Judith McNaugth - Tobula

Kaip ir laivas, jo savininkas beveik niekuo neišsiskyrė, kai žingsniavo doku. Vietoj trumpų kelnių ir megztų marškinių, kuriuos mėgdavo frachtuotų laivų kapitonai, jis vilkėjo paprastus žvejo drabužius — baltus plačiarankovius marškinius iš šiurkščios medvilnės, chaki kelnes, minkštapadžius batus ir tamsią kepurę, užsmauktą ant kaktos. Jo veidas, apžėlęs keturias dienas neskusta tamsia barzda, buvo įdegęs saulėje, tačiau įdėmiau pažiūrėjęs pastebėtum, kad jo oda nebuvo tokia nugairinta, kaip kitų žvejų, ir jo laivas buvo greičiau pritaikytas plaukiojimui nei žvejybai. Bet tai buvo judrus prekybos salos uostas ir Džulė buvo tiktai vienas iš tūkstančio laivų, apsistojančių čia — laivų, dažnai gabenančių krovinį, kuris nėra nei valgomas, nei legalus. Kitapus prieplaukos du žvejai Diablo laive pakėlė akis, kai Džulės savininkas įlipo į savo laivą. Po valandėlės atgijęs ėmė burgzti laivo generatorius ir apačioje užsidegė kajutės šviesos.

— Jis veltui eikvoja kurą, leisdamas generatorių pusę nakties, — pastebėjo vienas žvejas. — Ką jis veikia, kad jam reikia motoro?

— Kartais pro užuolaidas matau jo šešėlį prie stalo. Manau, kad sėdi ir skaito.

Kitas žvejas reikšmingai pažiūrėjo į penkias antenas, kyšojusias aukštai virš Džulės viršutinio vairo.

— Jis šitame laive turi visus įrenginius, kartu ir radarą, — reikšmingai pastebėjo jis, — tačiau niekada nežvejoja ir neieško frachtavimui klientų. Mačiau, kaip vakar netoli Kalvario salos buvo išmetęs inkarą ir net lynų nebuvo nuleidęs į vandenį.

Pirmasis žvejas prunkštelėjo pasipiktinęs:

— Todėl, kad jis nėra nei žvejas, nei frachtuojamo laivo kapitonas.

— Manai, jis dar vienas narkotikų kontrabandininkas?

— O kas gi daugiau? — pritarė jo bičiulis, abejingai gūžtelėjęs.

Nenujausdamas, kad jo buvimas sukėlė tiek komentarų judriuose dokuose, Žakas studijavo žemėlapius, išskleistus ant stalo, ir stropiai braižė įvairius maršrutus, kuriais galėtų plaukti kitą savaitę. Buvo trečia valanda nakties, kai jis galiausiai susuko žemėlapius, tačiau žinojo negalėsiąs miegoti, nors ir buvo išvargęs. Per pastarąją savaitę jis beveik visai nemiegojo, nors pabėgo iš Jungtinių Valstijų visai sklandžiai tik dėl Eriko Sandinio ryšių ir Žako pusės milijono dolerių. Kolorade mažas išnuomotas sraigtasparnis pasirodė, kaip buvo laukta, paimti jo už 200 jardų nuo namo, aikštelėje, specialiai skirtoje tam tikslui, išskyrus tai, kad ji buvo numatyta naudotis namo savininkams ir jų kviestiniams svečiams. Nešinas slidėmis ir apsirengęs kaip slidininkas su dideliais spalvotais apsauginiais akiniais, slėpusiais beveik visą veidą, Žakas įlipo į sraigtasparnį ir buvo nuskraidintas į mažą slidininkų trobelę valanda kelio nuo ten. Pilotas nieko neklausinėjo, neparodė jokio nustebimo dėl to, kas, kaip Žakas žinojo, buvo gana įprasta transporto priemonė, naudojama slidininkų, kuriems patiko turėti savo kalnus, o slidinėti nuo svetimų.

Išnuomotas automobilis laukė Žako slidininkų trobelės automobilių stovėjimo aikštelėje, ir iš ten jis važiavo į pietus, į mažą nutupimo aikštelę, kur laukė privatus lėktuvas, kaip buvo suplanuota, ant nuvalyto nusileidimo tako. Priešingai negu sraigtasparnio pilotas, kuris buvo absoliučiai niekuo dėtas ir legalus, keturių motorų su propeleriu lėktuvo pilotas toks nebuvo. Skrydžio planas, kurį jis pateikdavo kiekvieną sykį, kai jie nusileisdavo papildyti degalų, buvo ne tas, kurio jie laikėsi, kai lėktuvėlis pasuko į pietus ir pietryčius.

Netrukus po to, kai jie paliko JAV oro erdvę, Žakas užmigo ir nubudo tik tada, kai jie pakeliui nusileido įsipilti kuro, bet nuo tada, kai išlipo, ligi šiol jis sugebėjo nusnūsti tik po keletą valandų.

Atsistojęs nuėjo į laivo virtuvę ir įsipylė į stiklinę brendžio, vildamasis, kad tai padės jam užmigti, nors jau žinojo, kad negelbės, tada nusinešė brendį į mažą saloną, naudojamą kaip svetainę ir valgomąjį jo jūriniuose „namuose“. Žakas išjungė didžiąsias kajutės šviesas ir paliko tik mažą varinę lempą ant stalelio greta sofos, apšvietusią Džulės nuotrauką, kurią buvo išplėšęs iš savaitės senumo laikraščio ir įdėjęs į mažus rėmelius, kuriuos nuėmė nuo sienos, esančios priešais lovą. Iš pradžių jis manė, kad tai jos koledžo baigimo nuotrauka, bet šį vakarą, kai gurkšnodamas brendį gerai įsižiūrėjo, nusprendė, kad nuotrauka greičiausiai bus padaryta, kai Džulė buvo išsipuošusi kokiam pobūviui, o gal vestuvėms. Ant kaklo ji turėjo puikų vėrinį ir vilkėjo persikų spalvos suknelę kuklia iškirpte, bet labiausiai toje nuotraukoje jam patiko jos plaukai, sušukuoti kaip ir tada, kai jie buvo išsipustę savo „pasimatymui“.

Žinodamas, kad kankina pats save, ir vis dėlto negalėdamas liautis, jis ištiesė ranką ir nukabino rėmelius, tada atrėmė kulkšnį į priešingos kojos kelį ir padėjo nuotrauką prie kojos. Palengva braukė nykščiu per šypsančias jos lūpas, spėliodamas, ar ji šypsosi dabar, grįžusi namo. Vylėsi, kad šypsosi, bet tai, ką jis matė nuotraukoje, buvo paskutinis jos vaizdas — iškamuota išraiška veide, kai jis išjuokė ją už tai, kad ji pasakė jį mylinti. Šitas prisiminimas persekiojo Žaką. Jis draskė jį kartu su kitais rūpesčiais dėl jos, spėliojimais, ar ji nėščia. Jis be paliovos kankino save, svarstydamas, ar jai teks iškęsti abortą, ar nesantuokinės motinystės gėdą mažame miestelyje.

Buvo tokia daugybė dalykų, kuriuos jis norėjo jai pasakyti, tokia daugybė, kuriuos būtinai reikėjo jai papasakoti. Jis nurijo brendžio likutį, grumdamasis su noru parašyti jai dar vieną laišką. Jis kiekvieną dieną rašė jai laiškus, nors velnioniškai gerai žinojo negalįs jų išsiųsti. Jam reikia liautis rašius tuos laiškus, tikino save Žakas.

Reikia išmesti ją iš galvos, kol neišėjo iš proto...

Reikia nors kiek numigti.

Ir net šitaip galvodamas siekė plunksnos ir bloknoto.

Kartais jis pasakodavo jai, kur esąs ir ką veikiąs, kartais smulkiai aprašydavo daugybę dalykų, kurie, kaip manė, būtų jai įdomūs, kokia sala ir vietos žvejų papročiai, tačiau šiandien buvo kitaip nusiteikęs. Šį vakarą nuovargis ir brendis kiek apmalšino šėlstantį jo sielvartą ir rūpesčius. Pasenusiame Amerikos laikraštyje, kurį jis šįryt nusipirko kaime, buvo rašoma, kad Džulė įtariama padėjusi jam ir sukursčiusi jo pabėgimą. Staiga jam dingtelėjo, kad jai teks pasamdyti advokatą, kad policija ir FTB liautųsi ją persekioti ar, dar blogiau, kaltinti bendrininkavimu vien tam, kad įbauginę ją, priverstų prisipažinti tai, kas buvo netiesa. Jeigu tai įvyktų, jai reikėtų labai gero advokato, o ne kokio kaimo Jurgio. Jai reikės pinigų tokiam advokatui pasamdyti. Naujas rūpestis nuslopino neviltį, kuri buvo apniaukusi jo mąstymą nuo to laiko, kai jinai jį paliko, ir jo protas ėmė įnirtingai dirbti, rasdamas naujas problemas ir netikėtus jų sprendimus.

Jau aušo, kai Žakas atsilošė kėdėje, neįtikėtinai iškamuotas ir visiškai sutriuškintas. Sutriuškintas, nes žinojo išsiusiąs jai šitą laišką. Turėjo išsiųsti iš dalies dėl to, ką buvo nusprendęs, bet ir dėl to, kad be galo troško, jog ji sužinotų, kaip jis jautėsi. Jis dabar tikrai žinojo, kad teisybė negalėjo įskaudinti jos tiek, kiek jis buvo ją įskaudinęs melu. Tai bus paskutinis jo bendravimas, bet jis bent pataisys tą bjaurią pačių gražiausių jo gyvenime dienų ir naktų pabaigą.

Saulė skverbėsi pro užuolaidas salone, ir jis dirstelėjo į laikrodį. Šioje saloje paštas būdavo išvežamas tik kartą per savaitę ankstų rytą pirmadieniais, tai reiškė, kad jis nebeturi laiko perrašyti savo kliedesių pilnam, padrikam laiškui, be to, jam dar reikėjo parašyti laišką Metui ir paaiškinti, ko jis iš jo nori.