Judith McNaugth - Tobula

— Žemaūgius? — nustebusi sužiuro į jį Džulė. — Ar jie žemo ūgio?

— Smulkūs, — nesąžiningai ir netiksliai atsakė Žakas.

— Styvas Makvynas mažiukas? — paklausė ji, negalėdama patikėti. — Niekada nebūčiau atspėjusi. Kai buvau jaunesnė, maniau, kad jis baisus macho[6].

— Gyvenime jis buvo macho, — pritarė Žakas, grįždamas prie vaizdajuosčių spintelės ir dėdamasis įsigilinęs į jos turinį. — Deja, nesugebėjo vaidinti.

Vis dar besirūpinant, kad Žakas nedavė jokio ženklo, jog esąs pasiryžęs surasti tikrąjį savo žmonos žudiką, o juk tada jis galėtų grįžti į savo ankstesnį gyvenimą, Džulei staiga dingtelėjo, kad švelniai primindama jam jo ankstesnio gyvenimo privalumus, pakurstys jo ryžtą. Ji pakreipė galvą ir nusišypsojo:

— Kertu lažybų, kad buvai pažįstamas su Robertu Redfordu, juk taip?

— Buvau.

— Koks jis buvo?

— Mažas.

— Jis nėra mažas.

— Aš nesakau, kad jis nykštukas, turiu omeny, kad nėra itin aukštas.

Nekreipdama dėmesio į atžarią jo laikyseną, ji tarė:

— Kertu lažybų, kad daugybė aktorių buvo tau artimi draugai... tokie kaip Polas Niumenas ir Kevinas Kostneris, ir Harisonas Fordas, ir Maiklas Duglasas.

Jokio atsakymo.

— Ar buvo?

— Buvo kas?

— Artimi draugai.

— Mes nesimylėjom, jeigu šitai turi omeny.

Džulė iš juoko vos nesprogo.

— Negaliu patikėti, kad tu šitaip pasakei. Žinai, kad visai to neturėjau omeny.

Žakas ištraukė filmus, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko Kostneris, Sveizas, Fordas ir Duglasas.

— Štai, išsirink.

— Viršutinį, Purvini šokiai, — pasakė Džulė, pritariamai šypsodama, nors iš teisybės jai nepakenčiama atrodė mintis, kad jiems teks gaišti laiką su šitais filmais.

— Negaliu patikėti, kad nori visa tai žiūrėti, — pasakė jis su panieka ir įkišo juostą į grotuvą.

— Tu išrinkai.

— Tu norėjai jį pamatyti, — atšovė Žakas, nevykusiai stengdamasis atrodyti abejingas. Dvylika metų moterys erzino jį, kėlė jam pasibjaurėjimą, kai aplipdavo jį, švytėdamos iš susižavėjimo ir postringaudamos, kad jis jų mėgstamiausias aktorius. Gaudydavo jį pokyliuose, trukdydavo restoranuose, stabdydavo gatvėje, vaikėsi jo automobilį ir įmesdavo jam į kišenę viešbučio raktus. Dabar pirmą kartą gyvenime jis iš tiesų norėjo, kad moteris žavėtųsi jo darbu, o ji, atrodė, bet kokius pasaulio aktorius vertinanti labiau nei jį. Jis paspaudė nuotolinio valdymo pulto mygtuką ir tylėdamas žiūrėjo, kaip bėga titrai.

— Nori spragėsiu?

— Ačiū, ne.

Džulė vogčia stebėjo jį, mėgindama suvokti, kas jam darosi. Ar jis ilgisi ankstesnio gyvenimo? Jeigu taip, tada ne taip jau blogai.

Nors Džulė nieku būdu nenorėjo sukelti jam kančių, neįstengė nusikratyti slegiančio jausmo, kad jis bent turėtų kalbėti apie savo norą įrodyti, jog nenužudė savo žmonos, net jeigu ir nenorėtų aptarinėti su ja, kaip tai ketina padaryti. Filmas prasidėjo. Žakas ištiesė kojas priešais save, sukryžiavo pėdas ties kulkšnimis, ant krūtinės susidėjo rankas ir atrodė visai kaip žmogus, kuris tikisi nepasitenkinimo.

— Nebūtinai turim žiūrėti, — pasakė Džulė.

— Nieku gyvu jo nepraleisčiau.

Po kelių minučių jis pasidygėjęs suprunkštė.

Džulė stabtelėjo, įkišusi ranką į dubenį su kukurūzų spragėsiais.

— Ar kas negerai?

— Apšvietimas netikęs.

— Koks apšvietimas?

— Pažiūrėk į šešėlį ant Sveizo veido.

Ji pakėlė akis į ekraną.

— Manau, kad tai šešėlis. Dabar naktis.

Jis dėbtelėjo į ją pasipiktinęs, pašiepdamas jos spėjimą, ir nieko nebepasakė.

Purvini šokiai visada buvo mėgstamiausias Džulės filmas. Jai patiko muzika, šokiai ir žavus meilės istorijos paprastumas; jau buvo bepradedanti mėgautis visu tuo, kai Žakas pratarė:

— Man regis, jie Sveizui plaukus sutepė ratų tepalu.

— Žakai, — perspėjo ji, — jeigu vėl pradėsi kritikuoti, aš išjungsiu.

— Netarsiu nė vieno žodžio. Tik sėdėsiu.

— Gerai.

— Ir stebėsiu blogą redakciją, blogą režisūrą, blogą dialogą.

— Tai ir yra.....

— Sėdėk ramiai, — paliepė Žakas, kai ji pakilo eiti. Be galo pasidygėjęs savimi, kad elgėsi kaip pavydus paauglys ir šmeižė aktorius, savo draugus, kad kritikavo filmą, kuris savoje kategorijoje buvo tikrai geras, jis uždėjo delną jai ant alkūnės ir pažadėjo: — Neištarsiu daugiau nė vieno žodžio, nebent tai būtų komplimentas.

Tesėdamas savo pažadą, Žakas neištarė nė vieno žodžio, bet kai Sveizas ėmė šokti su mergina, filme vaidinusią jo šokių partnerę, pareiškė:

— Ši nors šokti moka. Parinkti puikūs aktoriai.

Blondinė ekrane buvo graži, talentinga, įspūdingos figūros, Džulė būtų sutikusi nusipjauti kokią galūnę, kad atrodytų taip kaip ji, ir pajuto niekingą pavydo dieglį, kurį buvo sunkiau paslėpti, susidūrus su dar neregėtu Žako įnoringumu. Be to, ji manė, kad jis neteisingai nutyli Patriko Sveizo kaip šokėjo talentą. Ji jau ketino pabrėžti, kad, matyt, visos moterys filmuose jam patinka, kai dingtelėjo, kad ir jis galėjo jausti tą patį, kai ji spyriojosi. Įsistebeilijusi į akmeninį jo profilį, ji leptelėjo:

— Ar tu jam pavydi?

Jis sviedė į ją triuškinančios paniekos sklidiną žvilgsnį.

— Kaip galėčiau pavydėti Patrikui Sveizui?

Aišku, kad jam iš tiesų patikdavo žiūrėti į gražias moteris, pagalvojo Džulė, ir tai ją skaudino, nors žinojo neturinti absoliučiai jokios teisės šitaip jaustis. Jam nemalonus buvo ir tas filmas, akivaizdu. Stengdamasi išlaikyti mandagų veidą, ji ištiesė ranką į krūvą vaizdajuosčių ant stalo ir ramiai pasakė:

— Verčiau pasižiūrėkim Šokius su vilkais . Kevinas Kostneris ten nuostabus, ir tai istorija, kuriai vyras turėtų nelikti abejingas.

— Mačiau kalėjime.

Daugumą kitų jis taip pat buvo matęs, sakė tai anksčiau, todėl nesuprato, kokį tai turi ryšį.

— Ar tau patiko?

— Man pasirodė per vidurį ištęstas.

— Iš tiesų, — pritarė ji, supratusi, kad nė vienas filmų, išskyrus jo paties, nesulauks jo pritarimo ir kad jai teks pakentėti arba kitaip ištverti jo prastą nuotaiką.

— Ar tau patiko pabaiga?

— Kevinas knygos pabaigą filme pakeitė. Jam nereikėjo to daryti.

Netaręs nė žodžio, Žakas atsistojo ir pasuko į virtuvę išsivirti kavos, stengdamasis susivaldyti. Jis buvo taip įsiutęs dėl savo iracionalių ir neteisingų pastabų apie abu filmus, kad dusyk blogai pamatavo sumaltą kavą ir turėjo vėl viską pradėti iš naujo. Patrikas Sveizas pirmajame filme labai puikiai padirbėjo. Kevinas buvo ne tik draugas, bet Šokis su vilkais atnešė jam pripažinimą, kurį jis teisėtai pelnė, ir Žakas tuo džiaugėsi.

Jis buvo taip paskendęs savo mintyse, kad net nepastebėjo, kada Džulė sustabdė juostą. Kai buvo perėjęs pusę kambario su dviem puodeliais kavos, susvyravo ir akimirką stovėjo visiškai apstulbintas to, ką pamatė. Mergina ne tik buvo išėmusi filmą ir įdėjusi vieną iš Žako filmų, bet pasukusi juostą pirmyn ir išjungusi garsą žiūrėjo meilės sceną. Iš visų meilės scenų, kokias yra suvaidinęs, šioji filme Intymūs svetimieji , pastatytame prieš septynerius metus, buvo įžūliausiai seksuali. Ir kol stovėjo, bandydamas prisitaikyti prie susiklosčiusios situacijos, stebėjo save lovoje su Glena Klouz filme, kurio nematė nuo jo pasirodymo. Žakas pirmą kartą gyvenime pasijuto nesmagiai dėl kažko, ką buvo daręs filme. Ne, ne dėl to, ką buvo daręs, suprato jis, bet dėl to, kad Džulė mato jį tai darant akmeniniu tuščiu veidu, kurio jis negalėjo nepastebėti. Negalėjo nepastebėti ir to, kad nors mergina dėjosi nesusipažinusi nė su vienu jo filmų spintelėje, iš tikrųjų žinojo juos pakankamai gerai, kad gana lengvai rasdavo tam tikras scenas. Apskritai, kai jis pagalvojo apie tą šaltą jos veidą ir sceną, kurią žiūrėti ji specialiai parinko, aiškiai pajuto, kad jautėsi kur kas geriau prieš dešimt minučių, kai reikėjo nuslopinti savo paties absurdišką pavydą. Jis pastatė kavos puodelius ant stalo ir išsitiesė ne visai tikras, kodėl ji staiga taip supyko.