Judith McNaugth - Tobula

— Man regis, turiu kalbėti apie jį, — po valandėlės sutiko Džulė. — Gal tada išsivaduosiu iš jo ir vėl galėsiu pradėti galvoti apie ateitį. — Tiek pasakiusi, ji iškėlė rankas delnais į priekį ir bejėgiškai tarė: — Net nežinau, nuo ko pradėti.

Ketrina susirangė ant sofos, tarsi turėtų marias laiko, ir pasiūlė išeities tašką:

— Koks Zakaris Benediktas tikrame gyvenime?

— Koks jis? — susimąstė Džulė, ant skreito užsitraukdama megztą vilnonę skarą. Akimirką ji žvelgė tolyn pro Ketrinos petį, mėgindama galvoti, kaip apibūdinti Žaką, o paskui tarė: — Jis kietas, Ketrina. Labai kietas. Bet taip pat ir švelnus. Kartais man viską viduje skaudėdavo nuo saldybės visko, ką jis darė ir sakė. — Ji nutilo, o paskui vėl pabandė pailiustruoti. — Per pirmąsias dvi dienas aš tikrai maniau, kad jis gali mane nužudyti, jei su juo nesiskaitysiu. Trečią dieną sugebėjau pabėgti nuo jo sniegovežiu, kurį radau garaže...

Po trijų valandų Džulė baigė, papasakojusi Ketrinai beveik viską, išskyrus pačius intymiausius momentus, kurių slėpti Džulė nebandė, bet ir smulkmeniškai neaptarinėjo.

Ketrina susikaupusi klausėsi, pertraukdama tik tada, kai jai būdavo neaišku, juokdamasi iš to, kas buvo juokinga, pavyzdžiui, mūšis sniego gniūžtėmis, spoksojo išsižiojusi, negalėdama patikėti Žako pavydu Patrikui Sveizui, raukdamasi kitais atvejais, — kartais su užuojauta, kartais nepritardama.

— Kokia istorija! — pasakė ji, kai Džulė baigė. — Jei pasakotų kas nors kitas, ne tu, nepatikėčiau nė vienu žodžiu. Ar esu tau sakiusi, kad buvau smarkiai įsimylėjusi Zakarį Benediktą? Vėliau apie jį galvodavau paprasčiausiai kaip apie žudiką. Bet dabar... — Ji staiga nutilo, tarsi negalėdama savo minčių išreikšti žodžiais, o paskui baigė: — Nenuostabu, kad negali liautis galvojusi apie jį. Noriu pasakyti, ta istorija neturi pabaigos, ji lyg nebaigta. Jeigu jis nekaltas, tada tos istorijos pabaiga turėtų būti laiminga ir tikrasis žudikas sėsti į kalėjimą. Geras žmogus neturėtų likusio gyvenimo praleisti kaip medžiojamas žvėris.

— Deja, — niūriai pasakė Džulė, — čia tikrovė, ne filmas, ir todėl ši istorija taip ir baigsis.

— Vis tiek pabaiga sumauta, — nenusileido Ketrina. — Ir čia viskas? — Pakartodama paskutinius žodžius, kuriuos jai buvo sakiusi Džulė, Ketrina apibendrino: — Vakar auštant judu abu atsikėlėt, jis tave palydėjo į automobilį ir tu nuvažiavai? Tik šitaip?

— Norėčiau, kad būtų buvę „tik šitaip“! — liūdnai pripažino Džulė. — Šito norėjo Žakas, aš tai žinojau. Deja, — pridūrė ji, stengdamasi, kad balsas jai nesudrebėtų. — Atrodo, kad man nepavyko. Ne tiktai pravirkau, bet dar labiau viską sugadinau, prisipažindama jį mylinti. Žinojau, kad jis nenori to girdėti, nes išvakarėse jam tai išpyškinau, o jis apsimetė negirdįs. Vakar buvo dar blogiau. Aš ne tik pažeminau pati save, sakydama jam, kad myliu jį, bet jis... jis... — susigėdusi Džulė nutilo.

— Ką jis padarė? — atsargiai paklausė Ketrina.

Prisiversdama žiūrėti į draugę ir išlaikyti ramų balsą, ji atsakė:

— Jis nusišypsojo, kaip šypsosi suaugęs žmogus kvailam vaikui, ir pareiškė man, kad aš jo nemylinti, kad aš tik galvojanti, jog myliu, nes nežinau, kuo skiriasi meilė nuo sekso. Tada liepė man grįžti namo, kur esanti mano vieta, ir visiškai užmiršti jį. Būtent tai ir ketinu daryti.

Nustebusi ir priblokšta Ketrina suraukė kaktą.

— Kaip keistai ir bjauriai jis pasielgė, — griežtai pasakė ji, — jeigu ligi to laiko jis buvo toks, kokį tu jį pavaizdavai.

— Ir man taip pasirodė, — graudžiai prisipažino Džulė, — ypač kai buvau beveik tuo tikra, kad jis man neabejingas. Kartais jo akyse atsirasdavo žvilgsnis, tarytum jis... — Ji staigiai nutilo pasidygėjusi savo patiklumu ir piktai pridūrė: — Jeigu galėčiau sugrįžti į vakar dienos rytą ir iš naujo tai pakartoti, apsimesčiau, kad jaučiuosi visai laiminga išvažiuodama. Padėkočiau jam už puikų nuotykį ir palikčiau jį bestovintį. Štai ką būčiau turėjusi... — Ji nutilo, mintyse įsivaizduodama tą sceną, paskui labai iš lėto papurtė galvą, atmesdama tą mintį, staiga suvokusi kai ką, kas jai leido pasijusti nepalyginamai geriau. — Tai būtų buvęs neįtikėtinai kvailas, visai netinkamas elgesys, — pasakė ji balsu.

— Kodėl? Tu bent būtum išsaugojusi savo išdidumą, — paaiškino Ketrina.

— Taip, bet visą likusį gyvenimą būčiau galvojusi, kad gal ir jis būtų mane mylėjęs ir kad jeigu mes būtume prisipažinę, ką iš tiesų jautėm vienas antram, gal tada būčiau galėjusi jį prikalbinti pasiimti mane kartu, o vėliau ieškotume tikrojo žudiko. Galiausiai, — ramiai baigė Džulė, — aš būčiau neapkentusi savęs už tai, kad neprisipažinau jam mylinti jį, nepabandžiusi pakeisti mūsų istorijos galo. Žinoti, kad Žakas nė truputėlio manęs nemylėjo, sunku, skaudu, bet kitaip būtų buvę skaudžiau ir skaudėję būtų daug ilgiau.

Ketrina stebeilijo į ją netekusi žado.

— Džule, tu stulbini mane. Esi teisi dėl visko, ką tik sakei, bet jei aš būčiau tavo vietoj, man prireiktų daugelio metų, kad galėčiau būti tokia objektyvi kaip tu. Noriu pasakyti, pasvarstyk, ką tas vyras padarė — pagrobė tave, suvedžiojo po to, kai išgelbėjai jam gyvybę, nuplėšė tavo skaistybę, paskui, kai prisipažinai mylinti jį, išdidžiai, įžūliai tau atsakė ir pasiuntė tave namo pačią vieną susitikti su FTB ir pasaulio žiniasklaida. Iš visų beširdžių, šiurkščių...

— Prašau, nepradėk, — beveik juokdamasi paprašė Džulė, pakeldama ranką, — antraip aš vėl supyksiu ir užmiršiu, kokia esu „objektyvi“. Be to, — pridūrė ji, — manęs jis nesuvedžiojo.

— Iš to, ką tik pasakojai, akivaizdu, kad jis tave apžavėjo.

Džulė nukreipė savo žvilgsnį į tuščią židinį ir papurtė galvą.

— Aš norėjau būti suvedžiota. Aš labai jo geidžiau.

Po valandėlės Ketrina paklausė:

— Jeigu jis būtų tau pasakęs, kad myli tave, ar tikrai būtum nusigręžusi nuo šeimos ir darbo, nuo visko, kuo tiki, ir pradėjusi drauge su juo slapstytis, jeigu būtų prašęs?

Atsakydama Džulė pakėlė akis į Ketriną:

— Taip.

— Bet tada būtum tapusi bendrininke, ar kaip jie ten vadina tą, kuris susideda su nusikaltėliu.

— Nemanau, kad žmona gali būti teisiama už tai, kad stovi greta vyro.

— Dieve mano! — aiktelėjo Ketrina. — Tu kalbi iš rimtųjų! Būtum tekėjusi už jo!

— Tau iš visų žmonių būtų lengviausia tuo patikėti, — pabrėžtinai pasakė Džulė.

— Ką turi omeny?

Džulė žvelgė į ją liūdnai, bet ypatingai šypsodama.

— Tu žinai, Ketrina, ką turiu omeny. Dabar tavo eilė prisipažinti.

— Apie ką tu?

— Apie Tedą, — paaiškino Džulė. — Ištisus metus man kalbėjai, kad nori priversti Tedą išklausyti tave, nes yra dalykų, kuriuos tau reikia priversti jį suprasti. Tačiau šįvakar netardama nė žodžio nuolankiai priėmei kiekvieną bjaurią, neteisingą jo pastabą. Kodėl?

47

Ketrina suglumusi pasimuistė nuo įsmeigto į ją Džulės žvilgsnio, tada nervingai siekė arbatinuko, stovinčio ant padėklo priešais ją, ir į puodelį prisipylė drungnos arbatos. Kai pakėlė puodelį sau prie lūpų, ranka jai truputį virpėjo, ir Džulė tai matė.

— Aš susitaikiau su tuo, nes nieko kito nenusipelniau po visko, kaip elgiausi su juo būdama jo žmona.

— Tu ne šitaip jauteisi prieš trejus metus, kai padavei dokumentus skyryboms, — priminė jai Džulė. — Sakei man, kad skiriesi su juo, nes jis egoistas, beširdis, reiklus, valdingas ir taip toliau.