Judith McNaugth - Tobula

41

Po dešimties minučių ji sėdėjo ant taburetės prie virtuvės indaujos, visiškai rami, juokdamasi, nes jie niekaip negalėjo nuspręsti, ką veikti vakare.

— Sudarysiu sąrašą, — juokavo ji, arčiau prisitraukdama bloknotą užrašams ir pieštuką. — Ligi šiol tu siūlei mylėtis. — Kai Džulė rašė, Žakas, palinkęs viršum jos, uždėjęs ranką jai ant peties, su šypsena stebėjo. — Mylėtis. Ir mylėtis.

— Ar aš tai pasakiau tiktai tris kartus? — juokavo Žakas, jai baigus rašyti.

— Taip, ir aš visus tris kartus sutikau, bet mes turėjom sugalvoti, ką veiksim ankstyvą vakarą.

Dabar jam dingtelėjo tai, ką jau anksčiau buvo pastebėjęs, kai ji žymėjosi pastabas ant kortelių, ir pasakė jai komplimentą:

— Tavo rašysena tokia taisyklinga ir aiški; atrodo, lyg žodžiai būtų parašyti mašinėle.

— Nenuostabu, — atsakė ji, šypsodama jam per petį, — ne vienerius metus to mokiausi. Kai kitos trylikametės pradėjo seilėtis dėl tavęs, likdavau namie ir tobulindavau savo rašyseną.

Jis atrodė netekęs žado dėl tokio pastangų eikvojimo.

— Kodėl?

Palengva sukdamasi ant taburetės, Džulė pažvelgė į jį.

— Nes, — pasakė ji, — buvau visiška beraštė beveik ligi dvylikos metų. Nesugebėjau perskaityti daugiau nei kelis žodžius ir nieko nemokėjau parašyti, išskyrus savo vardą, ir tai nelabai įskaitomai.

— Tau buvo disleksija ar šiaip kas?

— Ne, tiesiog buvau beraštė, nes manęs niekas nemokė. Kai pasakojau tau apie savo vaikystę, šią dalį praleidau.

— Tyčia? — pasidomėjo Žakas, kai Džulė atsistojo ir apėjo lankstu bufetą atsinešti stiklinės vandens.

— Gal ir tyčia, nors sąmoningai nebuvau nusprendusi slėpti to nuo tavęs. Keista, ar ne, kad taip lengvai galiu prisipažinti buvusi smulki vagilė, bet protas neleido man sakyti, kad buvau beraštė.

— Nesuprantu, kaip tai galėjo nutikti tokiam protingam žmogui kaip tu.

Džulė sviedė į Žaką pranašumo kupiną žvilgsnį, kuris privertė jį geisti čiupti ją į glėbį ir bučiniais jį nuvyti nuo jos lūpų, ir išdidžiai pasakė:

— Jūsų žiniai, pone Benediktai, tai gali nutikti kiekvienam, o protingumas su tuo neturi nieko bendra. Kas penkta moteris šioje šalyje faktiškai yra beraštė. Dar būdamos mažos, jos praleidinėjo pamokas, nes buvo reikalingos namie padėti prižiūrėti jaunesnių, arba dėl to, kad jų šeimos nuolat kilnodavosi iš vienos vietos į kitą ir dar dėl dešimties kitokių priežasčių. Kai jos negali pasivyti, nusprendžia esančios kvailos ir paprasčiausiai daugiau nebebando. Kad ir kokia būtų priežastis, rezultatai visada tie patys. Jos pasmerktos dirbti sunkų fizinį darbą ir tikėtis pašalpų; jos nepalieka kasdien jas plūstančių savo vyrų, nes jaučiasi bejėgės ir nevertos ko nors geresnio. Negali įsivaizduoti, ką reiškia gyventi pasaulyje, kur tiek daug informacijos, o ji tau nesuprantama. Aš puikiai prisimenu, ką tai reiškia. Paprasčiausi dalykai, pavyzdžiui, kaip rasti kelią į tau reikalingą įstaigą pastate, tau visiškai neprieinami. Gyveni apimta baimės ir gėdos. Gėda nepakeliama, ir todėl moterys tai slepia.

— Tu jautei gėdą, nors buvai dar tokia mažutė? — paklausė Žakas, kitaip žvelgdamas į jos vaikystę.

Ji linktelėjo, nurijo kelis gurkšnius vandens, tada pastatė stiklinę į šalį.

— Kai lankiau mokyklą, stengdavausi atsisėsti pirmoje eilėje, kad nematyčiau kitų vaikų veidų, kai jie juoksis iš manęs. Mokytojus įtikinau, kad mano regėjimas prastas.

Žakas beveik nebežinojo, kaip susidoroti su emocijomis, siautėjančiomis jo viduje, pagalvojus apie Džulę kaip mažą vaikutį, mėginantį apgaule prasiskinti kelią per gyvenimą didžiuliame nešvariame mieste, kur visiems viskas nė motais. Atsikrenkšdamas jis tarė:

— Tu sakei, kad pradinė šios problemos priežastis buvo ta, kad nelankei mokyklos. Kodėl tavęs niekas nevertė eiti?

— Buvau ligotas vaikas, todėl daug pamokų praleidau pirmoje ir antroje klasėje, tačiau mokytojai mylėjo mane ir vis tiek keldavo į aukštesnę klasę. Tai darantis mokytojas elgiasi idiotiškai, nes tai neduoda rezultatų, bet taip jau būna, ypač su „geromis mergytėmis“. Trečioje klasėje supratau neišsilaikysianti, todėl ėmiau bėgti iš pamokų ir su vaikais šlaistytis po gatves. Mano globėjai, pas kuriuos gyvenau, turėjo ligi kaklo rūpesčių su kitais vaikais ir jie nesuuodė, kol mane pričiupo už bėgimą iš pamokų. Tuomet jau buvau ketvirtoje klasėje ir beviltiškai atsilikusi.

— Taigi nusprendei specializuotis, kaip užkurti variklį be raktelio ir kraustyti kišenes, kol Matisonai tave sutramdė?

Ji susidrovėjusi nusišypsojo jam ir linktelėjo, grįždama atgal prie taburetės.

— Prieš keletą mėnesių visai atsitiktinai sužinojau, kad kiemsargio žmona nemoka skaityti. Pradėjau ją mokyti ir neilgai trukus ji man atvedė kitą moteriškę, o toji — dar kitą, ir dabar jų yra septynios, mums teko persikelti į tikrą klasę. Kai jos ateina pirmąsyk į klasę, jos iš teisybės netiki, kad galiu joms padėti. Jos pažemintos, sugniuždytos ir galutinai įtikintos esančios beviltiškai kvailos. Iš tiesų man sunkiausia įtikinti jas, kad taip nėra. — Tyliai kikendama ji pridūrė: — Sukirtau lažybų su Pege Listrom, kad visą mėnesį prižiūrėsiu jos kūdikį, jeigu ji pavasarį nesugebės perskaityti visų užrašų gatvėje ir parduotuvių iškabų Kytone.

Žakas palaukė, kol ji atsistojo šalia, o tada juokais nuleido jį apėmusį švelnumą.

— Tai atrodo rizikinga.

— Ne taip rizikinga, kaip leisti jai eiti per gyvenimą tokiai, kokia yra. Beje, lažybas faktiškai jau laimėjau.

— Ji jau perskaito gatvių pavadinimus?

Džulė linktelėjo, ir Žakas pamatė, kaip iš džiugaus susijaudinimo jai nušvito akys.

— Ak, Žakai, tu tiesiog negali įsivaizduoti, kaip jautiesi, kai stebi jas pradedant mokytis! Jos tebegalvoja esančios kvailos, kol staiga ištaria visus žodžius trumpame sakinyje ir žiūri į mane su tokia... nuostaba akyse! — Ji ištiesė ranką delnu aukštyn. — Kai gali jas mokyti — jautiesi lyg delne laikytum stebuklą.

Žakui keistai užgniaužė gerklę, jis nurijo seiles ir prisivertė lengvabūdiškai pasakyti:

— Stebuklas esate jūs, panele Matison.

Ji nusijuokė:

— Ne, aš nesu, bet jaučiu, kad ir Debė Sju Kesidi vieną dieną bus stebuklas. — Kadangi jis atrodė susidomėjęs, Džulė pridūrė: — Jai trisdešimt, ji atrodo kaip tikra bibliotekininkė — lygūs rudi plaukai, rimtas veidas, tačiau nuo šešiolikos metų ji dirba tarnaite pas ponią Nelson. Ji vikri kaip botagas, labai jautri ir be galo kūrybinga. Ji nori kada nors parašyti knygą.

Klaidingai supratusi Žako šypsenos priežastį, Džulė pasakė:

— Nesijuok, ims ir parašys. Kaip beraštės, jos kalba nuostabiai turtinga. Bibliotekoje ji visą laiką magnetofonu klausosi knygų įrašų. Žinau, nes ponia Nelson tai sakė mano tėvui. Ji taip pat minėjo, kad kai Nelsonų vaikai buvo maži, Debė Sju sekdavo jiems visokiausias pasakas, ir jie ištisas valandas išbūdavo netriukšmaudami. Štai kodėl buvau Amarile tą dieną, kai mudu susitikom, — baigė Džulė. — Aš rinkau pinigus specialiai mokomajai medžiagai pirkti. Ji nebrangi, bet kai susideda...

— Gavai pinigų?

Ji linktelėjo, ir imdama pieštuką jam nusišypsojo.

Netverdamas jos nepalietęs, Žakas uždėjo ranką jai ant peties ir ėmė žaismingai gnybčioti jai ausį. Ji juokėsi, paskui pakreipė galvą ir savo švelnų veidelį patrynė į jo plaštakos viršų.

Tas paprastas meilus gestas staigiai prislėgė Žakui nuotaiką, nes jam tai priminė, kad po šio vakaro daugiau jokių gestų nebebus. Jam derėjo šįryt ją išleisti, bet jis neįstengė, nes tada ji būtų amžinai jo neapkentusi, ir kuo ilgiau jis ją laikė su savimi, tuo sunkiau bus leisti jai išvažiuoti. Išsiųsti ją rytoj, galvojant, kad Džulė neatlaikys tardytojų spaudimo, reiškė, kad jam teks išvykti iš Jungtinių Valstijų greičiau kaip už savaitės, bet rizikuoti vertėjo, nes norėjo būti tikras, kad merginai taip bus saugiau, juk negalėjai žinoti, kada kitą kartą straigtasparnio invazijos bus tikros.