Judith McNaugth - Tobula

— Ar neprieštarausit, jei laišką perskaitysiu dabar — viena pati?

— Anaiptol. Kol jūs skaitysit, mes gersim kavą.

Džulė linkterėjo ir apsisuko. Skubiai nykščiu atplėšusi voką, ji išėjo iš svetainės, ketindama eiti į savo kambarį, tačiau valgomasis buvo arčiau, todėl nuėjo ten, visai nekreipdama dėmesio, kad iš dalies buvo matoma savo svečiams. Ji pasiruošė dar vienam maloningam Žako pamokslui apie tai, koks infantiliškas absurdas teikti kokią nors reikšmę jų santykiams Kolorade, bet kai ji išskleidė lapus ir ėmė skaityti, švelnumas ir džiaugsmas, užtvindęs jai širdį, užgydė visas žaizdas. Pasaulis nutolo, egzistavo tik žodžiai, kuriuos ji skaitė, ir negalėjo patikėti, kad tas fantastiškas žmogus, kuris buvo juos parašęs, net nemanė, kad ji juos kada nors perskaitys.

Brangioji mano Džule, žinau, niekada nepamatysi šito laiško, bet man lengviau, kai kiekvieną dieną tau rašau. Tai tave priartina. Dieve, kaip aš tavęs pasigendu. Vaideniesi man kiekvieną gyvenimo valandą. Būtų daug geriau, jei niekada nebūčiau tavęs sutikęs. Ne, ne tai. Ko vertas būtų mano gyvenimas be prisiminimų apie tave, kurie leidžia man šypsotis.

Visą laiką spėlioju, ar tu laiminga. Noriu, kad tokia būtum. Noriu, kad tavo gyvenimas būtų nuostabus. Štai kodėl negalėjau pasakyti to, ką norėjai išgirsti, kai buvom drauge. Bijojau, kad jei pasakyčiau, tu lauktum manęs metų metus. Žinau, norėjai, kad pasakyčiau, jog myliu tave. Nesakydamas tau šito, žengiau vienintelį nesavanaudišką žingsnį Kolorade. Dabar apgailestauju net ir dėl to.

Myliu tave, Džule. Jėzau, kaip myliu.

Atsisakyčiau viso savo gyvenimo už vienerius metus su tavimi. Už šešis mėnesius. Už tris. Už bet ką.

Tu pagrobei mano širdį per kelias dienas, bet ir man atidavei savąją. Žinau tai — mačiau iš tavo akių kiekvieną sykį, kai žvelgdavai į mane.

Jau nebesigailiu praradęs savo laisvę, nebesiuntu dėl neteisybės, kad šitiek metų praleidau kalėjime. Dabar apgailestauju tik dėl vieno, kad negaliu turėti tavęs. Tu jauna, ir žinau, greitai užmirši mane ir toliau gyvensi savo gyvenimą. Šitaip ir turėtum daryti. Privalai. Noriu, Džule, kad darytum.

Tai toks sumautas melas. Ko aš iš tiesų noriu, tai vėl matyti tave, laikyti savo glėbyje, vis mylėtis ir mylėtis su tavimi, kol užpildysiu tave taip, kad tavyje nebeliks vietos niekam kitam, tiktai man. Ligi tavęs apie lytinius santykius negalvojau kaip apie mylėjimąsi. Tu šito nežinojai.

Kartais mane išpila šaltas prakaitas, nes bijau, kad dėl mano kaltės tu pastojai. Žinau, turėjau pasakyti, kad pasidarytum abortą, jei būtum pastojusi. Žinojau tai Kolorade, bet, Dieve, aš to nenorėjau, Džule.

Palauk — man ką tik dingtelėjo išeitis, apie kurią niekada nebuvau pagalvojęs. Žinau, neturiu teisės prašyti, kad pagimdytum mano kūdikį, bet yra būdas tai išspręsti, jeigu tik sutiksi. Galėtum paimti atostogų ir išvažiuoti — aš pasirūpinsiu, kad turėtum daug pinigų kompensuoti tam, ką prarasi savo tarnyboję, ir apmokėti visoms savo išlaidoms. Kai gims kūdikis, norėčiau, kad nuvežtum jį mano senelei. Jeigu esi nėščia ir nori tai padaryti, iš anksto jai parašysiu ir viską paaiškinsiu. Nors ji ir turi daug trūkumų, ši moteris niekada nevengė atsakomybės ir ji pasirūpins, kad mūsų kūdikis būtų tinkamai auginamas. Ji valdo tai, kas būtų buvę labai didelis man tekęs palikimas; mažos dalelytės šito palikimo užtektų apmokėti visoms to kūdikio išlaidoms ir mokslui.

Buvai teisi, kai sakei, kad man nederėjo užtrenkti durų savo šeimai ir sudeginti tiltus. Buvo dalykų, kuriuos būčiau galėjęs papasakoti savo senelei net ir po to, kai išėjau iš namų, tai būtų apmaldę jos neapykantą. Buvai teisi, kai sakei, kad mylėjau ją ir žavėjausi, kai augau. Tu dėl visko buvai teisi, ir jei dabar galėčiau ką nors pakeisti, padaryčiau tai.

Galų gale nutariau išsiųsti tau šitą laišką. Tai klaida. Žinau, bet negaliu susilaikyti. Privalau tau pasakyti, ką turėtum daryti, jeigu esi nėščia. Negaliu pakęsti minties, kad tu nesuvoksi, jog gali būti alternatyva abortui.

Jie įdėmiai seka mano korespondenciją, todėl šį laišką perduosiu per rankas, užuot naudojęsis paštu. Žmogus, kuris tau jį perduos, yra draugas. Jis rizikuoja dėl manęs, kaip rizikavai tu. Pasitikėk Metu taip pat besąlygiškai, kaip pasitikėjai manimi. Pasakyk jam, kad esi nėščia ir ką nori daryti, jis perduos man. Dar kai kas prieš tai, kai išskubėsiu nunešti laiško į kaimą, kad būtų išsiųstas dar šią savaitę, — noriu, kad turėtum pinigų tam, ko norėsi ar ko tau prireiks. Pinigai, kuriuos Metas tau duos, yra mano, todėl nėra prasmės su juo ginčytis ir jų neimti. Jis elgsis pagal mano nurodymus ir jų smulkmeniškai laikysis, todėl nekomplikuok reikalų tam žmogui, brangute. Savo reikalams aš turiu daugybę pinigų.

Norėčiau, kad turėčiau daugiau laiko parašyti geresniam laiškui ar kad būčiau išsaugojęs vieną iš tų, kuriuos parašiau anksčiau, kad galėčiau pasiųsti vietoj šito. Jie visi buvo daug nuoseklesni už šitą. Kito laiško aš nebeatsiųsiu. Todėl nelauk. Laiškai mus abu vers viltis ir svajoti, o jeigu nesiliausiu to daręs, mirsiu, geisdamas tavęs.

Prieš išeidamas — laikraščiuose skaičiau, kad Kostneris Valstijose išleido naują filmą. Jeigu išdrįsi fantazuoti apie Keviną po to, kai pamatysi filmą, aš vaidensiuos tau ligi gyvenimo galo.

Myliu tave, Džule. Mylėjau Kolorade. Myliu čia, kur esu. Visada mylėsiu. Visur. Visada.

Džulė būtų dar sykį skaičiusi laišką, bet negalėjo sukoncentruoti žvilgsnio pro srautą ašarų, tekančių jai iš akių, ir lapai išslydo jai iš pirštų. Delnais užsidengusi veidą, ji nusisuko į sieną ir verkė. Verkė iš džiaugsmo, iš karčiai saldaus ilgesio ir kankinančios tuštumos, verkė dėl neteisybės, kuri pavertė jį bėgliu, kad buvo tokia kvaila ir paliko jį Kolorade.

Svetainėje Meredit tylomis kai ko Meto paklausė, siekdama porcelianinio kavinuko, bet jos žvilgsnis nuklydo į valgomojo tarpdurį, o išgąstis prikaustė akis prie verkiančios moters nugaros.

— Metai, žiūrėk! — skubiai tarė ji, jau stodamasi ir puldama į priekį pirma jo. — Džule, — tyliai tarė ji, atsidūrusi valgomajame. Gūždamasi nuo širdį draskančios kitos moters raudos, uždėjo rankas ant krūpčiojančių Džulės pečių ir sušnibždėjo: — Ar galiu kuo nors jums padėti?

— Taip, — trūkčiojančiu balsu atsakė Džulė. — Perskaitykit laišką ir man pasakykit, kaip kas nors galėjo patikėti, kad šis žmogus kažką nužudė!

Meredit abejodama siekė lapų, gulėjusių ant grindų, ir pažiūrėjo į savo vyrą, sustojusį tarpduryje.

— Metai, kodėl neįpili mums visiems vyno, kurio anksčiau siūlė Džulė?

Metas sugaišo kelias minutes, kol surado vyną, kamščiatraukį ir atkimšo butelį. Jis ėmė taures iš bufeto, kai išgirdo Meredit įeinant į virtuvę. Žvilgterėjo per petį, ketindamas jai vėl padėkoti už tai, kad čia atvažiavo, bet priblokštas jos veidas privertė jį apsigręžti, užmiršus taures.

— Kas nutiko? — susirūpinęs paklausė, tyrinėdamas jos išblyškusį dailų veidą.

Nepagrįstai supykęs ant Žako, kad tas nuliūdino jo žmoną, Metas apkabino ją per liemenį, prisitraukdamas artyn prie savęs, o tuo pat metu paėmė iš jos rankų laišką ir prisimerkęs ėmė skaityti.

Iš pradžių jis suirzo, paskui pasijuto sukrėstas, paskui negalėjo patikėti ir galiausiai sielvartas suspaudė jam širdį. Buvo ką tik baigęs skaityti paskutinę eilutę, kai tarpduryje pasirodė Džulė. Meredit išgirdo ir skubiai atsigręžė veidu, imdama nosinę iš Meto, o Džulė tuo metu bandė šypsotis ir pirštų galais šluostytis ašaras.