Judith McNaugth - Tobula

— O’Hara! — perspėjo Metas.

— Ne, šita istorija visai nieko, Metai, garbės žodis. Džulė neims pavydėti. Ar ne? — abejodamas paklausė jis.

Juokdamasi Džulė papurtė galvą. Žakas ją mylėjo, dabar tai ji žinojo. Nebuvo ko pavydėti.

— Aš nepavydėsiu.

— Žinojau, — pasakė O’Hara, su pasitenkinimu žvilgterėjęs į šeimininkus. — Šiaip ar taip, Džule, — toliau pasakojo jai, — Žakas buvo mirtinai įsiutęs, ir pasakysiu jums kai ką, ko gal ir nežinot, — po šalta ramia Žako išore slypi toks temperamentas, kad jūs nepatikėsit! Kai moterys norėjo išlįsti iš jo baseino, kaip buvo joms įsakęs, jis liepė man jas gaudyti, kai jis svies jas lauk, ir jis tikrai tą padarė. Su visais drabužiais įbrido į baseiną ir tada kažkokia mergiotė, gal kokių dvidešimties metų, išriedėjusi iš baseino, nuogut nuogutėlė, atsidūrė prie mano kojų. Tada Žakas išbrido iš baseino, po abiem pažastim pasikišęs po merginą.

Džulė stengėsi atrodyti to pasakojimo nė kiek nešokiruota.

— Ką jūs darėt su jomis?

— Ką Žakas liepė. Jis buvo taip velnioniškai įširdęs, kad neleido joms net apsirengti. Mes nuboginom jas, meldžiančias savo drabužių, alėja ligi ten, kur jos buvo palikusios automobilį, tada Žakas saviškes dvi sugrūdo į užpakalinę sėdynę, o aš numečiau savąją ant priekinės. Paskui jis atplėšė priekines dureles, pasuko uždegimo spynelę ir įjungė pavarą.

— Važiuokit arba sudužkit, — įsakė joms, — bet nešdinkitės iš čia ir niekada nebesugrįžkit.

Moterys patenkintos susižvalgė, matyt, visiškai pritardamos Žako garbingam moralumui.

— Niekada man šito nepasakojai, — nusistebėjo Metas, suglumęs raukdamas kaktą.

— Po galais, bandžiau papasakoti, bet moteris, kurią jūs tą vakarą linksminot, mėgino nuvilkti jums drabužius, todėl aš Stoli... palikau ant baro ir nuėjau miegoti.

Džulė delikačiai nukreipė savo besijuokiančias akis į picą, Meredit parėmė smakrą ant sudėtų rankų ir linksmai stebeilijo į vyrą, o Metas šaltai pervėrė vairuotoją, kuris iškėlė aukštyn rankas ir gindamasis tarė:

— Meredit šypsosi, Metai. Ji supranta, kad jūs neįsivaizdavot, jog tuo metu buvot ją vedęs.

Džulė užspringo vynu.

— Gali paaiškinti, — irzliai tarė Metas, susižvelgęs su žmona, — kol Džulė nenusprendė, kad Žakas patikėjo savo ateitį visiškam silpnapročiui.

— Maniau, visi jau žino tą istoriją, ji buvo visuose laikraščiuose, — pasakė Džo, bet kai Džulė atrodė nesusigaudanti, paaiškino: — Matot, Metas ir Meredit susituokė ir išsiskyrė, kai Meredit buvo tik aštuoniolikos, tik niekas apie tai nežinojo, net aš. Prabėgus dvylikai metų, Meredit išsiaiškina, kad jų skyrybas įformino apsimetėlis advokatas, ir jie iš tikrųjų neišsiskyrę, todėl ji pasikviečia jį pietų, ir jie pirmąsyk per šitiek metų pasikalba, ir ji praneša jam žinią. Jėzau, kaip Metas uždūko! Meredit jau buvo susižadėjusi su kažkuo kitu ir visiems trims teko surengti spaudos konferenciją ir stengtis atrodyti draugiškais, o Metas bandė tai paversti pokštu.

— Žinau tą istoriją, — prisiminė Džulė, kai staiga viskas stojo į vietas. — Štai kodėl judu man pasirodėt pažįstami, kai pamačiau jus pirmąsyk šį vakarą. Mačiau tą spaudos konferenciją.

Savo išgąstingą žvilgsnį ji nukreipė į Metą Farelą ir pridūrė:

— Prisimenu, kad jūs ir Meredit sužadėtinis juokavo dėl visos tos sumaišties ir atrodė veikiau kaip draugas. O tada... vos po kelių dienų — jūs smogėt jam! Ar ne? Laikraščiuose buvo jūsų muštynių nuotrauka.

— Dabar mes visi geri draugai, — pareiškė Metas, truputį šaipydamasis iš susimąsčiusio jos veido.

Jau buvo po vienuoliktos, kai draugija pakilo. Džulė atsiprašė — turinti kažką atsinešti iš miegamojo. Kai ji grįžo su žaliu megztiniu ir kelnėmis, kuriais vilkėjo važiuodama namo iš Kolorado, Džo O’Hara jau buvo išėjęs į lauką pašildyti variklio, o Metas su Meredit laukė prie durų.

Patenkindamas žmonos pašnibždomis pareikštą prašymą pasikalbėti su Džule atskirai, Metas nusišypsojo Džulei, atsisveikino ir pridūrė:

— Mudu su Džo palauksim automobilyje, kol judvi su Meredit atsisveikinsit.

Ji pasistiebė jo pabučiuoti, o Metas tvirtai ją apkabino, nustebintas savo kankinančios baimės, kurią dėl jos pajuto ir Žakas.

— Jeigu jums dėl to bus geriau, — pasakė jis, nepaisydamas sveiko proto, — mano korporacijai priklauso tarptautinė tyrimų agentūra ir per pastarąsias tris savaites pasistengiau, kad jų žmonės patikrintų kiekvieną, kuris buvo Dalase ir dirbo prie Žako filmo.

Užuot apsidžiaugusi, Džulė paklausė:

— Bet kodėl jūs anksčiau to nepadarėt? — Per vėlai supratusi, ką pasakė, ji atsiprašė: — Atleiskit, tai buvo neįtikėtinai šiurkštu ir nedėkinga.

Metas jai nusišypsojo ir papurtė galvą, gėrėdamasis, kaip ji atsidavusi Žakui.

— Atrodė, kad jūs apimta nevilties ir labai susirūpinusi, bet tai nebuvo šiurkštu. O atsakymas tas, kad Žakas užmokėjo agentūrai, turinčiai reputaciją tokią pat, kaip ir mūsų, atlikti tą patį prieš prasidedant teismo procesui, ir jie negalėjo pateikti nieko svarbaus. Jis taip pat tada man pasakė, kad nenori mano pagalbos, didesnės už tai, ką jau padariau. Kadangi jo išdidumas jau buvo visai suniokotas dėl viešumo, dar neprasidėjus procesui, aš sutikau su jo prašymu ir leidau jam pačiam tvarkyti savo bylą.

— Jūsų tardytojai, — susirūpinusi tarė Džulė, nusitverdama kažkokio neapibrėžto padrąsinimo gaidelės, kurią jau tarėsi girdinti jo balse, — ar jie rado ką nors nauja?

Nenorom padvejojęs Metas pamanė, kad nieko bloga neatsitiks, jeigu jai pasakys, tuo labiau kad ji jau buvo nutarusi dalintis tremtimi su Žaku.

— Iš dalies tai susiję su Toniu Ostinu, — pradėjo jis, tačiau Džulė jį pertraukė.

— Tonis Ostinas ją nužudė?

— Aš to nepasakiau, — ryžtingai perspėjo ją Metas. — Jeigu būtų kokių nors įrodymų, trimituočiau per visas žiniasklaidos priemones, ir teisminė valdžia turėtų griebtis veiksmų.

— Tai ką jūs sužinojot?

— Ostinas, matyt, melavo duodamas parodymus. Per teismą jis teigė, kad jo romanas su Reičele Evans tęsėsi daugelį mėnesių ir kad jie „pašėlusiai įsimylėję vienas kitą“. O iš teisybės jis buvo susipainiojęs dar ir su kita moterimi.

— Kas ji? — neatgaudama kvapo paklausė Džulė. — Gal ji įdėjo tikrus šovinius į ginklą, nes pavydėjo Toniui ir Reičelei?

— Mes nežinom, kas ji buvo. Žinom tik tiek, kad dvi savaites prieš žmogžudystę viešbučio pasiuntinys, atnešęs šampaną į Ostino numerį vėlai vakare, girdėjo moters balsą. Tas pats pasiuntinys buvo ką tik atnešęs vėlyvą vakarienę į Žako numerį, ir duris atidarė Reičelė, taigi, kas buvo Ostino miegamajame, buvo ne jinai. Kiekvienu atveju, nemanau, kad tuos šovinius būtų pakeitusi moteris, manau, kad tai buvo Ostinas.

— Bet kodėl taip manot?

— Gal dėl to, kad Žakas visada tvirtino, jog Ostinas įsivėlęs į tą reikalą, o dabar negaliu atsikratyti šios minties, — kimiai atsidusęs pripažino Metas. — Mat Reičelė nebūtų galėjusi išlaikyti savęs ir Ostino, nebent ji ir toliau būtų dirbusi ir gavusi solidžią skyrybų kompensaciją iš Žako per Kalifornijos teismus. Tačiau ji niekada nebuvo publikos numylėtinė, kai tik spauda suuodė, kad ji nučiupta apgaudinėjant Žaką, jos populiarumas ir galimybė užsidirbti krito.

Dabar, kai žinom, kad Ostinas, turėdamas romaną su Reičele, susitikinėjo dar su kažkuo, tai gerokai paneigia jo parodymus, kad jis dėl jos kraustėsi iš proto. Galime spėti, kad labiausiai jį domino jos pinigai ir tada, kai ji sužlugdė savo finansinę ateitį, užklupta su Ostinu Žako numeryje, jis nutarė ja atsikratyti. Gali būti, kad jis niekada neketino Reičelės vesti ir nužudė ją dėl to, kad ji to reikalavo.