Judith McNaugth - Tobula

Kas žino. Toliau — Ostinas buvo vienintelis, savo rankose laikęs ginklą scenoje, kurią jie filmavo. Net jeigu Žakas nebūtų pakeitęs scenarijaus taip, kad Ostinas, o ne Reičelė iššautų pirmas, Ostinas buvo pakankamai pajėgus užtikrinti, kad ginklas, kai iššaus, būtų nutaikytas į ją, o ne į jį.

Džulė virpėjo nuo to makabriško pokalbio ir jo išvadų.

— Ar Žakas tai žino?

— Taip.

— Ką jis sakė? Turiu omeny, ar jis dėl to jaudinosi, ar džiaugėsi?

— Džiaugėsi? — pakartojo Metas, karčiai nusijuokdamas. — Jeigu būtumėt nuteista už nusikaltimą, kurį įvykdė kažkas kitas, ir būtumėt visiškai bejėgė pakeisti situaciją, ar džiaugtumėtės galų gale išsiaiškinusi, kad asmuo, kurio labiausiai pasaulyje nekenčiate, gal yra tas, kuris užtraukė visa tai ant jūsų galvos? Yra dar vienas komplikuotas dalykas, — pridūrė jis. — Mes taip pat gavom šiek tiek smulkesnės informacijos apie kitus žmones, dalyvavusius filmuojant Dalase, kuriuos vietoj Ostino taip pat galima įtarti.

— Kokia tai informacija?

— Visų pirma Dajana Kouplend prieš daugelį mėtų išdykavo su Ostinu, bet manoma, kad tai jau baigta. Tačiau ji dar pakankamai pavydėjo Reičel, kad pasakotų žmonėms, teismo furorui aprimus, jog džiaugiasi, kad Reičelė nebegyva. Gal ji taip labai pavydėjo, kad ir įvykdė tai. Yra Emilė Makdenjels, kurią po žmogžudystės ištisus metus teko gydyti nuo visokiausių ligų, kas atrodė kaip perdėta reakcija žmogaus, kuris, manoma, tebuvo nekaltas pašalietis. Tomis Niutonas, filmo režisieriaus padėjėjas, po žmogžudystės nepajėgė surašyti savo veiksmų, nors niekam ne paslaptis, kokie jo santykiai su Ostinu. Taigi, — niūriai baigė jis, — nauji faktai, kurie vienu metu rodo į visus ir dėl to yra visiškai nenaudingi.

— O, bet nebūtinai turi šitaip būti. Aš noriu pasakyti, kad policija arba apygardos prokuroras, ar tas, kas už tai atsako, galėtų būti įpareigotas patikrinti naujus faktus.

— Teisinė valdžia, — piktai užprotestavo jis, — nusprendė, kad Žakas kaltas, jie jį suėmė ir teisė. Nenoriu sugriauti jūsų iliuzijų, bet jie paskutiniai žmonės, kurie norėtų atnaujinti bylą ir pasirodyti kvailiais, atskleidę savo klaidą. Jeigu mes rastume nepaneigiamą įrodymą, kad kaltas Ostinas ar kas nors kitas, atiduočiau jį Žako advokatams ir žiniasklaidai prieš perduodamas valdžiai, kad jie nebandytų jo palaidoti. Visa bėda, kad neturim galimybių surasti daugiau, negu jau turim. Mes jau išsėmėm visus variantus, bandydami sužinoti, kas buvo toji moteris su Ostinu. Ostinas neigia iš viso ją buvus. Jis sako, kad pasiuntinys suklydęs ir balsas, kurį jis girdėjęs, buvo televizijos programa. — Metas sušvelnino savo toną, tarsi nuo to sušvelnėtų smūgis, kurį ketino smogti jai. — Žakas visa tai supranta. Jis žino, kad dabar devyniasdešimt devyni procentai tikimybės, jog Ostinas yra žudikas, ir jis taip pat žino, kad teisinė sistema nepajudins nė piršto, nebent jis ir aš duotume jiems šimtaprocentinį įrodymą, tik bijau, kad tai bus neįmanoma. Svarbu, kad ir jūs, Džule, tai suprastumėt. Pasakiau jums, ką mes sužinojom, nes jūs pasiryžusi važiuoti pas jį, ir aš pamaniau, gal tai padėtų jums tuo atveju, jeigu pradėtumėt abejoti jo nekaltumu.

Džulė iš visos širdies atmetė jo fatalistinę logiką.

— Aš niekada neprarasiu vilties. Aš melsiuos, vilsiuos, kaulysiu Dievą, kad jūsų tyrimas duotų laukiamus rezultatus.

Ji atrodė pasirengusi dėl Žako susiremti su visu pasauliu, ir Metas, impulsyviai prisitraukęs ją artyn, trumpam apkabino.

— Žakui galiausiai pasisekė, kad jis sutiko jus, — maloniai tarė jis. — Nesustokit ir melskitės, — pridūrė, paleisdamas ją. Įkišęs ranką į kišenę, ištraukė vizitinę kortelę ir antroje pusėje užrašė du telefono numerius ir adresą. — Čia mūsų privatūs telefonai Čikagoje ir Karmelyje. Jeigu nepavyks susisiekti su mumis nei vienoj, nei kitoj vietoj, paskambinkit mano sekretorei kortelės pradžioje užrašytu numeriu, ir aš jai paliksiu instrukcijas, kur mes būsim ir kaip mus rasti, nesvarbu, kur tai būtų. Adresas antroje kortelės pusėje — tai mūsų namai Čikagoje. Aš taip pat turėjau jums perduoti šitą čekį nuo Žako.

Džulė papurtė galvą.

— Laiške jis parašė, kam skirtas čekis. Man jo neprireiks.

— Apgailestauju, — maloniai pasakė Metas, — kad daugiau nieko negaliu dėl jūsų padaryti. Man nuoširdžiai gaila jūsų ir Žako.

Džulė papurtė galvą.

— Jūs buvot nuostabūs. Ačiū, kad papasakojot man, ką padarėt.

Kai jis išėjo, kad kartu su O’Hara palauktų automobilyje, Džulė padavė Meredit drabužius, kuriuos buvo vilkėjusi grįždama iš Kolorado.

— Pastebėjau, kad Metas tokio pat ūgio ir sudėjimo kaip Žakas, o aš maždaug dviem coliais žemesnė už jus. Dėl to ir dėl kai kurių kitų dalykų, kuriuos sužinojau šį vakarą, nujaučiu, kad jūs atpažinsit štai šituos. — Kai Meredit linkterėjo, Džulė juos dar labiau atkišo į priekį. — Turėjau vilkėti juos, važiuodama namo, bet buvau atidavusi į valyklą. Ketinau paštu pasiųsti į namą, tačiau niekaip nepavyko sužinoti adreso.

— Pasilaikykit juos, — tyliai tarė Meredit, — dėl prisiminimų, kurie slypi juose.

Džulė instinktyviai, tarsi saugodama, priglaudė drabužius prie krūtinės.

— Ačiū.

Nurydama gumulą gerklėje, kurį pajuto dėl šito iškalbingo mosto, Meredit pasakė:

— Sutinku, kad Žakas netrukus susisieks su Metu, bet ar jūs visai tikra, kad privalot visa tai išgyventi? Jūs tikriausiai nusižengsit kokiam nors įstatymui, ir jie medžios jus abu. Jeigu jums pasiseks, visą likusį gyvenimą turėsite slapstytis.

— Pasakykit man, — tarė Džulė, žiūrėdama jai tiesiai į akis, — jeigu čia kur nors būtų Metas, vienui vienas, mylintis jus, jeigu Metas būtų parašęs tą laišką, kurį šį vakarą skaitėt, ką darytumėt jūs? Sąžiningai atsakykit, — pridūrė ji, jausdama, kad naujoji jos draugė gali bandyti apsimetinėti.

Meredit drebėdama atsiduso.

— Sėsčiau į pirmą lėktuvą, laivą, automobilį ar sunkvežimį, kurie mane nuvežtų pas jį. — Tvirtai apglėbdama Džulę, ji sušnibždėjo: — Aš net meluočiau, sakyčiau esanti nėščia, kad jis man leistų atvykti.

Išsigandusi Džulė sustingo.

— Kodėl jūs manot, kad nesu nėščia?

— Jus išduoda jūsų veido išraiška, kai Metas to paklausė, ir tai, kad jūs pradėjot purtyti galvą prieš susilaikydama.

— Tik nesakykit Metui, gerai?

— Negaliu jam nepasakyti, — atsidusdama paaiškino ji. — Per visą mūsų vedybinį gyvenimą nieko nesu nuo jo nuslėpusi, bet jeigu aš jam išduosiu šitą paslaptį, jis pasakys Žakui. Padarys tai, kad apsaugotų jus abu, nes nors jis tai ir slepia, be galo bijo to, ką jūs norit padaryti ir ką tai gali sukelti. Ir aš taip pat.

— Tai kodėl padedat man?

— Nes, — atvirai pasakė Meredit, — nemanau, kad katras nors iš judviejų galės gyventi be antrojo. Ir, — pridūrė ji, įstengdama nuoširdžiai nusišypsoti, — manau, jūs tą patį padarytumėt, jeigu mes pasikeistume vietomis.

Džulė atsisveikindama iš priebučio jiems pamojavo, paskui grįžo į namą ir paėmė Žako laišką. Atsisėdusi ant kėdės, dar sykį jį perskaitė, leisdama žodžiams šildyti ir jaudinti, ir teikti jai drąsos.

Myliu tave, Džule. Jėzau, taip myliu. Atsisakyčiau viso savo gyvenimo už vienerius metus su tavimi. Už šešis mėnesius.

Už tris. Už bet ką... Ligi tavęs aš apie lytinius santykius negalvojau kaip apie mylėjimąsi. Kito laiško aš tau nebeatsiųsiu, todėl nelauk. Laiškai mus abu vers viltis ir svajoti, o jeigu nesiliausiu to daręs, mirsiu, geisdamas tavęs.