Judith McNaugth - Tobula

— Taip, yra, — tyliai atsakė ji. — Gali pasakyti, kad tai, ką rašei laiške, melas.

— Puiku, — atsakė jis. — Visa tai buvo melas.

Džulė suspaudė telefono ragelį delne ir užsimerkė.

— Dabar, mielasis, pasakyk, kad manęs nemyli.

Ji išgirdo, kaip jis drebėdamas įkvėpė orą, o pritilęs jo balsas virto iškankintu maldavimu.

— Neversk manęs to sakyti. Prašau.

— Aš taip tave myliu, — karštai sušnibždėjo Džulė.

— Nedaryk šito, Džule...

Ragelį laikantys jos pirštai atsileido, ir ji nusišypsojo, nes staiga pajuto laimėsianti.

— Negaliu liautis, — meiliai pasakė ji. — Negaliu liautis tave mylėjusi. Tėra tik vienas sprendimas, kurį priimsiu, ir aš tau jį pasakiau.

— Jėzau Kristau, tai nėra...

— Savo maldas pataupyk vėlesniam laikui, mielasis, — erzindama sušnibždėjo ji. — Tau keliai nudils, kai ten pateksiu, maldaujant, kad išmokčiau geriau virti, maldaujant, kad kartais leisčiau tau nakčia nors kiek pamiegoti, maldaujant, kad liaučiausi gimdžiusi tau vaikelius.

— Ak, Džule... nereikia. Dieve, nereikia.

— Ko nereikia?

Jis giliai ir sunkiai įkvėpė ir taip ilgai tylėjo, kad ji pamanė, jog jis neketina atsakyti, o kai galiausiai atsakė, žodžiai skambėjo taip, lyg būtų plėšte išplėšti iš jo.

— Nereikia... liautis mane mylėjus.

— Pažadėsiu nemylėti kunigo, pamokslininko ar budistų vienuolio akivaizdoje.

Tai privertė jį nenorom nusijuokti ir, prisiminus akinančią jo šypseną, širdis jai ėmė daužytis, kai jis paklausė:

— Ar mes čia kalbam apie santuoką?

— Aš kalbu.

— Galėjau tikėtis, kad tu ir šito reikalausi.

Jo bandymas pasirodyti supykusiam visai sužlugo, tačiau Džulė tęsė žaidimą, norėdama praskaidrinti jam nuotaiką.

— Ar nenori vesti manęs?

Žaidimą užbaigė vienu žodžiu:

— Be galo.

— Tai, pasakyk man, kaip tave pasiekti ir kokio dydžio žiedą tu nešioji.

Stojo dar viena kankinanti pauzė, iki neįmanomybės įtempusi jos nervus, o tada jis pradėjo kalbėti, ir ji užmiršo viską, išskyrus jo žodžius ir tą neįtikėtiną pakilimą, pagavusį ją jam kalbant.

— Gerai. Sutiksiu tave Meksiko oro uoste po aštuonių dienų, antradienio vakarą. Ankstų antradienio rytą sėsk į savo automobilį ir važiuok į Dalasą. Dalase išsinuomok automobilį savo vardu ir važiuok juo ligi San Antonijo, bet nesuk į miestą. Palik jį automobilių nuomos aikštelėje oro uoste, galiausiai jie jį atras. Jeigu mums seksis, valdžios atstovai pamanys, kad tu, užuot skridusi, kažkur važiuoji susitikti su manimi, ir jie neskubės įspėti oro uostų. Kelionei plentu tau prireiks tiktai kelių valandų. Lėktuvo bilietas ketvirtos valandos reisui į Meksiką lauks tavęs prie „Aero-Mexico“ bilietų langelio, Sjuzen Arland vardu. Ar yra klausimų?

Džulė nusišypsojo, supratusi, kad šitaip jis planavo užbaigti pokalbį, kai paskambino, nes jau buvo išnagrinėjęs visas keliavimo galimybes.

— Vienas klausimas. Kodėl negaliu su tavimi susitikti anksčiau?

— Todėl, kad iš pradžių man reikia išsiaiškinti keletą smulkmenų. — Džulė priėmė tokį paaiškinimą, ir jis tęsė toliau: — Kai antradienio rytą paliksi namus, nieko neimk su savimi. Nesusikrauk lagamino, nedaryk nieko, kas leistų spėti, jog tu išvažiuoji. Stebėk užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir įsitikink, kad nesi sekama. Jeigu tave seka, atlik kokį nors reikalą, paskui grįžk namo ir lauk, kol vėl išgirsi ką nors iš manęs. Nuo dabar įdėmiai stebėk laiškų dėžutę. Atplėšk viską, net reklamas. Jeigu bus kokių pakeitimų, kas nors susisieks su tavimi arba paštu, arba asmeniškai. Mes negalim naudotis tavo namų telefonu, nes, galiu galvą guldyti, jis pasiklausomas.

— Kas susisieks su manimi?

— Neturiu nė menkiausio supratimo, bet kai susisieks, neprašyk paliudyti tapatybės.

— Gerai, — atsakė Džulė, baigusi rašytis nurodymus. — Nemanau, kad esu stebima. Polas Ričardsonas ir Deividas Ingremas, tie du FTB agentai, kurie čia buvo, liovėsi ir pereitą savaitę jie grįžo į Dalasą.

— Kaip jautiesi?

— Nuostabiai.

— Nepykina rytais ar šiaip kas nors?

Sąžinę jai sudiegė, bet ji pabandė ją numaldyti, nepameluodama prisipažino.

— Aš labai sveika moteris. Manau, mano kūnas sutvertas motinystei. Ir, be jokios abejonės, sutvertas tau.

Ji išgirdo, kaip jis nurijo seiles nuo seksualios užuominos.

— Tyčiokis dabar iš manęs, vėliau teks užmokėti.

— Pažadi?

Tada jis nusijuokė gerkliniu juoku, sušildžiusiu ją, tačiau ne taip, kaip kimūs jo žodžiai:

— Ilgiuosi tavęs. Dieve, kaip ilgiuosi. — Tarytum bijodamas, kad katras nors iš jųdviejų per daug neatsipalaiduotų, pasakė: — Supranti, kad negalėsi atsisveikinti su savo šeima? Gali jiems kur nors palikti laišką, kurį jie rastų, kelioms dienoms prabėgus po tavo išvykimo. Paskui niekada nebegalėsi su jais susisiekti.

Džulė stipriai užsimerkė.

— Žinau.

— Ar esi tam pasirengusi?

— Taip.

— Tai beprotiškas būdas pradėti bendrą gyvenimą, — pasakė jis įsitempęs, — sudraskant tavo šeimą ir nukertant visus ryšius su jais. Lyg šauktumeis prakeikimo.

— Nekalbėk šitaip, — sudraudė Džulė, tramdydama drebulį. — Laiške, atsisveikindama su jais, viską paaiškinsiu. Be to, palikdama juos ir išeidama su tavimi, elgiuosi lyg iš Biblijos. — Kad atitrauktų save ir jį nuo niūrios nuotaikos, besibraunančios į jų pokalbį, ji paklausė: — Ką veiki dabar? Stovi ar sėdi?

— Aš viešbučio kambarėlyje, sėdžiu ant lovos ir kalbuosi su tavimi.

— Ar tu apsistojęs viešbutyje?

— Ne. Paėmiau kambarį, kad galėčiau pasinaudoti telefonu vienumoje ir gauti padorų ryšį su Valstijomis.

— Noriu šiandien atsigulti miegoti, matydama, ką tu matysi, kai gulėsi lovoje. Nupasakok man savo miegamąjį, ir aš tau pasakysiu, kaip atrodo manasis.

— Džule, — šiurkščiai tarė jis, — ar mėgini mane sugundyti?

Tokių ketinimų ji neturėjo, bet užuomina buvo maloni.

— Ar galiu?

— Žinai, kad gali.

— Vien kalbomis apie miegamuosius?

— Vien kalbomis apie bet ką.

Tada ji nusijuokė, taip lengvai ir natūraliai, kaip nuo pat pradžių galėjo juoktis kartu su juo.

— Kokio jis dydžio? — paklausė jis ir iš balso galėjai justi, kad jis šypso.

— Mano miegamasis?

— Tavo bevardis pirštas.

Ji virpėdama įkvėpė orą.

— Penki su puse metro, manau. O tavo?

— Nežinau. Turbūt didelis.

— Kokios spalvos?

— Mano pirštas?

— Ne, — kikeno ji, — tavo miegamasis?

— Gudruolė! — erzino jis, tačiau atsakė žemu balsu. — Šiuo metu jis laive — tiko sienos, varinė lempa, mažas tualetinis stalelis, o tavo nuotrauka, kurią išsikirpau iš laikraščio, kabo ant sienos.

— Ar tu ją matai prieš užmigdamas?

— Aš nemiegu, Džule. Aš tik galvoju apie tave. Ar tau patinka laivai?

Džulė dar sykį visa virpėdama įkvėpė oro, stengdamasi prisiminti visus malonius dalykus, kuriuos jis kalbėjo.

— Taip.

— Koks tavo miegamasis?

— Pilnas raukinių. Balti raukiniai ant lovos užkloto ir ant užuolaidų, ir ant tualetinio stalelio kitoje kambario pusėje. Ir tavo nuotrauka ant naktinio stalelio.

— Kur ją gavai?

— Iš seno žurnalo bibliotekoje.

— Tu nušvilpei žurnalą iš bibliotekos ir iš jo iškirpai mano nuotrauką? — paklausė jis, stengdamasis dėtis pasipiktinęs.

— Žinoma, ne. Aš turiu skrupulų, tu žinai. Paaiškinau, kad sugadinau jį nebepataisomai ir užmokėjau baudą. Žakai, — pasakė ji, stengdamasi, kad balsas neišduotų panikos, — sargas trainiojasi aplinkui už stiklinės sienos. Nemanau, kad jis galėtų girdėti mane, bet paprastai jis šitaip neslampinėja.