Judith McNaugth - Tobula

Smagiai tyčiodamasi Džulė iškėlė aukštyn pirštus ir atskaičiavo dienas, lygindama realybę su „eksperto žinojimu“. Pirmą dieną per kelias valandas jos baimė virto įniršiu ir ji pabandė paduoti raštelį greito maisto restorano kasininkei. Antrą dieną mėgino nuo Žako pabėgti poilsio aikštelėje, — ir jai beveik pavyko. Trečią dieną jai pasisekė pabėgti. Ji truputį bijojo ir baisiai jaudinosi, bet tikrai nebuvo paralyžiuota. Iš pasipiktinimo purtydama galvą, ji toliau susikaupusi klausėsi daktaro Everharto pastebėjimų.

— Dabar panelė Matison jau pasiekė tą fazę, kurią norėčiau pavadinti dėkingumo — priklausomybės sindromu. Į savo pagrobėją jis žiūri kaip į globėją, beveik sąjungininką, nes jos dar nenužudė. Ė... mes manome, kad Benediktas neturi jokios priežasties tai daryti. Dabar ji niršta ant teisėtvarkos atstovų, kad nesugeba jos išgelbėti . Pradeda galvoti, kad jie bejėgiai, ir pradeda nenorom žavėtis pagrobėju, kuris aiškiai gudrumu juos lenkia. Be susižavėjimo, dar yra ir begalinis dėkingumas už tai, kad jis nieko bloga jai nepadarė. Benediktas yra nuovokus vyras, turintis, kiek aš suprantu, šiokio tokio žavesio, o tai reiškia, kad ji tiek fiziškai, tiek ir emociškai priklausoma nuo jo malonės.

Džulė spoksojo į barzdotą veidą ekrane, negalėdama patikėti ir kartu smagindamasi tomis pompastiškomis kalbomis apie ją. Įsisprendusi į šonus, ji balsu patarė daktarui Everhartui:

— Jums pasisekė, kad nedalyvaujat Lario Kingo spektaklyje. Jis niekada jūsų nepaleistų su tokiom triuškinančiom prielaidom.

Vienintelis daiktas, kurį daktaras Everhartas teisingai pastebėjo, buvo tai, kad Žakas — protingas ir žavus. Ji negalėjo patikėti, kad psichologas nestabtelėjo šito pasvarstyti. Kadangi įkaite ją buvo paėmę ne kokie teroristai svetimoje šalyje ir jai gal neteks pergyventi visą tą „numanomą įvykių eigą“.

— Jai prireiks intensyvių psichologo konsultacijų, kad po šios kankynės galėtų visai atsigauti, ir prabėgs nemaža laiko, tačiau jeigu ji kreipsis pagalbos, viskas bus gerai.

Džulė negalėjo patikėti šio žmogaus įžūlumu — dabar jis visam pasauliui paskelbė, kad ji psichinis ligonis. Reikėtų, kad Tedas iškeltų jam bylą.

— Žinoma, — ramiai įterpė žinių vedėjas, — jeigu sutiksime su prielaida, kad Džulė Matison iš tiesų buvo paimta įkaite, o nebuvo Benedikto bendrininkė, kaip mano kai kurie žmonės.

Daktaras Everhartas, glostydamas savo barzdą, mąstė apie tai:

— Mano nuomonė paremta tuo, ką man pavyko sužinoti apie šią moterį, ir šios teorijos nepalaikau.

— Ačiū, — balsiai padėkojo Džulė. — Ši pastaba išgelbėjo jį nuo teismo dėl didybės manijos.

Ji buvo taip pasinėrusi į interviu, kad net nesuvokė girdinti labai aiškų sraigtasparnio burzgimą, kol jis neatsidūrė tiesiai viršum jos galvos. Net kai išgirdo garsą, jis taip nesiderino prie šios kalnų vienumos, kad dirstelėjo pro langą daugiau nustebusi nei nusigandusi ir tik paskui jai toptelėjo:

— Žakai! — sukliko sukdamasi ir bėgdama. — Čia sraigtasparnis. Jis žemai, — šaukė ji, vos nepartrenkdama Žako, kai jis išpuolė iš miegamojo. — Sklando čia pat!

Mergina sustojo it įbesta, kai pamatė pistoletą jo rankoje.

— Bėk į lauką ir lik miške! — įsakė jis, stumdamas ją koridoriumi galinių durų link, skubėdamas pro šalį, ištraukė iš spintos striukę ir įbruko jai. — Nesiartink prie namo, kol nepasakysiu ar kol jie manęs neišveš.

Jis įkišo patroną į pistoleto apkabą ir drauge su ja nulėkė per holą, iškėlęs pistoletą vamzdžiu aukštyn — šitaip nesvyruodamas elgiasi tas, kuris žino, kaip elgtis su ginklu, ir yra pasirengęs jį panaudoti. Kai mergina atidarė duris, jis nustūmė ją iš kelio, vienas išėjo į tarpdurį, pažvelgė aukštyn, pasiklausė, o tada stumtelėjo ją į priekį.

— Bėk!

— Dėl Dievo meilės! — sušuko Džulė, sustodama čia pat už durų. — Negi nori tą daiktą šūviu numušti! Juk turi būti...

— BĖK! — sugriaudėjo jis.

Džulė pakluso, širdis jai daužėsi iš siaubo, kai bėgo palei namą, klupdama giliame sniege, stabčiodama po medžiais, paskui nerdama pro juos, sukdama aplinkui namą tol, kol viduje už fasado langų pamatė Žaką. Sraigtasparnis, apskriejęs ratą, pasuko į kairę, paskui dar sykį pralėkė virš namo ir vieną siaubo minutę ji pamanė, kad Žakas kelia pistoletą, ketindamas šauti pro langą. O tada pamatė, kad jis, laikydamas žiūronus, stebi, kaip sraigtasparnis praskrenda virš galvos ir dingsta. Jai sulinko keliai, ir ji susmuko ant žemės, negalėdama atsitokėti nuo to, ką regėjo — kaip Žakas laiko pistoletą ir stumia ją per holą. Atrodė, tarsi čia būtų kadrai iš trilerio tik viskas buvo tikra. Ji pajuto, kaip jai verčiasi skrandis, ir atsišliejo į medį, rydama seiles, stengdamasi sulaikyti savo pietus ir savo baimę.

— Viskas gerai, — ramino Žakas, eidamas prie jos, tačiau ji pastebėjo pistoleto rankeną kyšant jam prie liemens iš po kelnių. — Čia tik slidininkai, gurkšnodami vyną jie kiek per žemai pasisukiojo.

Mergina pažvelgė į jį, bet, kaip atrodė, nepajudėjo iš vietos.

— Štai, — ramiai tarė jis. — Duok man ranką.

Džulė papurtė galvą, mėgindama tuo judesiu nuvyti šalin ją kausčiusį siaubą ir jį nuraminti.

— Viskas gerai. Man nereikia pagalbos. Puikiai jaučiuosi.

— Tu visai nesijauti puikiai! — įsiutęs atkirto jis, pasilenkęs paėmė ją už pažastų ir pradėjo kelti. — Tu tuoj nualpsi.

Pykinimas ir svaigimas atlėgo, ir Džulė išspaudė vangią šypseną, kai Žakas sulaikė ją, kad nemosuotų rankomis.

— Mano brolis policininkas, ar prisimeni? Ir seniau esu mačiusi ginklų. Tik nebuvau tam pasiruošusi.

Kai grįžo į namą, ji buvo taip nusiraminusi, kad sraigtasparnis visai nepavojingas, jog vos nealpo.

— Tedas organizuodavo pasalas mūsų kieme, kai lankė policijos akademiją, — bandė juokauti Džulė, kabindama savo striukę. — Buvo labai juokinga žiūrėti. Nesuprantu, kaip galima praktikuoti tokius dalykus.

— Išgerk, — paliepė Žakas atėjęs iš virtuvės ir grūsdamas jai į ranką stiklą brendžio. — Ligi dugno, — nurodė, kai ji gurkštelėjusi bandė jam grąžinti.

Ji nurijo dar vieną gurkšnį ir padėjo stiklą ant indaujos.

— Daugiau nebenoriu.

— Puiku. — Ir griežtai įsakė: — Dabar eik ten ir ilgam įlįsk į karštą vonią.

— Bet...

— Daryk, ką liepiu. Nesiginčyk.

Jau buvo pradėjęs jai aiškinti, kad ji privalanti daryti tiksliai taip, kaip liepė, kai vėl atsitiks kas nors panašaus, bet žinojo, kad kito karto jau nebus. Tai buvo klaidingas aliarmas, tačiau privertė jį suprasti, kaip jis rizikuoja merginos gyvybe ir kokį siaubą verčia ją išgyventi.

Jau buvo tamsu, kai Džulė, išsimaudžiusi ir vėl apsivilkusi megztinį ir kelnes, įėjo į svetainę. Žakas stovėjo priešais židinį sukandęs dantis ir stebeilijo ugnį.

Sprendžiant iš jo išraiškos ir ankstesnio elgesio, mergina teisingai spėjo, kad jį labiausiai slegia kaltės jausmas dėl to, ką privertė ją iškęsti, bet dabar, kai visa buvo baigta, tas sukrėtimas paveikė juos skirtingai. Ji siuto, kad žmonės verčia Žaką taip gyventi, ir nusprendė sužinoti, ką jis žada daryti, kad visa tai užbaigtų. Kad ir kokie būtų jo ketinimai, mergina buvo tvirtai pasiryžusi įtikinti, kad leistų jam padėti.

Užuot iš karto pradėjusi spręsti šį klausimą, Džulė nutarė palaukti, kol Žakas baigs vakarieniauti. Žinodama, kaip jis meistriškai sugeba nustumti šalin rūpesčius, spėjo, kad pakaks kelių valandų įveikti tam, kas atrodė tik bloga nuotaika.