Judith McNaugth - Tobula

Staigus jo pykčio protrūkis buvo apčiuopiamas, šiurpinantis ir visai nesuprantamas susijaudinusiai Džulei. Ji žengė atgal, apglėbdama save rankomis, tarsi norėtų apsiginti nuo užgauliojimų, kuriais jis sąmoningai žeidė ją. Žakas išraiškingose jos akyse galėjo perskaityti kiekvieną jausmą ir buvo patenkintas, kiek įmanoma daugiau pakenkęs jai; apsisukęs ant vieno kulno nuėjo prie spintelės šalia televizoriaus ir ten ėmė skaitinėti įvairių lentynose sudėtų vaizdajuosčių pavadinimus.

Džulė žinojo, kad ji buvo ką tik nusviesta šalin lyg panaudoto vyniojamojo popieriaus skiautė ir atstumta, bet sutryptas jos išdidumas sukilo nuo minties, kad dabar ji turėtų pasitraukti į savo miegamąjį kaip sužeistas triušelis. Atkakliai stengdamasi neišlieti nė vienos ašaros ar pasirodyti nors menkiausiai sudirgusi, ji nuėjo prie stalo ir pradėjo tvarkyti ant jo gulinčius žurnalus. Ledinis jo įsakymas privertė ją krūptelėti.

— Eik gulti. Kas tu esi, ar kokia namų šeimininkė per prievartą?

Žurnalai išslydo jai iš rankos, ir Džulė dėbtelėjo į jį, tačiau padarė, kaip buvo liepta.

Akies kampučiu Žakas stebėjo, kaip mergina pasitraukia, įsidėmėdamas išdidžiai pakeltą smakrą, jos eisenos grakštumą, ir nuo aštuoniolikos metų tobulinta puikybės maniera jis nusigręžė ir Džulę Matison visiškai šaltai išstūmė iš savo minčių. Dabar jis visą dėmesį sutelkė į Tomo Brokou skaitomas žinias, kurias Džulė buvo pertraukusi pykčio protrūkiu. Būtų galėjęs prisiekti, kad tuo laiku, kai bandė ją paguosti, Brokou kažką pasakė apie Dominiką Sandinį. Atsisėdęs ant sofos, susiraukęs įsispitrėjo į televizorių. Dievaži, kaip būtų norėjęs tiksliai išgirsti, kas sakoma. Maždaug po dviejų valandų bus paskutinės vėlyvosios žinos ar bent jų pakartojimas, prieš baigiantis programai. Atsirėmęs kojomis į stalelį, Žakas atsilošė ir pradėjo laukti. Jo sąmonėje iškilo įžūliai besišypsančio Sandinio veidas, ir nežymus šypsnys šmėkštelėjo lūpose, prisiminus ištvermingą, vietoje nenustygstantį italą. Per šitiek metų buvo tik du žmonės, kuriuos Žakas laikė tikrais draugais: vienas jų buvo Metas Farelas, antrasis — Dominikas Sandinis. Žako šypsena praplatėjo, kai pagalvojo apie tai, kokie skirtingi buvo tuodu vyrai, kuriuos jis laikė draugais. Metas Farelas — pasaulinės klasės milijardierius; Žako ir jo draugystė susiformavo iš daugybės bendrų interesų ir didelės tarpusavio pagarbos.

Dominikas Sandinis buvo pasaulinės klasės smulkus vagišius; jo absoliučiai niekas nesiejo su Žaku, ir Žakas absoliučiai nieko nepadarė, kad pelnytų Sandinio pagarbą ar lojalumą. Ir vis dėlto Sandinis davė jam ir viena, ir kita, dosniai, be rezervų. Kvailais juokeliais ir šmaikščiais pasakojimais apie savo didžiulę neįprastą šeimą jis pralaužė Žako vienatvę. Paskui, Žakui to net nespėjus suvokti, Sandinis sąmoningai įtraukė jį į savo artimųjų gretas. Sandinio giminaičiai lankydavosi kalėjime ir ten elgdavosi taip, tarsi kalėjimo kiemas būtų visai normali vieta šventiškiems šeimos susibūrimams. Kišdavo Žakui į negrabias rankas palaikyti kūdikius, jų elgesys su juo buvo toks pat triukšmingai gluminantis, pilnas šilto prieraišumo, o drauge ir griežto šeimyninio rūpestingumo, kokį jie rodydavo ir Domui. Žvelgdamas atgal, Žakas suprato, kiek daug jam reiškė ir jų pyragėliai, ir net Mamos Sandini česnakinė dešra. Jis viso to pasiges daug labiau, negu galėjo įsivaizduoti. Atrėmęs galvą į sofos atlošą, užmerkė akis, malonūs prisiminimai gerokai paguodė jį. Jis neabejojo atrasiąs būdą nusiųsti Džinai vestuvių dovaną. Sidabrinį arbatos servizą. O paskui nusiųs dovaną ir Domui. Ką nors ypatinga. Bet ką jis galėtų nupirkti Dominikui Sandiniui, kas Domui patiktų? Logiškiausia dovana, atėjusi jam į galvą, prajuokino Žaką savo absurdiškumu: senų automobilių prekybos aikštelę!

Prieš pat vidurnaktį, kaip jis ir tikėjosi, buvo pakartotas Brokou pasakojimas drauge su trumpa filmuota medžiaga, kurią Žakas jau buvo matęs. Domas buvo nufilmuotas su rankomis už galvos, apieškomas, su antrankiais ir grūdamas į Amarilo šerifo mašinos galą, valandai prabėgus po Žako pabėgimo, tačiau Žaką privertė susiraukti diktoriaus žodžiai:

— Antrasis pabėgęs kalinys, Dominikas Sandinis, trisdešimties metų, sugautas ir suimtas po nedidelio susirėmimo su pareigūnais. Jis buvo perkeltas tardymui į Amarilo valstijos kalėjimą, kur sėdėjo vienoje kameroje su Benediktu, vis dar tebesančiu laisvėje. Kalėjimo viršininkas Veinas Hedlis laiko Sandinį itin pavojingu.

Palinkęs į priekį, Žakas įdėmiai stebeilijo į televizoriaus ekraną, ir jam atlėgo pamačius, kad Domas neatrodė, lyg būtų smarkiai nukentėjęs nuo Amarilo policininkų. Tačiau tai, kas buvo apie jį pasakyta, atrodė nesuprantama. Žiniasklaida ir Hedlis turėjo traktuoti Domą kaip didvyrį — pasitaisiusį kalinį patikėtinį, kuris sukėlė triukšmą kameros draugui pabėgus. Vakar, kai pranešėjai tolydžio kalbėjo apie Domą, kaip „apie antrąjį pabėgusį kalinį“, Žakas manė, kad jie paprasčiausiai dar nesuskubo apklausti Hedlį ir visko išsiaiškinti. Dabar jie turėjo galybę laiko ir tikriausiai jau buvo apklausę kalėjimo viršininką. Tačiau Hedlis charakterizavo Sandinį kaip itin pavojingą. Kurių galų jam taip daryti, spėliojo Žakas, kai reikėjo dėkoti už tai, kad bent vienas iš jo patikėtinių buvo toks garbingas, doras pilietis.

Atsakymas, kuris tuojau dingtelėjo Žakui, buvo neįsivaizduojamas, neįmanomas: Hedlis nepatikėjo Domo pasakojimu. Ne, to negalėjo būti, pamanė Žakas, juk jis buvo užtikrinęs, kad Domo alibi būtų neginčijamas. Buvo dar viena galimybė: Hedlis tikėjo Domo alibi, tačiau jį taip įsiutino Žako pabėgimas, kad negalėjo laikyti Domą nepakaltinamu. Žakas šito nebuvo numatęs; manė, kad milžiniška Hedlio savimyla lieps jam girti Domą, tuo labiau kad šis įvykis sukėlė tokį žiniasklaidos dėmesį. Jis niekada neįsivaizdavo, kad Hedlio apmaudas galėtų nustelbti jo savimylą arba sveiką protą, bet jeigu taip įvyko, tada metodai, kuriuos Hedlis galėtų naudoti, keršydamas Domui, būtų šiurpiai žiaurūs. Kalėjime sklido baisūs pasakojimai apie mušimus, kai kurie jų buvo mirtini, kurie vykdavo blogą reputaciją turinčiame Hedlio susirinkimų kambaryje, padedant keliems Hedlio mėgstamiausiems kalėjimo prižiūrėtojams. Įprastinis Hedlio paaiškinimas dėl sužalotų kūnų, kurie vėliau patekdavo į kalėjimo ligoninę ar kalėjimo lavoninę, visada buvo tas pats „sužeidimai, atsiradę tramdant kalinį bandantį pabėgti“.

Žako išgąstis virto panika, kai vietinis Kolorado pranešėjas pridūrė.

— Mes turime naujausių žinių apie Benedikto ir Sandinio pabėgimą. Pagal pareiškimą, kurį pateikė Amarilo valstijos kalėjimo viršininko štabas, prieš valandą Dominikas Sandinis bandė antrą kartą pabėgti tuo metu, kai buvo tardomas apie savo dalyvavimą Benedikto pabėgime. Trys sargybiniai buvo užpulti prieš tai, kai Sandinis buvo sulaikytas ir sutramdytas. Jis nugabentas į kalėjimo ligoninę, kur nustatyta, kad jo būklė kritinė. Daugiau apie jo savijautą kol kas nežinoma.

Priblokštas ir įsiutęs Žakas pajuto, kaip sustingo visas kūnas, skrandis įsitempė, ir jis atlošė galvą, stengdamasis susilaikyti nevėmęs. Įsistebeilijęs į aukštas lubas, jis konvulsiškai rijo seiles, o jo sąmonėje šmėkščiojo išsišiepusio optimistiško Dominiko veido ir kvailų jo pokštų prisiminimai.

Pranešėjas kalbėjo toliau, bet jo žodžiai lėkė pro šalį:

— Patvirtinti gandai apie sukilimą Amarilo valstijos kalėjime, pranešama, kad Teksaso gubernatorius Anas Ričardsas ketina pasiųsti Nacionalinės gvardijos būrius, jeigu pasirodys būtina. Kaliniai Amarile, matyt, naudodamiesi žiniasklaidos pranešimais apie Zakario Benedikto ir Dominiko Sandinio pabėgimą protestuoja prieš tai, ką jie vadina kai kurių pareigūnų ir tarnautojų nepateisinamu žiaurumu, perpildytus gyvenamuosius būstus ir prastą maistą.