Judith McNaugth - Tobula

— Gerai, — sušuko mergina, įsispręsdama į šonus, nepastebėjusi suaugusių svečių, — laimėjot, pabaisos! Rytoj nebus kontrolinio. O dabar grąžinkit pažymių sąsiuvinį.

Su pergalės šauksmu Džonis padavė jai sąsiuvinį.

— Ačiū, — padėkojo Džulė ir meiliai užsmaukė jam ant ausų ir akių megztą kepuraitę, o jis juokdamasis atstūmė ją atgal į viršų. Ji pasilenkė priešais antrąjį išsišiepusį berniuką ir užsegė jam švarko užtrauktuką ligi pat pasmakrės, o tada pakedeno raudonus plaukus. — Tu, Timai, labai įsigudrinai blokuoti. Neužmiršk to per žaidimą kitą šeštadienį, gerai?

— Gerai, panele Matison.

Džulė pasisuko stebėdama, kaip jie nuvažiuoja keliuku, ir tada pamatė gražiai apsirengusią porą stovint netoli šaligatvio krašto priešais jos namus. Jie žengė pirmyn, ir Džulė apglėbė save rankomis žvarbiame vėjyje, mandagiai šypsodama, kol laukė jų, galvodama, kad tirštėjančiose rūkuose jie abu atrodė kažkur matyti.

— Panele Matison, — prašneko vyras, šypsena atsakydamas į josios. — Aš esu Metjus Farelas, o čia mano žmona Meredit.

Iš arti Meredit Farel buvo tokia pat graži kaip ir jos vyras, ir tokia pat šviesi kaip jis tamsus, o jos šypsena tokia pat šilta kaip ir jo.

— Ar jūs viena? — paklausė jis, žvelgdamas į namą.

Džulė sustingo nuo išgąstingo įtarimo.

— Ar jūs reporteriai? Jeigu jūs reporteriai, aš...

— Aš Žako draugas, — ramiai pertraukė ją Metas.

Džulės širdis atsitrenkė jai į šonkaulius.

— Prašom užeiti, — skubiai pakvietė ji, priblokšta ir džiugiai susijaudinusi ji žodžius berte išbėrė.

Ji įvedė juos per kiemo duris, pro virtuvę, kur ant kablių sienoje kabojo variniai puodai ir keptuvės, į svetainę.

— Čia labai gražu, — pastebėjo Meredit Farel, nusivilkusi paltą, ir dairydamasi po erdvų kambarį su baltais pintais baldais, ryškiai žaliomis ir mėlynomis languotomis pagalvėmis ir kampuose sustatytais puoduose vešinčiais medeliais ir gėlėmis.

Džulė bandė šypsotis, tačiau, imdama Meto paltą, ji neviltingai išpyškino:

— Ar Žakas sveikas?

— Kiek man žinoma, jis jaučiasi puikiai.

Jai truputį atlėgo, tačiau sunkiai sekėsi būti mandagia šeimininke, kai ji troško tik vieno — sužinoti, ko jie atvyko, ir tuo pat metu žūtbūt pratęsti jų viešnagę, nes Metas Farelas buvo jo draugas, ir tam tikra prasme tai atvedė Žaką tiesiai čia, į jos namus.

— Gal norėtumėt taurės vyno ar kavos? — paklausė ji, grįžtelėjusi, kai kabino svečių paltus į spintą, o jie susėdo ant sofos.

— Mielai išgerčiau kavos, — pasakė moteris, o jos vyras linkterėjo.

Džulė per rekordinį laiką paruošė kavą, išdėliojo puodukus ir lėkštutes ant padėklo ir grįžo į svetainę taip greitai, kad abu jos svečiai nusišypsojo jai, tarytum supratę ir įvertinę jos dilemą.

— Kažkodėl baisiai jaudinuosi, — prisipažino ji, slopindama juoką, dėdama padėklą priešais juos ir trindama delnais sau šlaunis. — Bet aš... labai džiaugiuosi, kad jūs atvykot. Atnešiu kavą, kai bus gatava.

— Jūs nė trupučio nesijaudinot, — susižavėjęs pastebėjo Metas Farelas, — kai televizijoje susitikot su visu pasauliu ir bandėt, man regis, labai sėkmingai palenkti juos į Žako pusę.

Šiluma jo akyse ir balse leido jai pasijausti taip, tarsi ji būtų padariusi kažką nuostabaus ir drąsaus.

— Tikiuosi, visi Žako draugai taip galvoja.

— Žakas nebeturi daug draugų, — atsakė jis kategoriškai. — Kita vertus, — pridūrė, nežymiai šyptelėjęs, — turint tokią šalininkę kaip jūs, jam daug draugų ir nereikia.

— Kiek laiko jį pažįstat? — paklausė Džulė, sėsdama ant kėdės tiesiu kampu su sofa.

— Meredit niekada nebuvo su juo susitikusi, bet aš jį pažįstu jau aštuonerius metus. Mes buvom kaimynai Kalifornijoje, Karmelyje. — Metas stebėjo, kaip ji truputį lenkiasi į priekį, visą dėmesį sutelkusi į jį, ir, jausdamas jos norą sužinoti viską, ką galima, pridūrė: — Mes taip pat buvom partneriai keliuose verslo projektuose. Kai Žakas sėdo į kalėjimą, jis man davė įgaliojimus, tai man davė teisę ir atsakomybę tvarkyti visus jo finansinius reikalus.

— Nuostabu, kad jūs viso to imatės, — maloniai pasakė Džulė, ir Metas pirmą kartą pamatė retą, nuoširdžią šilumą, kuria ji tikriausiai buvo apgaubusi Žaką, kai jam labiausiai jos reikėjo Kolorade. — Tikriausiai jis labai jus vertina ir gerbia, kad taip besąlygiškai jumis pasitiki.

— Mes pasitikim vienas kitu, — atsakė jis, kiek suglumęs, norėdamas rasti kokį nors būdą, kuris palengvintų priėjimą prie jo apsilankymo tikslo.

— Ir dėl to jūs čia atvykot iš Kalifornijos, — viltingai tarė ji, — nes kaip Žako draugas norėjot, kad aš žinočiau, jog jūs pritariat tam, ką aš kalbėjau per spaudos konferenciją?

Metas papurtė galvą, nenorėdamas nuklysti į smulkmenas.

— Mes dabar tik atostogaujame Karmelyje, — paaiškino jis. — Nuolatinė mūsų gyvenamoji vieta — Čikaga.

— Man atrodo, aš labiau norėčiau gyventi Karmelyje, nors niekada nesu ten buvusi, — pasakė ji, sekdama jo pavyzdžiu ir pereidama prie mandagaus pasišnekėjimo.

— Mes gyvename Čikagoje, nes Meredit yra firmos Bancroft and Company ; kurios centras ten, prezidentė.

— Bancroft! — sušuko Džulė, jai padarė didelį įspūdį Meto paminėtos elitinės universalinės parduotuvės, ir, šypsodama Meredit, ji pasakė: — Esu buvusi jūsų parduotuvėje Dalase, nuostabu, — pagyrė ji, tačiau nutylėjo, kad jai ten viskas atrodė pernelyg brangu. Atsistodama pasiūlė: — Atnešiu kavą, jau turėtų būti išvirusi.

Jai išėjus, Meredit palietė savo vyro rankovę ir tyliai tarė:

— Ji jau pajuto, kad atvykai čia su tikslu, ir kuo ilgiau delsi, tuo labiau ji jaudinsis.

— Aš ne per labiausiai noriu eiti prie reikalo, — prisipažino Metas. — Žako prašymu, atvažiavau tūkstantį mylių, kad tiesiai ją paklausčiau, ar ji nėščia, ir atsiskaityčiau su ja čekiu nuo jo. Pasakyk man, kaip galima subtiliau pasakyti: „Panele Matison, aš atvežiau jums ketvirčio milijono dolerių čekį, nes Žakas baiminasi, kad jūs nėščia, ir jaučiasi dėl to kaltas, ir nori, kad jūs užmokėtumėt advokatui, kad sulaikytų spaudą ir teisminę valdžią“.

Ji jau buvo besiūlanti aiškesnį ir taktiškesnį būdą, bet jai dar nepradėjus kalbėti, grįžo Džulė su porcelianiniu kavinuku ir ėmė pilstyti kavą į puodelius. Metas nusikrenkštė ir pradėjo šiurkščiu sutrikusiu balsu:

— Panele Matison...

— Prašom vadinti mane Džule, — pertraukė ji, atsitiesdama ir automatiškai įsitempdama nuo jo tono.

— Džule, — pasitaisė jis, niūriai šyptelėdamas, — iš teisybės čia atvažiavau ne dėl jūsų spaudos konferencijos. Čia esu dėl to, kad Žakas prašė mane pasimatyti su jumis.

Jos veidas nušvito, kaip saulei prasiveržus pro debesis.

— Jis... jis prašė? Ar sakė jums kodėl?

— Jis nori, kad sužinočiau, ar jūs nėščia.

Džulė žinojo, kad ji ne nėščia, ir taip išsigando ir sutriko nuo klausimo, kad ėmė purtyti galvą, neigdama, kol Meredit puolė jos gelbėti.

— Metas turi jums perduoti laišką, kuris gal geriau paaiškins visa negu susijaudinęs vyras, — maloniai pasakė Meredit.

Džulė žiūrėjo, kaip Metas kiša ranką į sportinio švarko vidinę kišenę ir traukia iš ten voką. Jausdamasi taip, tarsi pasaulis aplinkui ją imtų suktis ir svirti į šoną, ji paėmė laišką iš ištiestos jo rankos ir virpančiu balsu pasakė: