Judith McNaugth - Tobula

Ir nebūtų rekomendavęs geram fotografui, kuris, — dabar Žakas tuo nėmaž neabejojo, — būtų galėjęs pagauti tą jos visoms Amerikos merginoms būdingą gaivumą ir pavertęs milijono dolerių vertu žurnalo viršeliu, net jeigu ji ir buvo gerokai peraugusi amžių modelio karjerai pradėti.

Žakas nuoširdžiai tikėjo, kad, užuot tai daręs, ją tuojau pat būtų išlydėjęs iš savo kabineto, liepęs važiuoti namo ir ištekėti už savo sužadėtinio, pagimdyti jam vaikų ir gyventi prasmingą gyvenimą. Net tuomet, kai būdavo šiurkščiausias, labiausiai išsikamavęs, Žakas niekada nebūtų panorėjęs, kad tokia nuostabi ir skaisti būtybė kaip Džulė Matison būtų išnaudojama ir gadinama tiek Holivudo, tiek ir jo paties.

O jeigu ji vis tiek būtų užsispyrusi likti Holivude, nepaisydama jo patarimų, kas tada? Ar būtų pasiguldęs ją į lovą vėliau, jai tam neprieštaraujant?

Ne.

Ar jis būtų to norėjęs?

Ne!

Ar jis būtų panorėjęs, kad ji būtų šalia, matytis su ja per pietus, vakarais, ar kviestis ją į vakarėlius?

Jėzau, ne!

Kodėl ne?

Žakas jau tiksliai žinojo, kodėl ne, tačiau žvilgterėjo į ją, tarsi norėdamas patvirtinti tai, ką jautė: ji sėdėjo ant sofos, pabrukusi po savimi kojas, židinio šviesa spindėjo ant jos blizgančių plaukų, kai ji, pakėlusi akis, žiūrėjo į gražų peizažą, kabantį viršum židinio, — iš profilio ji buvo tokia tyra ir nekalta kaip ir tos mažos choristės per Kalėdų mišias. Ir čia buvo tai, kodėl jis niekada nebūtų norėjęs suartėti su ja, prieš patekdamas į kalėjimą, ir kodėl iš teisybės nenorėjo suartėti su ja dabar.

Nors jis buvo devyneriais metais vyresnis už Džulę, iš tiesų juos skyrė ištisi šimtmečiai ir didžiuma tos patirties nebuvo tokia, kuria ji žavėtųsi ar netgi pritartų — ir tai buvo teisybė net prieš jam patenkant į kalėjimą. Šalia jos jaunatviško idealizmo Žakas jautėsi baisiai senas ir nusidėvėjęs.

Tai, kad mergina pasirodė jam patraukli ir geidžiama dabar, čia pat, nors ir buvo paskendusi tame beformiame didžiuliame nertinyje, ir tai, kad šią akimirką jis patyrė erekciją, tik privertė jį jaustis nešvariu, senu, šlykščių ištvirkėliu.

Kita vertus, Džulė šį vakarą jį prajuokino, ir jis tai įvertino, pamanė gurkštelėdamas brendžio. Palinkęs į priekį, jis rankomis įsirėmė į kelius, atsainiai šypsodamas ir žvilgčiodamas į tuščią taurę, kurią ritino tarp delnų.

Staiga jam dingtelėjo, kad ji visai nepasidomėjo juo kaip buvusiu aktoriumi, režisieriumi. Jis negalėjo prisiminti nė vienos sutiktos moters ar vyro, kuris, apipildamas jį žodžių srautu, — gal ir nenuoširdžiai, — nebūtų pareiškęs, kad Žakas esąs jų mėgstamiausia kino žvaigždė, o paskui užvertęs asmeniniais klausimais apie jį patį ir kitas kino žvaigždes, kuriomis jie ypač žavėjosi. Net kai kurie kiečiausi, didžiausi kraugeriai kalėjime absurdiškai žavėjosi jo praeitimi ir troško jam pasakyti, kokie jo filmai jiems labiausiai patikę. Paprastai šis šunuodegiavimas jį labai pykdė ir erzino. O dabar jis buvo tik truputį sudirgęs, kad Džulė Matison, rodos, net nebuvo girdėjusi apie jį. Gal jie neturėjo kino teatro tame užkampyje, kur gyveno, pagalvojo jis. O gal ji niekada nebuvo mačiusi filmo per visą savo izoliuotą gyvenimėlį kaimiškoje Meiberio provincijoje.

Galbūt... Dieve, galbūt ji vaikščiojo į dorovingus filmus vaikams. O Žako filmus dėl nešvankumo, smurto, seksualinio turinio buvo draudžiama žiūrėti jaunesniems negu penkiolika ar septyniolika metų. Pajutęs šiokią tokią gėdą Žakas baisiausiai susierzino, ir tai buvo dar viena svari priežastis, kad jis niekada nebūtų pasirinkęs tokios moters kaip ji.

Jis buvo taip nugrimzdęs į savo mintis, kad net pašoko, kai mergina abejingai šypsodama paklausė:

— Neatrodo, kad per daug džiaugtumeis šiuo vakaru.

— Ketinau pasižiūrėti žinias, — vangiai atsakė jis.

Niūri tyla kėlė Džulei nesmagumo jausmą, todėl ji nudžiugo, galėdama užsiimti kuo kitu, o ne svarstymais, ar jis tikrai nekaltas dėl žmogžudystės ir ar jis mėgins ją pabučiuoti, vakarienei dar nepasibaigus.

— Gera mintis, — pasakė ji, stodama ir siekdama savo lėkštės nuo stalo. — Tu susirask kanalą, o aš tuo tarpu nukraustysiu indus?

— Apkaltinsi mane neatliekant savo pareigų? Jokiu būdu. Aš pats nukraustysiu.

Džulė stebėjo, kaip jis nurinkinėja lėkštes, valgymo įrankius ir eina į virtuvę.

Per pastarąją valandą, kai Žakas neatsakinėjo į klausimus, abejonės dėl jo kaltės nesiliovė jos kamavusios. Džulė prisiminė, su kokiu įniršiu jis kalbėjo apie prisiekusiuosius, pasodinusius jį į kalėjimą. Prisiminė baisią neviltį jo balse, kai sniege maldavo ją pabučiuoti, kad suklaidintų vairuotoją. „Prašau! Aš nieko nenužudžiau , prisiekiu!“

Tą akimirką jis privertė ją suabejoti jo kalte; dabar, po septyniolikos valandų, toji abejonė įleido gilias šaknis, maitinama siaubo, kad galbūt nekaltas žmogus ilgus penkerius metus buvo praleidęs kalėjime. Kiti dalykai, kurių ji taip pat negalėjo patikrinti, susitelkė į krūvą ir ją, nesugebančią atsispirti, traukė prie jo: prisiminimas apie jo godų bučinį; drebulys, sukrėtęs jo kūną, Džulei galiausiai nusileidus, akivaizdus susivaldymas, kai ji iš tikrųjų pasidavė. Iš teisybės didžiumą laiko, praleisto drauge, jis elgėsi su ja santūriai ir netgi mandagiai.

Dešimtą kartą per pastarąją valandą ji nutarė, kad tikras žmogžudys nebūtų buvęs toks švelnus, bučiuodamas moterį, ir nebūtų toks geras ir šmaikštus kaip Žakas. Protas jai sakė, kad ji kvaila, jei mano, kad prisiekusieji klydo; bet šį vakarą, kada tik pažvelgdavo į jį, visi instinktai, kokius tik turėjo, šaukte šaukė, kad jis nekaltas. O jeigu nekaltas, juo labiau beveik nepakeliama atrodė mintis apie tai, ką jam teko patirti.

Jis grįžo į svetainę, įjungė televizorių ir atsisėdo priešais ją, ištiesdamas ilgas kojas ir sukryžiuodamas ties kulkšnimis.

— Po žinių žiūrėsim, ką tu norėsi, — pasakė jis, įsistebeilydamas į didžiulį televizoriaus ekraną.

— Puiku, — sutiko Džulė, skersuodama į jį per mažąjį stalelį.

Dailus jo veidas atspindėjo nesutramdomą išdidumą, išsišovęs

smakras — ryžtą, žandikauliai — aroganciją, inteligenciją ir stiprią jėgą, įrėžtą kiekvienoje veido linijoje. Kadaise ji buvo skaičiusi apie jį daugybę straipsnių, parašytų plepių reporterių ir autoritetingų kino kritikų. Jie mėgdavo lyginti su ankstesnėmis didžiausiomis žvaigždėmis. Vienas kritikas, kurį Džulė buvo mačiusi per televiziją, bandė jį paversti žmogumi-konglomeratu, teigdamas, kad Zakaris Benediktas turįs jaunojo Šono Konerio fizinį patrauklumą, Niumeno talentą, Kostnerio žavesį, jaunojo Istvudo grubumą, Voreno Bičio rafinuotumą, Maiklo Duglaso įvairiapusiškumą ir šiurkštų Harisono Fordo patrauklumą.

Dabar, praleidusi beveik dvi dienas šalia šio žmogaus, Džulė nusprendė, kad nei straipsniai, kuriuos buvo skaičiusi, nei bet kokia kino kamera deramai jo neįvertino, ir ji miglotai suprato kodėl: realybėje jame glūdėjo atsainumas, nepaprastas žavesys, o tai visai nesisiejo su augalota plačiapete Žako povyza ar su jo garsiąja pašaipia šypsena. Buvo kažkas kita... jausmas, apimdavęs Džulę kiekvienąsyk, kai tik pažvelgdavo į jį. Nors Zakaris Benediktas ir buvo pabėgęs kalinys, jis jau buvo daręs ir matęs viską, ką buvo galima daryti ir matyti, ir visa, kas patirta, amžiams paslėpta už nepralaužiamos mandagaus rafinuotumo, tingaus žavesio ir skvarbių auksinių akių sienos. Neprieinama jokiai moteriai.