Judith McNaugth - Tobula

— Kodėl?

— Filmas jau ir taip milijonais dolerių viršijo biudžetą, tad bandžiau jį apkarpyti Mes jau buvom beveik baigę filmavimą, o aš nebuvau numatęs, kad gali prireikti papildomų jėgų, todėl pasilikau tiktai pagrindinę komandą.

Ji klausėsi taip susižavėjusi, kad šypsena ėmė virpinti jam lūpas.

— Dar turi kokių bendrų klausimų, prieš man pasakojant, kas nutiko tą dieną?

— Keletą, — įsijautusi tarė Džulė, žiūrėdama į pareigas šalia pavardžių sąraše. — Beje, ką veikia asistentas? Aš visada spėliodavau, žiūrėdama filmo titrus.

— Asistentas yra pirmasis elektriko padėjėjas.

Ji išpūtusi akis pažiūrėjo į jį, mėgindama paerzinti ir įtraukti į diskusiją apie nužudymą, ko, kaip ji žinojo, Žakas bijojo. Ji taip pat pagalvojo, kad išmintinga būtų sužinoti visas smulkmenas, net jeigu šiuo metu jos atrodė nereikšmingos.

— Tai daug pasako, pone Benediktai. O ką veikia elektrikas?

Jos gudrybė suveikė, nes jis ėmė kikenti, matydamas jos veido išraišką.

— Vyriausiasis elektrikas yra operatoriaus dešinioji ranka. Jis atsako už visus elektrikus komandoje, už apšvietimą, už pačius bendriausius dalykus.

— O ką veikia pagalbininkai?

— Jie tvarko butaforiją ir viską, ką reikia perstatinėti iš vietos į vietą. Vyriausiasis pagalbininkas taip pat turi savo asistentą.

Žakui šypseną sukėlė tai, kaip romantiška jos burna ties lūpų kampučiais pakilo ir kaip sėkmingai ji sugebėjo išsaugoti diskusijos lengvumą.

— Vyriausiasis pagalbinis atsako už kitus pagalbinius.

— Kas yra pastatymo asistentas?

— Iš esmės elektrikas, atliekantis įvairius pavedimus ir raportuojantis apie tai režisieriaus padėjėjui.

Džulė linktelėjo.

— O prodiuseris?

— Rakštis subinėj.

Jos juokas Žakui nuskambėjo kaip varpeliai ir jis susigriebė šypsąs jai, kai Džulė klausė toliau:

— Ar fotografijos direktorius taip pat yra ir operatorius, o gal ir kontrolierius?

— Gali būti ir tuo, ir tuo. Geras fotografijos direktorius dalyvauja visuose etapuose projektuojant dekoracijas. Jis ir dailininkai įkūnija režisieriaus idėjas scenoje ir dažnai patobulina pradines idėjas.

Džulė pažvelgė į sąrašą ir radusi žmogų, Lemties fotografijos direktorių, nenorom leidosi į detales.

— Ar Semas Hadžinsas buvo geras?

— Vienas iš geriausių. Mes drauge statėm keletą filmų ir aš specialiai jį pasikviečiau į Lemtį. Iš teisybės nurodžiau visus pagrindinius komandos narius, nes visi sėkmingai dirbom anksčiau kaip viena komanda ir žinojau galįs jais pasitikėti.

Lygioje jos kaktoje įsirėžė raukšlės, o jis pasiteiravo:

— Kas nutiko?

— Aš tik svarsčiau, kodėl tas, su kuriuo drauge dirbai praeityje, staiga nuspręstų tave apkaltinti žmogžudyste?

— Nepanašu, — nepritarė Žakas, truputį nustebęs, kad ji priėjo prie tos pačios išvados, kaip ir jo advokatai ir profesionalūs tardytojai, ir taip lengvai ir greitai.

— Ar galėjai ką nors padaryti arba pasakyti prieš nužudymą, kad vienas iš jų taip imtų tavęs nekęsti, jog norėtų tau atkeršyti?

— Ką tiksliai reikia padaryti, kad užsitrauktum tokį kerštą? — sausai atšovė Žakas.

— Tavo teisybė, — sutiko ji, skubiai linkterėjusi galvą.

— Be to, nepamiršk, kad taikinys iš tikrųjų buvau ne aš, tai buvo arba Ostinas, arba Reičelė. Aš paprasčiausiai sėdau į kalėjimą už svetimą nusikaltimą.

Džulė giliai įkvėpė ir ramiai tarė:

— Papasakok man tiksliai, kas įvyko tą dieną. Ne, pradėk nuo tos dienos, kai radai... — Ji padvejojo ir kitaip suformulavo klausimą, norėdama būti subtili. — Jau sakiau tau, buvau Europoje, kai įvyko žmogžudystė, tačiau prisimenu mačiusi spaudos kioske žurnalą su straipsniu, kurio antraštė...

Kai ji sutrikusi nebaigė minties, Žakas jai padėjo:

— Antraštėje buvo parašyta, kad mano žmona dulkinosi su mūsų komandoje vaidinančiu aktoriumi, ir aš kaip tik tuo metu juos užklupau.

Džulė susigūžė vien nuo minties, bet akių nenusuko į šalį.

— Pasakok man viską, ką prisimeni, ir neskubėk, kad spėčiau pasižymėti.

Remdamasis ankstesne patirtimi, Žakas tikėjosi, kad kalba bus sunki, geriausiu atveju žeminanti, blogiausiu — siutinanti, bet anksčiau jį visada apklausdavo žmonės, kamantinėdavę dėl to, kad netikėjo juo arba iš smalsumo. Pasakoti Reičelės nužudymo detales Džulei, visiškai pasitikėjusiai juo ir jo žodžiais, buvo naujas, netgi katarsį sukeliantis potyris, ir, baigęs kalbėti, pajuto palengvėjimą.

— Ar tai negalėjo būti nelaimingas atsitikimas, klaida? — pasidomėjo Džulė, kai Žakas liovėsi pasakoti. — Noriu pasakyti, kas, jeigu žmogus, turėjęs į ginklą įdėti tuščius šovinius, Edis Stemplas, per klaidą įdėjo išcentrinio veikimo kulkas ir buvo per didelis bailys, kad prisipažintų?

Žakas atsirėmė alkūnėmis į kelius ir papurtė galvą.

— Stemplas klaidos nepadarė, jis buvo šaunamųjų ginklų specialistas. Po nelaimės įvykusios filmuojant Prieblandos zoną, režisierių gildija ėmė reikalauti, kad specialiai apmokyti pirotechnikos specialistai, kaip Stemplas, būtų atsakingi už bet kokius šaunamuosius ginklus, naudojamus filme. Stemplas buvo kvalifikuotas ir atsakingas už ginklus, bet kadangi buvo naudojamas tik tas vienintelis ginklas, o mums trūko žmonių, jis dar dirbo ir kaip scenos darbininkas. Jis buvo patikrinęs ginklą ir pats tą rytą į jį sudėjęs tuščius patronus. Be to, tos išcentrinės kulkos nepateko ten atsitiktinai. Ginklas buvo švariai nuvalytas nuo bet kokių pirštų pėdsakų, prieš dedant jį ant stalo, — priminė jis. — Ta maža detalė viena iš įkišusių mane į kalėjimą.

— Bet jeigu švariai nušluostei ginklą, nebūtum buvęs toks kvailas ir palikęs ant jo pirštų atspaudų.

— Tai nebuvo visas atspaudas, tai buvo dėmelė, kurią smiliumi padariau ant drūtgalio apačios. Prokuroras įtikino prisiekusiuosius, kad valydamas neatkreipiau dėmesio į tą ginklo dalį.

— Bet, — svarstė jinai, — piršto atspaudas ten atsirado, kai stumtelėjai ginklą kiek į priekį, kad nebūtų toks matomas kamerai.

Tai nebuvo klausimas, ji tik pakartojo tai, ką jis buvo sakęs, lyg kokį faktą iš Šventojo Rašto, ir Zakaris žavėjosi, kad taip juo pasitiki.

— Niekas nebūtų pasikeitę, jeigu ginklas nebūtų buvęs švariai nuvalytas ar ant jo būtų rasti mano atspaudai. Jie būtų sakę, kad mūvėjau pirštines. Jeigu nebūčiau pakeitęs tos paskutinės scenos ir vietoj Reičelės būtų nušautas Ostinas, jie vis tiek būtų sakę, kad tai mano darbas. Nes akivaizdu buvo tai, kad aš vienintelis turėjau neginčijamą motyvą nužudyti Ostiną arba Reičelę. — Žakas stebėjo, kaip ji kovoja su savimi, kad išraiškingi jos veido bruožai neparodytų jos užuojautos ar rūstybės, ir pabandė drąsinamai jai nusišypsoti, sakydamas:

— Ar negana tau nusivylimų per vieną dieną? Ar negalim dabar liautis ir pasimėgauti tuo, kas dar liko? Jau po penkių.

— Žinau, — atsakė Džulė labai užimto žmogaus balsu. Ji išskleidė visas nuorodų korteles ant mažojo stalelio, tačiau keturios kortelės iš apatinės eilės, arčiausiai jos, labiausiai ją domino. — Dar kelias minutes? — paprašė ji, o kai jis prasižiojo prieštarauti, ji desperatiškai pasakė: — Žakai, ant stalo guli viena kortelė, kurioje įrašytas vardas žmogaus, įvykdžiusio žmogžudystę, o paskui likusio stebėti, kaip sėdai į kalėjimą!

Žakas tai puikiai žinojo, tačiau jam neužteko ryžto jai tai paneigti, todėl užslopino savo nusiminimą ir kantriai laukė, kada ji liausis kalbėti.