Judith McNaugth - Tobula

— Vienu ar kitu metu, — tarė Džulė, — dauguma šios šalies moterų galbūt įsivaizdavo esančios įsimylėjusios Zakarį Benediktą. Dabar, kai aš jį pažįstu, — pridūrė ji nežymiai virptelėjusiu balsu, — manau, kad jos pasirodė labai protingos. Jis... — Ji sudvejojo, akivaizdžiai ieškodama tinkamų žodžių, o tada visai paprastai pasakė: — Vyras, kurį moteriai labai lengva pamilti.

Netarusi daugiau nė žodžio, ji nusisuko nuo mikrofonų ir tuojau pat buvo apsupta dviejų vyrų, kurie, kaip spėjo Metas, buvo FTB agentai, ir kelių uniformuotų šerifų, kurie ją saugiai išvedė iš scenos.

Metas nuspaudė nuotolinio valdymo mygtuką, kai CNN reporteris pradėjo kartoti interviu, o tada pažvelgė į savo žmoną.

— Ką apie tai manai?

— Manau, — ramiai pasakė Meredit, — ji buvo fantastiška.

— Bet ar ji visai pakeitė tavo nuomonę apie Žaką? Aš nusiteikęs palankiai, bet tu niekada jo nepažinojai, todėl greičiausiai reaguotum į jos interviu kaip ir visi kiti.

— Abejoju, ar esu tokia nešališka, kaip manai. Tu, brangusis, labai griežtai sprendi apie žmones ir aiškiai pasakei, kad tiki, jog jis nekaltas. Jeigu tu tiki, tada aš taip pat linkusi tikėti.

— Ačiū už tavo palankumą mano nuomonei, — švelniai padėkojo jis, bučiuodamas jai kaktą.

— Dabar turiu klausimą tau, — pridūrė ji, ir Metas instinktyviai pajuto, ko ji ketina klausti.

— Džulė Matison sakė buvusi nuvežta į vienišą namą kažkur Kolorado kalnuose. Ar tai buvo mūsų namas?

— Nežinau, — atsakė jis atvirai, šiepdamasis, kai ji skeptiškai pažvelgė į jį. — Bet spėju, kad taip, — pridūrė jis, norėdamas išlikti sąžiningas. — Žakas yra ten buvęs anksčiau, nors visada atskrisdavo trumpam ir per šitiek metų ne sykį siūliau jam pasinaudoti tuo namu. Be abejo, visai natūralu, kad jis jautėsi galįs nevaržomas juo pasinaudoti, kol manęs tiesiogiai neįpainiojo...

— Bet tu esi įpainiotas! — kiek desperatiškai pratrūko Meredit. — Tu jam padėjai...

— Aš nesu įsipainiojęs su Žaku taip, kad rizikuočiau savo šeima. — Kai ji vis dar atrodė neįtikinta, jis ramiai pakartojo: — Eidamas į kalėjimą, jis man davė įgaliojimą tvarkyti jo investicijas ir finansus, ką aš ligi šiol tebedarau. Tai nėra neteisėta ir neslepiama nuo teisėtvarkos organų. Ligi pabėgimo iš kalėjimo jis nuolat bendravo su manimi.

— Bet kaip dabar, kai jis pabėgo, Metai? — paklausė ji, akimis ieškodama jo veido. — Kas bus, jeigu jis mėgins susisiekti su tavimi?

— Tuo atveju, — atsakė jis nerūpestingai gūžtelėjęs, kas ją dar labiau sujaudino, — darysiu viską, ką privalo daryti įstatymų paisantis pilietis ir ko iš manęs tikėtųsi Žakas: aš pranešiu valdžios organams.

— Kaip greitai?

Jis nusijuokė iš jos supratingumo ir apglėbė ranka jai pečius, vesdamasis ją į miegamąjį.

— Pakankamai greitai, kad neleisčiau valdžios atstovams apkaltinti mane bendrininkavimu, — pažadėjo jis. — Ir nė kiek ne greičiau, — tyliai pridūrė.

— O kaip dėl to, kad jis naudojosi mūsų namu? Ar pasakysi valdžios atstovams, ką įtari?

— Manau, — nusprendė jis, valandėlę pamąstęs, — tai puiki mintis! Tai jie palaikys dar vienu mano nekaltumo įrodymu ir didelio pasitikėjimo vertu gestu iš mano pusės.

— Gestu, — kreivai šyptelėjusi pridūrė jo žmona, — kuris negali pakenkti tavo draugui, nes, pasak Džulės Matison, jis išvyko iš Kolorado prieš kelias dienas.

— Labai protingai galvoji, brangioji, — pritarė jis šypsodamas. — O dabar kodėl nesiguli į lovą trumpo pogulio ir nepalauki manęs, kol paskambinsiu vietiniam FTB padaliniui?

Ji palingavo galvą ir uždėjo delną jam ant alkūnės.

— Jeigu tave paprašyčiau daugiau nesikišti niekur, kas susiję su Zakariu Benediktu, — pradėjo ji, bet Metas papurtė galvą, kad ją nutildytų.

— Aš bet ką pasaulyje padaryčiau dėl tavęs, tu tai žinai, — atsakė jis balsu, kuris nuo užliejusių emocijų skambėjo kimiai. — Bet prašau, Meredit, nereikalauk iš manęs šito. Turiu sutarti su savimi, ir man bus labai sunku, jeigu pakenksiu Žakui.

Meredit dvejojo, vėl nustebinta Meto lojalumo šiam vyrui. Paprastai laikomas puikiu, bet kietu verslininku, Metas turėjo šimtus pažįstamų, bet jis nei pasitikėjo jais, nei laikė juos savo draugais. Iš teisybės, kiek ji žinojo, Zakaris Benediktas buvo vienintelis, kurį jis laikė artimu, patikimu draugu.

— Jis tikriausiai nepaprastas žmogus, jeigu tu jam toks ištikimas.

— Tau jis patiktų, — patikino jis, glostydamas jai pasmakrę.

— Kodėl toks tikras? — erzino ji, prisiderindama prie nerūpestingo jo tono.

— Esu tikras, — tyčia manieringai atsakė jis, — kad dėl manęs tu kraustaisi iš proto.

— Negi nori pasakyti, kad judu panašūs?

— Daugumai žmonių šitaip atrodė ir ne tik dėl to, kad bandė įsiteikti mums. Tačiau, — pridūrė jis surimtėdamas, — aš esu viskas, ką turi Žakas. Aš vienintelis, ką jis turi. Kai jį suėmė, pataikūnai ir konkurentai, daugelį metų šokinėję aplinkui, paliko jį, lyg jis būtų apsikrėtęs buboniniu maru, ir džiūgavo dėl jo žlugimo. Buvo ir tokių, kurie liko lojalūs jam net po to, kai pakliuvo į kalėjimą, tačiau jis atstūmė juos ir net nenorėjo atsakyti į jų laiškus.

— Gal jam buvo gėda.

— Esu tuo tikras.

— Tu klysti dėl vieno dalyko, — tyliai tarė ji. — Jis, be tavęs, turi dar vieną sąjungininką.

— Ką?

— Džulę Matison. Ji įsimylėjusi jį. Kaip manai, ar jis matė ją arba girdėjo, ką ji kalbėjo šį vakarą?

Metas papurtė galvą.

— Abejoju. Kad ir kur jis būtų, tai kažkur labai toli ir ne šioje šalyje. Būtų kvailas, jei liktų Valstijose, o Žakas nėra kvailys.

— Norėčiau, kad būtų galėjęs ją girdėti, — pasakė Meredit, visa širdimi linkėdama jam gero, nors ir buvo labai susirūpinusi vyro saugumu. — Gal jam pavyko, ir jis žino, ką ji bando daryti.

— Žakui niekada nesiklostė asmeninis gyvenimas.

— Ar manai, kad jis įsimylėjo Džulę Matison, kai jie buvo drauge?

— Ne, — nepalikdamas jokių abejonių, griežtai nukirto jis. — Tuo metu jis turėjo daug skubesnių dalykų, Žakas... turi beveik visišką imunitetą moterims. Jis naudojasi jomis seksualiai, bet per daug jų negerbia, kas nestebina, turint omeny, kokias moteris jis pažinojo. Kai jo aktoriaus karjera buvo sėkminga, jos kibo prie jo kaip musės prie musgaudžio, bet kai tapo režisieriumi — su solidžiais kino vaidmenimis, kuriuos galėjo dalinti laimingoms aktorėms, — jos spietėsi aplinkui jį kaip gražios glotnios piranijos. Jis buvo pripratęs prie jų. Iš teisybės vienintelis tikras švelnumas, kokį mačiau jį rodant, buvo skirtas vaikams, dėl to jis ir vedė Reičelę. Ji jam pažadėjo pagimdyti vaikų ir, aišku, išsigynė savo pažado taip pat kaip ir savo priesaikų.

Purtydamas galvą, kad dar labiau pabrėžtų savo žodžius, jis baigė:

— Žakas neįsimylės dailutės jaunos mokytojos iš mažo miestelio — tik ne per kelias dienas, net ir ne per kelis mėnesius.

50

Apšviestas besileidžiančios saulės, aukštas vyras ėjo dulkėtu keliu, kuris iš kaimo vedė į judrius dokus, rankoje laikydamas laikraštį ir keletą žurnalų. Pasukęs į prieplauką, jis neužkalbino nė vieno žvejo, kurie iškrovinėjo dienos laimikį arba taisė savo tinklus, ir nė vienas jų neužkalbino jo, tačiau kelios poros smalsių akių nulydėjo nepažįstamąjį jo laivo link, keturiasdešimt dviejų pėdų ilgio heteraso, vardu Džulė, šviežiai mėlynais dažais užrašytu laivagalyje. Be laivo pavadinimo, kurį užrašyti laivagalyje reikalavo įstatymai, laivas niekuo neišsiskyrė. Iš tolo atrodė kaip ir tūkstančiai laivų, kurie slydo per vandenis Pietų Amerikos pakrantėje, kai kurie jų frachtuoti sportininkams žūklautojams, tačiau didžiuma naudojami tik žvejybai, ir visi kiekvieną vakarą grįždavo iškrauti laimikio, o kitą rytą, kai žvaigždės dar tebemirkčiodavo priešaušrio danguje, vėl išplaukdavo.