— Labanakt, Henri, — linksmai šūktelėjo ji.

— Labanakt, panele Džule, — atsakė jis, šlepsėdamas per koridorių.

Džulė išėjo pro šonines duris. Henris išėjo pro tas pačias, bet tik po to, kai paskambino Dalaso abonentui, kuris pats apmoka už pokalbį.

53

Džulė užmetė nedidelį kelioninį krepšį ant automobilio užpakalinės sėdynės, dirstelėjo į laikrodį, norėdama įsitikinti turinti daugiau negu pakankamai laiko iki vidurdienio reiso ir grįžo namo. Kai krovė nuo pusryčių likusius indus į vandenį, ant sienos suskambo telefonas ir ji pakėlė ragelį.

— Sveika, gražuole. — Polo Ričardsono balsas buvo šiltas ir ryžtingas, keistas derinys, pagalvojo Džulė. — Žinau, laiko nedaug, bet norėčiau susitikti su tavimi šį savaitgalį. Galėčiau atskristi ir nusivesti tave pavakarieniauti rytoj, Šv. Valentino dieną. Bet būtų dar geriau, jei atskristum čia, į Dalasą, aš pagaminčiau tau vakarienę?

Džulė jau buvo nusprendusi, kad jeigu ji iš tiesų sekama, tokia „nekalta“ savaitgalio išvyka kaip ši galėtų tik suklaidinti jos šnipus ir nuslopinti jų budrumą.

— Negaliu, Polai, po pusvalandžio išvažiuoju į oro uostą.

— Kur išvyksti?

— Ar čia oficialus klausimas? — pasiteiravo Džulė, sprausdama telefono ragelį tarp savo peties ir smakro, skalaudama stiklinę.

— Jei būtų oficialus, ar klausčiau asmeniškai?

Jos simpatija ir pasitikėjimas juo prigeso nuo atsargumo, kurį Žakas privertė ją jausti, bet kol ji iš tikrųjų įsės į automobilį, kad paskutinį kartą išvyktų iš Kytono, išmintingiausia ir lengviausia buvo tiksliai prisilaikyti teisybės.

— Nežinau, ar klaustum, ar ne, — prisipažino ji.

— Džule, ką man daryti, kad pasitikėtum manimi?

— Gal mesti savo tarnybą?

— Turi būti ir lengvesnis būdas.

— Man dar reikia kai ką padaryti prieš išvažiuojant. Pasišnekėsim apie tai, kai sugrįšiu.

— Iš kur ir kada?

— Ketinu aplankyti vieno draugo senelę, gyvenančią mažame Pensilvanijos miestelyje, tiksliau — Ridžmonte. Grįšiu namo rytoj vėlai vakare.

Jis atsiduso.

— Aišku. Tai paskambinsiu kitą savaitę ir tada susitarsime susitikti, gerai?

— Mmm. Puiku, — atsainiai sutiko ji, pildama indų ploviklį į vandenį ir uždarydama duris.

Polas Ričardsonas padėjo telefono ragelį savo įstaigoje, surinko numerį antram pokalbiui ir laukė atsakymo, pirštais barbendamas į stalą. Jis čiupo telefoną, vos tik jam suskambus, ir moteriškas balsas pranešė:

— Pone Ričardsonai, Džulė Matison užsisakė bilietą iš Dalaso per Filadelfiją į Ridžmontą, Pensilvaniją, vietiniu reisu. Ar reikia dar daugiau informacijos?

— Ne, — atsakė jis su palengvėjimu atsidusdamas. Jis atsistojo, priėjo prie lango ir susiraukė, žiūrėdamas į menką judėjimą Dalaso bulvaru savaitgalį.

— Na? — paklausė Deivas Ingremas, išeidamas iš gretimo kabineto. — Ką ji pasakė apie lagaminą, kurį įsidėjo į automobilį?

— Teisybę, po velnių. Pasakė man teisybę, nes neturi ką slėpti.

— Nesąmonė. Tau būtų geriau pamiršti tą skambutį iš Pietų Amerikos, kurio ji laukė mokykloje aną vakarą.

Polas staiga atsigręžė.

— Iš Pietų Amerikos? Vadinasi, tu atsekei?

— Taip, prieš penkias minutes. Skambinta buvo per viešbučio perjungiklį iš San Lučijos Del Maro.

— Benediktas! — sušuko Polas, sukąsdamas dantis. — Kokia pavarde jis užsiregistravo?

— Chosė Feliciano, — atsakė Ingremas. — Tas arogantiškas šunsnukis užsiregistravo kaip Chosė Feliciano.

Polas, negalėdamas patikėti, spoksojo į jį.

— Jis turi pasą tokia pavarde?

— Tarnautoja prie pulto nepaprašė paso. Manė, kad jis vietinis. Kodėl ne, juk jis tamsaus gymio, jo ispaniška pavardė ir kalba ispaniškai, — be abejo, gyvenant Kalifornijoje, tai praverčia. Beje, dabar jis su barzda.

— Manau, jis jau bus išsiregistravęs.

— Žinoma. Iš anksto sumokėjo už vieną naktį, o kitą rytą išvyko. Lova jo kambaryje liko nepaliesta.

— Jis vėl gali grįžti, kad pasinaudotų telefonu. Tegu policija stebi viešbutį.

— Tuo jau pasirūpinta.

Polas grįžo prie savo stalo ir susmigo į krėslą.

— Džulė kalbėjo su juo dešimt minučių, — pridūrė Ingremas. — Užtenka laiko planams sukurpti.

— Taip pat užtenka kam nors pasakyti, kad ji jo gailisi, ir įsitikinti, kad jam nieko nenutiko. Ji minkštos širdies ir tiki, kad tas nevidonas — žiaurių aplinkybių auka. Neužmiršk to. Jeigu ji būtų norėjusi likti su juo, būtų drauge išvažiavusi iš Kolorado.

— Gal jis atsisakė ją išsivežti?

— Tikriausiai, — sarkastiškai pastebėjo Polas. — Bet dabar, ištisas savaites jos nematęs, jis staiga pradėjo kraustytis dėl jos iš proto, ketina išlįsti iš savo slėptuvės ir atvažiuoti jos pasiimti.

— Mėšlas, — nusikeikė Ingremas. — Ir tu tą patį darytum. Rizikuoji būti išspirtas iš tarnybos vien dėl to, kad nuolatos gini tą moterį, o tu vis dar kovoji dėl jos. Ji neužsimerkdama melavo, kas vyko Kolorade. Mums reikėjo paaiškinti jai jos teises ir uždaryti į...

Polas priminė sau, kad Ingremas — jo draugas ir kad visas šio žmogaus apmaudas radosi tik dėl to, kad buvo dėl jo susirūpinęs.

— Maža motyvų pagrįstiems įtarimams, — griežtai atkirto Deivui. — Mes jų neturim, o juo labiau įrodymų.