Judith McNaugth - Tobula

— Pridėk prie mano sąrašo dar „tuščias“, — įgėlė ji, o jis paėmė ją į tvirtą savo glėbį.

— Džule, — šnibždėjo jis, lenkdamas galvą, kad pabučiuotų, — užsičiaupk.

— Ir dar kategoriškas! — konstatavo prie pat jo lūpų.

Žakas ėmė juoktis. Ji buvo vienintelė moteris, kuri prajuokindavo jį bučiuojama.

— Primink man, — pasakė jis, nusprendęs pabučiuoti jai ausį, — kad niekada nesiartinčiau prie kitos moters, kuri vartoja tokį žodyną kaip tu!

Jis liežuviu braukė per jos ausies įlinkį, o ji virpėjo prisiglaudusi, kai neatgaudama kvapo sušnibždėjo dar vieną jo charakterio apibendrinimą.

— Ir neįtikėtinai juslingas... ir labai labai patrauklus...

— Kita vertus, — šypsodamas pataisė jis, bučiuodamas jai sprandą, — niekas negali pakeisti nuovokios ir įžvalgios moters.

36

Nešina dubenėliu su kukurūzų spragėsiais, Džulė pasuko į svetainę, kur jie žiūrėjo filmą. Visą rytą ir popietę jie praleido kalbėdamiesi apie viską, išskyrus tai, kas labiausiai Džulei rūpėjo: sužinoti, kokie jo planai rasti žmonos žudiką ir išsiteisinti pačiam. Pirmą sykį, kai iškėlė šį klausimą, Žakas pakartojo, ką buvo sakęs vakar, kad nenorįs gadinti dabarties rūpesčiais dėl ateities. Kai ji paaiškino norinti padėti jam kaip galėdama, jis erzino, kad ji esanti viltį praradusi Nensė Dru [5]. Nenorėdama sugadinti dienos, primygtinai spirdamasi, kurį laiką nutarė nekamantinėti ir pritarė pasiūlymui pažiūrėti vieną iš filmų, esančių didžiojoje vaizdajuosčių spintoje. Žakas atkakliai reikalavo, kad Džulė išrinktų filmą, ir Džulė pasijuto nesmagiai, kai tik pamatė, kad ant lentynų gulėjo keletas jo filmų. Negalėdama pakelti minties, kad jai teks žiūrėti, kaip jis mylisi su kita moterimi vienoje iš karštų meilės scenų, kurios jį visai pagrįstai išgarsino, Džulė parinko tikrai jam patiksiantį filmą, kurio jis nebuvo matęs.

Dar filmui neprasidėjus, jis atrodė visiškai patenkintas jos pasirinkimu, bet po valandėlės suprato, kad tariamai paprastas laisvalaikio praleidimas žiūrint filmą buvo visai kas kita Zakariui Benediktui, buvusiam aktoriui ir režisieriui. Mergina visiškai sutriko supratusi, kad Žakas į filmą žiūri kaip į meno formą, kurią reikia detaliai tyrinėti, analizuoti, mėsinėti ir vertinti. Iš teisybės jis taip kritikavo filmą, jog galiausiai Džulė sugalvojo dingstį — paspraginti kukurūzų, — kad pabėgtų nuo jo negailestingų komentarų.

Ji dirstelėjo į didžiulį televizoriaus ekraną, dėdama ant stalo spragėsiu dubenį, ir tyliai su palengvėjimu atsiduso, kad netrukus bus kulminacija. Žakui, matyt, nelabai į tai buvo panašu, nes pakėlė akis į ją ir šypsodamasis tarė:

— Mėgstu kukurūzų spragėsius. Ar druskos užbėrei?

— Taip, — atsakė Džulė.

— Tikiuosi, ir sviesto?

Užteko vieną sykį žvilgterėti į tą berniūkščio šypseną ir Džulė užmiršo, kad prieš valandėlę širdo ant jo.

— Plaukte plaukia svieste, — juokavo ji. — Aš tuojau atnešiu frotinius rankšluosčius ir ko nors atsigerti.

Juokdamasis iš jos žaismingos pastabos, Žakas žiūrėjo, kaip mergina eina į virtuvę, žavėdamasis lengva, natūraliai graikščia eisena ir kaip subtiliai ir elegantiškai ji vilkėjo drabužius. Jam primygtinai reikalaujant, tą popietę ji iš spintos išsirinko kitus drabužius — paprastus balto šilko marškinius plačiomis laisvomis rankovėmis ir porą juodų vilnonių krepo kelnių su klostyta plačia medžiagine juosta aplink liemenį. Kai pamatė šiuos drabužius, padėtus ant lovos, nusivylė, kad Džulė neišsirinko ko nors ypatingesnio. Tačiau, kai pamatė ją apsirengusią, su siauru kaltiniu aukso diržu ant liekno juosmens, pasiskolinta auksine apyranke ant riešo ir pakelta marškinių apykakle, Žakas akies mirksniu pakeitė savo nuomonę. Turėdama vešlius spindinčius plaukus, kurie bangomis ir garbanomis krito jai ant pečių, Džulė rengėsi nerūpestingai elegantiškai ir jai tai labai tiko. Jis bandė svarstyti, koks vakarinis drabužis labiausiai papildytų jos natūralų rafinuotumą, kai suprato niekada neturėsiąs progos nusivesti ją į tokius viešus renginius, kuriems reikėjo vakarinių suknelių. Dienos, kai dalyvaudavo Holivudo premjerose, labdaros baliuose, Brodvėjaus premjerose, Akademijos apdovanojimų vakarienėse, buvo seniai praėjusios ir negalėjo įsivaizduoti, kaip visa tai pamiršo. Jis negalės nusivesti Džulės nė į vieną tokį renginį. Jis niekur negalės jos nusivesti, niekada.

Tai suvokęs, pasijuto taip prislėgtas, kad turėjo labai pasistengti, jei nenorėjo sugadinti dar vienos įsimintinos dienos. Didžiausiomis valios pastangomis prisivertė galvoti apie vakarą, kuris jo laukė, ir nusišypsojo, kai mergina prisėdo ant sofos šalimais.

— Gal nori išrinkti kitą filmą?

Už viską labiau Džulei nesinorėjo klausyti dar vieno jos parinkto filmo kritikos. Kadangi Žakas norėjo žiūrėti dar vieną, tad ji sutiko būti drauge, bet nejausti atsakomybės už išrinktą juostą. Pažiūrėjusi į jį su perdėtu siaubu, pasakė:

— Prašau, neversk manęs to daryti. Prašyk, kad išlyginčiau tau kojinaites, išstandyčiau tavo nosines, bet neprašyk, kad parinkčiau dar vieną filmą.

— Kodėl ne? — pasiteiravo jis, apstulbęs ir nesuvokdamas.

— Kodėl?! — greitakalbe išpylė Džulė juokdamasi. — Tu blogesnis už blogiausius kritikus! Filmą, kurį išrinkau, tiesiog išdėjai į šuns dienas.

— Aš tik nurodžiau kai kuriuos jo trūkumus, bet neišdėjau.

— Išdėjai. Taip smarkiai juokeisi per mirties sceną, kad net negirdėjau, ką jie sakė.

— Nes buvo juokinga, — išdidžiai atkirto jis. — Toks prastas scenarijus ir tokia prasta vaidyba, kad scena pasirodė komiška. Žinai, ką pasakysiu, — geraširdiškai pasiūlė kompromisą, stodamasis ir tiesdamas jai savo ranką. — Mes bendradarbiausime. Išsirinkim kitą filmą drauge.

Džulė nenorom atsistojo ir nuėjo prie sienoje įmontuotos spintelės, kurioje gulėjo daugiau nei šimtas filmų, pradedant senąja klasika ir baigiant naujausiais.

— Ar turi kokių ypatingų pageidavimų? — paklausė jis.

Džulė perbėgo akimis per pavadinimus, jos žvilgsnį nesmagiai prikaustė paties Žako filmai. Ji žinojo, kad iš mandagumo, jei ne dėl kokios kitos priežasties, jai derėtų pasiūlyti pažiūrėti vieną iš jo filmų, bet ji paprasčiausiai negalėjo to padaryti, ypač penkių pėdų ilgio ekrane, kur ji galės matyti kiekvieną intymių meilės scenų detalę.

— Aš... aš negaliu apsispręsti, — pasakė ji, ilgokai patylėjusi. — Tu išrink keletą, o paskui vieną iš jų paimsiu.

— Gerai. Pasakyk man, kokie aktoriai tau patinka.

— Senesniuose filmuose, — ėmė vardyti ji, — Polas Niumenas, Robertas Redfordas ir Styvas Makvynas.

Žakas nenuleido akių nuo spintelės. Jis buvo nustebintas, kad vien iš mandagumo ji neįtraukė jo pavardės. Nustebintas ir truputį įžeistas. Nors, šiek tiek pasvarstęs suprato, kad jo filmai iš tiesų netilpo į „senesniųjų“ kategoriją. Visiškai ignoruodamas, kad visuose trijuose filmuose vaidino tie aktoriai, jis pareiškė:

— Šitie filmai daugiausia pastatyti per pastaruosius dešimt metų. O iš naujesnių aktorių kas patinka?

Jis laukė Džulės paminint jo pavardę.

— Hm... Kevinas Kostneris, Maiklas Duglasas, Tomas Kruzas, Ričardas Giras, Harisonas Fordas, Patrikas Sveizas, Melas Gibsonas, — berte išbėrė pavardes aktorių, kokius tik prisiminė, — ir Silvestras Stalonė.

— Sveizas, Gibsonas, Stalonė ir Makvynas, — su panieka pakartojo Žakas, tuščiai įsižeidęs, kad į savo numylėtųjų sąrašą ji neįtraukė jo. — Ar seniai turi keistą polinkį į žemaūgius vyrus?